Eidama 93-iuosius metus mirė garsi Lietuvos literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė, pranešė portalas Lrt.lt.
Anot žiniasklaidos, I.Veisaitė sirgo koronavirusu. Jos bičiulis, buvęs jos studentas Marius Mikalajūnas BNS sakė: „Tai buvo nuostabus, labai atidus ir smalsus žmogus, kuriam rūpėjo visa tai, kas vyksta pasaulyje, visa tai, kas vyksta Lietuvoje. Ji be galo mylėjo žmones, visiems buvo atvira, visus gerbė ir su visais pasikalbėdavo. Tai buvo žmogus, kuris nešė šviesą visiems.“
I.Veisaitės biografiją primena interneto svetainė goethe.de:
Irena Veisaitė gimė 1928 m. sausio 9 d. Kaune. Ji buvo auklėjama kaip Lietuvos patriotė, lankė jidiš pradžios mokyklą, o namie su tėvais bendravo lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Mokslai mokykloje truko neilgai. Kai 1941 m. birželį naciai okupavo Lietuvą, ji pateko į Kauno getą.
1941 m. liepą buvo nužudyta jos motina. 1944 m. pavasarį Ireną išgelbėjo Stefanija Ladigienė, priglaudusi ir paslėpusi savo namuose. Irena ją vadino antrąja mama. I.Veisaitė Vilniuje gyveno svetima pavarde ir dirbo vaikų namuose. 1946 m. kovo 14 d., sovietai areštavo S.Ladigienę, ji buvo ištremta į Sibirą.
Antroji sovietų okupacija Irenai Veisaitei reiškė išlaisvinimą, tačiau netrukus ją ėmė persekioti sovietų saugumas. Paklausiusi patarimo bėgti iš Vilniaus, ji atsidūrė pas giminaičius Maskvoje, kur studijavo germanistiką.
1963 m. tuometiniame Leningrade I.Veisaitė apgynė disertaciją apie vėlyvąją Heinricho Heine’s lyriką. 1953–1997 m. ji buvo Vilniaus pedagoginio instituto docentė, dėstė Vakarų Europos ir vokiečių literatūros istoriją. Kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, Irenai Veisaitei buvo 62-eji.
1999 m. ji tapo Vilniaus pedagoginio universiteto garbės profesore, paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, yra uždrausto užsienio literatūros vadovėlio bendraautorė ir kelių knygų sudarytoja. Atkurtoje Lietuvos valstybėje Irena Veisaitė ėmėsi steigti G.Soroso fondo filialą (Atviros Lietuvos fondą).
Be to, I.Veisaitė vadovavo Thomo Manno kultūros centrui Nidoje, iki 2011 m. buvo Thomo Manno festivalio kuratoriumo narė.
Interneto svetainėje goethe.de rašoma, kad rizikuodama gyvybe ji visada rūpinosi kultūra. Žodis jai reiškia gyvenimo strategiją. Irena Veisaitė apdovanota Goethe’s medaliu už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už jos kūrybiškumą ir politinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka.
Dalyvaudama kultūriniame Vilniaus gyvenime Irena Veisaitė drąsiai rūpinosi ryšiais su vokiečių kultūros organizacijomis – nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ji inicijavo daug kultūros mainų projektų. Būdama viena iš nedaugelio Lietuvos žydų, išgyvenusių holokaustą, I.Veisaitė visuomet pasisakydavo už santaiką, stengėsi puoselėti lietuvių ir žydų dialogą. Visada skatindavusi susitaikymą ir bendradarbiavimą, ji buvo įsitikinusi, kad lietuvius ir žydus gali vienyti bendras požiūris į istoriją.
I.Veisaitė – įspūdingas daugiakalbystės pavyzdys: puikiai kalbėjo vokiečių, lietuvių, rusų, anglų ar jidiš kalbomis, taip pat galėjo susikalbėti lenkiškai, prancūziškai ir estiškai.
