Mirė režisierius Romanas Viktiukas: vulkaniška jo jėga amžinai gyvuos ir Vilniuje

Romanas Viktiukas / Teatro archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-11-19 15:31
Teatro režisieriaus Romano Viktiuko (1936 10 28 – 2020 11 17) netektis sukrėtė teatro pasaulį. Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) reiškia užuojautą velionio giminėms ir artimiesiems, visiems, kam teko dirbti ir bendrauti su šiuo iškiliu scenos menininku.

Romanas Viktiukas sukūrė daugiau nei 200 spektaklių, jam teko dirbti Rusijos, Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Suomijos, JAV, Italijos, Graikijos, Izraelio teatruose. Režisierius dirbo su ryškiausiais teatro aktoriais, jo spektakliuose vaidino Jelena Obrazcova, Ala Demidova, Sergejus Makoveckis, Valentinas Gaftas ir kiti.

Viename iš savo interviu R. Viktiukas sakė: „Ačiū Dievui, sovietinė valdžia nesusiprato visiškai atimti iš manęs galimybės dirbti. Tuomet jie būtų visai izoliavę mane nuo dvasinio augimo. Ir nors buvo sunku, aš dariau tik tai, kas man atrodė reikalinga, ir likau nepriklausomas. O apdovanojimas – kai ateini, o aktoriai daro viską nuostabiai. Tai pats aukščiausias apdovanojimas.“

Kartu su R. Viktiuku į LRDT beveik prieš 50 metų dirbti atėjęs aktorius Jurijus Ščiuckis sako, kad šis legendinis žmogus, net išėjęs iš mūsų teatro, ateinantiems dešimtmečiams nulėmė ir aktorių pasaulėžiūrą, ir darbą su kitais režisieriais. Šviesiam Režisieriaus atminimui siūlome keletą ryškiausių J. Ščiuckio prisiminimų apie Romano Viktiuko kūrybą ir gyvenimą Vilniuje.

Romanas Viktiukas / Teatro archyvo nuotr.
Romanas Viktiukas / Teatro archyvo nuotr.

***

1970 metais įsidarbinau Lietuvos rusų dramos teatre. Tais pačiais metais teatre pradėjo dirbti ir Romanas Viktiukas, kuris buvo ką tik išėjęs iš Kalinino jaunimo teatro, kur dirbo vyriausiuoju režisieriumi. Išeiti iš to teatro jis buvo priverstas, nes kilo problemų dėl Miesto partijos komiteto ir kitų ideologinių organizacijų. Ką jo spektakliuose įžvelgė antisovietinio, iki šiol niekas nežino, bet pats Romanas Grigorjevičius pasakojo, kad ten įžvelgė vadinamas „nekontroliuojamas asociacijas“. Vietinė vadovybė taip įvardino tas asociacijas, kurias sukeldavo jo spektakliai, net jei tai būdavo pastatymai pagal F. Schillerį ar bet kurį kitą užsienio dramaturgą, tačiau juose būdavo elementų, verčiančių kritiškai apmąstyti šių dienų gyvenimą.

***

Kartu su Viktiuku iš Jaunimo teatro protestuodami išėjo trylika aktorių. Vėliau dešimt iš jų sugrįžo, o trys atėjo į mūsų teatrą. Tai Jurijus Lizingevičius, Eduardas Murašovas ir Jevgenijus Bočiarovas. Lizingevičius vėliau tapo režisieriumi ir išėjo iš teatro, o Murašovas ir Bočiarovas ilgus metus liko Lietuvos rusų dramos teatro puošmena.

Pirmas Viktiuko pastatymas mūsų teatre buvo „Juodoji komedija“ pagal P. Shafferio pjesę. Nors spektaklis buvo neįprastas, niekas Lietuvoje jame neįžvelgė „nekontroliuojamų asociacijų“. Premjeroje apsilankė net pats Sniečkus, kuris pasisakė apie naują ir įdomią kryptį Lietuvos rusų dramos teatre. 

***

Vėliau pasirodė spektaklis „Valentinas ir Valentina“, kurio svarbiausia tema buvo asmenybės formavimosi problema. Apie tai bylojo figūra, pakibusi virš herojų galvų: „Susimąstykite! Būkite laisvi! Atsikratykite dogmų!“ Šis spektaklis susilaukė neįtikėtinos sėkmės ir anšlagų iki tol, kol pagrindinė veikėja išėjo vaiko priežiūros atostogų. Gastrolių Kalinine metu šis spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą. Buvo atvykęs autorius Roščinas, o jo žmona Jekaterina Vasiljeva pasakė, kad iš tokios prastos pjesės Viktiukas sugebėjo iškelti į paviršių tiek problemų, kurių Michailas Roščinas net neturėjo omeny. Vėliau Romas susidraugavo su Roščinų šeima, o pamatęs, kaip jie pykstasi dėl to, ar reikia dešreles nulupti prieš dedant į verdantį vandenį, jis (Romanas) nustebo, kad šis ginčas – puiki naujos pjesės pradžia. Roščinas sukūrė pjesę „Vyras ir žmona nuomoja kambarį“, o režisuoti ją Maskvos dailės teatre pakvietė Viktiuką. Jis išvyko į Maskvą statyti šį spektaklį ir į Vilnių nebegrįžo. Tai buvo didelis teatro praradimas. 

Scena iš spektaklio „Meistras ir Margarita“ (rež. Romanas Viktiukas) / Teatro archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Meistras ir Margarita“ (rež. Romanas Viktiukas) / Teatro archyvo nuotr.

Mes turėjome savo kūrybinį saloną, Jefremovo butą tuometinėje Garelio (dabar Dominikonų) gatvėje. Beveik kas vakarą ten rinkdavosi jauni aktoriai: Jefremovas, Jevdokimovas, Murašovas, Guninas, Vagnerytė, Motovilova. Dažnokai ten užsukdavau ir aš. Dagnė Jakševičiūtė (Vladimiro Jefremovo žmona – red.) buvo vaišinga šeimininkė, stalas būdavo nukrautas labai padoriais užkandžiais. Stalo gale kaip visada sėdėdavo Romanas Grigorjevičius. Viktiukas išsiugdė įprotį kas vakarą prieš miegą išmokti mintinai vieną eilėraštį. Ir čia vakarėlių metu būtinai mus stebindavo kokiu nors nauju kūriniu. Kartais atsinešdavo nežinia kur gautų žurnalų ir skaitydavo mums ištisus straipsnius. Kartais tiesiog kalbėdavomės, bet dažniausiai tik apie teatrą arba filosofinėmis temomis. Šiuose pasisėdėjimuose mes pirmą kartą išgirdome Romano skaitomą Volodino apsakymą „Gėda būti nelaimingu“. Čia susipažinome su Rilkės eilėmis, kurias vertė Pasternakas. Eilėraštis „Susimąstymas“ mums tapo programiniu viso gyvenimo kūriniu. Jau tada, septyniasdešimtųjų pradžioje, išvydome uždraustus Mandelštamo eilėraščius, perspausdinome juos rašomąja mašinėle ir išplatinome tarp savo artimų draugų, bendraminčių.

***

Romanas Grigorjevičius turėjo unikalų gebėjimą patekti į tokias vietas, kur kitiems įeiti buvo griežtai draudžiama. Taip jam pavyko įsitempti mus į Universiteto ir Mokslų akademijos bibliotekas. Ir ne tik į skaityklą. Jis kaip burtininkas atvėrė mums slapčiausius šių nuostabių įstaigų kampelius – saugyklas. Štai ten ir susipažinome su tokiais didžiaisiais filosofais egzistencialistais kaip Berdiajevas, Solovjovas, Rozanovas ir t.t. Ne tik skaitydavome jų kūrinius, bet ir konspektuodavome, ir apmąstydavome, ir diskutuodavome... Viktiukas išmokė mus skaityti, parodė kryptį, ir mus užliedavo pažinimo džiaugsmo banga, iki to laiko mums, „sovietikams“, nežinomo. Būtent tada pradėjau skaityti Bibliją. Beveik mintinai išmokau Kalno pamokslą. Ir ne tik aš.

Scena iš spektaklio „Meistras ir Margarita“ (rež. Romanas Viktiukas) / Teatro archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Meistras ir Margarita“ (rež. Romanas Viktiukas) / Teatro archyvo nuotr.

Trisdešimt penkerių metų Romaną mes jau tada tarpusavyje vadindavome genialiu režisieriumi. Ir nepaisydami piktų antraščių centriniuose laikraščiuose, tokių kaip „Nuvarytus arklius nušauna“ (apie spektaklį „Su mylimaisiais nesiskirkite“) arba „Kreivame režisūros veidrodyje“ (apie spektaklį „Praėjusią vasarą Čiulimske“ pagal Vampilovo pjesę), įsimylėdavome jo spektaklius, žiūrėdavome juos daugybę kartų. Jo repeticijų metu salėje visada sėdėdavo nemažai gerbėjų. Jo darbas su spektakliais buvo toks ryškus ir temperamentingas, toks užkrečiantis, kad nuolat norėjosi įsiveržti į šį procesą, išbėgti į sceną ir gyventi ten, o ne žiūrovų salėje. Jis galėdavo sutrypti aktorių, jį nukankinti, beveik sunaikinti jį, bet būdavo tokia akimirka, kai jis visa gerkle sušukdavo: „Tai genialu! Tu pagaliau supratai?“

***

Jis buvo labai muzikalus. Kiekvienam spektakliui atrasdavo savo mėgstamą melodiją, kuri tapdavo viso veiksmo leitmotyvu. Atradęs motyvą, jį nuolat niūniuodavo tarsi tikrindamas juo visą veiksmą. Šitaip viename gražiausių jo spektaklių „Meilė – auksinė knyga“ apie vėlyvą Jekaterinos II ir kunigaikštienės meilę jis nuolat niūniuodavo „Mergelės, skubėkite gaudyti laimę“. Repetuodamas spektaklį „Valentinas ir Valentina“ viduje dainuodavo Chopino temas. Kai dirbo su Čchaidzės pjese „Byla perduodama teismui“, iš jo lūpų skambėdavo Mozarto melodijos. 

Scena iš spektaklio „Meistras ir Margarita“ (rež. Romanas Viktiukas) / Teatro archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Meistras ir Margarita“ (rež. Romanas Viktiukas) / Teatro archyvo nuotr.

***

Jis labai mylėjo senus aktorius, saugodavo juos, niekada nekeldavo balso, kalbėdavo švelniai tarsi hipnotizuodamas. Štai taip lyg užhipnotizuota jo spektakliuose vaidindavo Jelena Maivina. Apie Boriso Smelcovo akis Viktiukas kalbėjo labai jautriai, kad jo geraširdės akys jam svarbios kaip ir muzika. 

***

Romanas Grigorjevičius kurį laiką stažavosi dirbdamas su Anatolijumi Efrosu. Štai iš ten jis parnešė mums naujus profesinius žodžius: „procesas“, kuris scenoje negali nutrūkti net sekundei; „atsisakymas“, kai nori kažką pasakyti, bet iš pradžių vengi, o paskui staiga puoli prie partnerio su savo monologu. Ir kuo stipresnis atsisakymas, tuo stipresnis ir aršesnis puolimas. Dar yra „atsitraukimai“, kai norėjai pasakyti, bet taip ir nepasakei. Ir dar daug tokių dalykų iš aktorių „virtuvės“. Kartą paklausiau: „Romanai Grigorjevičiau, o kaip pavadinti metodą, kuriuo vadovaujatės repeticijų metu?“ jis atsakė trumpai: „Tai psichologinio impresionizmo metodas“.

***

Dirbęs mūsų teatre kiek daugiau nei ketverius metus Viktiukas spėjo pastatyti dešimt spektaklių: „Juodoji komedija“, „Marija Stiuart“, „Valentinas ir Valentina“, „Meilė – auksinė knyga“, „Byla perduodama teismui“, „Princesė ir medkirtys“, „Su mylimaisiais nesiskirkite“, „Susitikimai ir išsiskyrimai“, „Lietaus pardavėjas“, „Panašus į liūtą“. Be to, Jaunimo teatre Vilniuje pastatė spektaklį „Mes, džiazas ir vaiduokliai“. Dar ruošėsi sukurti spektaklį žymiai aktorei Monikai Mironaitei, bet nespėjo, išvyko į Maskvą. Pamėginkite palyginti su kitais režisieriais. Kas galėtų per ketverius metus pastatyti vienuolika spektaklių? Jo vulkaninė veikla, jo begalinė ir vienintelė aistra – tai Teatras.  

***

Mano bičiulis Viačeslavas Guninas, su kuriuo vis dar susirašinėjame, kartą prisiminė epizodą, kai jiedu su Viktiuku priėjo prie teatro, ant kurio puikavosi iškaba „Romano Viktiuko teatras“. Staiga su kažkokiu nepaprastu liūdesiu Romanas ištarė frazę: „Štai aš numirsiu. Iškabą nuims. Ir po metų mane pamirš“. Nežinau, ar greitai jį pamirš Maskvoje, ten dabar daug stiprių režisierių, bet mes Lietuvoje, Vilniuje, ir tie, kas vaidino jo spektakliuose, ir tie, kas matė jo spektaklius, prisiminsime jį VISADA!

Naujausi straipsniai