Vienas iš rokenrolo pradininkų Little Richardas, kurio, įspūdingi pasirodymai ir greito tempo kūriniai, tokie kaip „Tutti Frutti“ ir „Long Tall Sally“, žavėjo 6-ojo dešimtmečio klausytojus, mirė būdamas 87 metų, šeštadienį pranešė žurnalas „Rolling Stone“.
Leidinys citavo atlikėjo sūnų, sakiusį, kad mirties priežastis nėra žinoma. Atlikėjas, kurio tikrasis vardas – Richardas Pennimanas, tapo vienu pirmųjų juodaodžių, kurio kūriniai iškopdavo į topų viršūnes ir kartu su savo amžininkais rokenrolo muzikantais ankstesnį „rasinės muzikos“ stilių pavertė vyraujančiu.
Jis pasaulyje pardavė daugiau kaip 30 mln. savo įrašų kopijų.
Savo savitu balsu, pereinančiu į šaižų falcetą, ir negailestingai pliekiamomis pianino trelėmis L.Richardas pakerėdavo minias ir suteikė įkvėpimo daugeliui kitų atlikėjų, įskaitant „The Beatles“. Jis transformavo bliuzą į naujo stiliaus rokenrolą – kartu su Fatsu Domino ir Chucku Berry.
„Little Richardas? Tai – rokenrolas“, – savo biografijos autoriui Jimmy McDonough sakė roko veteranas Neilas Youngas, pirmąkart išgirdęs L.Richardo melodijas per radiją Kanadoje. „Little Richardas buvo didis kiekviename įraše“, – pabrėžė N.Yongas.
L.Richardo nešvanki 1955 daina „Tutti Frutti“, net kai jos gėjų sekso potekstės buvo prislopintos per radiją transliuotoje versijoje, tapo savotiška pirmąja salve, žymėjusia rokenrolo atėjimą į Amerikos gyvenimą.
Tuo metu, kai jo amžininkai stengėsi išlaikyti senamadišką orių muzikantų įvaizdį, L.Richardas stulbino po Antrojo pasaulinio karo atsigavusią Ameriką savo ekstravagantiškais spalvingais marškiniais, stiklo karoliukais išsiuvinėtais švarkais, plonyte ūsų juostele ir 15 cm aukščio Pompadur stiliaus šukuosena.
Nuo pat vaikystės šoumeno talentą demonstravęs muzikantas galėdavo skambinti pianinu, užkėlęs vieną koją virš klavišų, o per vieną legendinį koncertą Didžiojoje Britanijoje scenoje taip tikroviškai apsimetė negyvu, jog organizatoriai iškvietė gydytoją, tačiau L. Richardas „prisikėlė“ apstulbusių žiūrovų akivaizdoje.
L.Richardo elgesys per gastroles tapo dekadentiško rokenrolo muzikantų gyvenimo simboliu. Gerokai anksčiau, nei 7-o dešimtmečio atlikėjų audringi vakarėliai tapo įprastu dalyku, L.Richardas su malonumu pasakodavo apie orgijas, naktimis vykdavusias viešbučių apartamentuose, kur jis neretai duodavo valią savo biseksualiai aistrai arba stebėdavo kitus.
Tačiau L.Richardas buvo viena permainingiausių rokenrolo asmenybių ir niekada netapo aiškiu afroamerikiečių arba gėjų bendrijų simboliu.
Vienu metu jis atvirai – vertinant tų laikų standartais – kalbėdavo apie savo potraukį vyrams, bet vėliau pasinėrė į krikščionybę ir išsižadėjo savo homoseksualumo, vadindamas jį laikinu pasirinkimu.
Nors L.Richardas buvo vienas pirmųjų afroamerikiečių, įveikusių rasinę atskirtį, jaunesnės kartos juodaodės disko žvaigždės menkai tesidomėjo artistu, laikytu neatsiejamu nuo populiariosios baltųjų muzikos.
Šeštadienį paskelbus apie šio rokenrolo karaliaus mirtį greitai pasipylė pramogų pasaulio veikėjų pagarbos pareiškimai. Vienas iš grupės „Chic“ įkūrėjų Nile'as Rodgersas pareiškė apgailestaujantis dėl „tikro milžino netekties“.
