Eidamas septyniasdešimt šeštuosius metus penktadienį Kaune staiga mirė žinomas krepšinio treneris Jurijus Fiodorovas.
Žinią apie netektį pranešė žurnalistas Vidas Mačiulis.
„Nuoširdi užuojauta velionio sūnui Ruslanui ir jo šeimai, artimiesiems, giminėms, draugams ir bičiuliams, buvusiems bendradarbiams.
Tai skaudi netektis ir visiems trenerio auklėtiniams. Ypač Arvydui Saboniui, Robertui Ragauskui, Giedriui Gustui, Kęstučiui Marčiulioniui, kolegoms Arūnui Juknevičiui ir Romualdui Bruneckui, kuriuos prieš porą mėnesių Jurijus Fiodorovas buvo pakvietęs į savo vakaronę, skirtą septyniasdešimt penkmečiui. Buvo linksmas ir guvus, iškalbingas ir laimingas. Nesiskundė ir sveikata, tik pastarosiomis dienomis kiek blogiau pasijuto, tačiau medikų pagalbos neprašė. Birželio 9-tąją, būnant vienam namuose, sustojo gyvenimo užgrūdina Jurijaus širdis.
Liko Jo parašyta knyga „Lietuvos krepšinio genijų ugdytojas“, pluoštas eilėraščių apie krepšinį, gyvenimą, džiaugsmą ir liūdesį. Liko ir svajonė išleisti poezijos rinkinį... Krepšinio trenerio auklėtiniai, kolegos bendradarbiai ilgai prisimins tvirto charakterio, bet jautrios sielos Jurijų Fiodorovą, Kaune gimusį ir čia amžiams pasiliekantį.
Pernai trenerio vardas buvo įamžintas Legendų aikštelėje, prieš porą mėnesių jis apdovanotas Lietuvos krepšinio federacijos medaliu, įteiktas „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Krepšinio pasaulyje“ Garbės ordinas už žiniasklaidai pasakytas objektyvias, kritiškas, bet nuoširdžias mintis apie krepšinį.
Ilsėkitės ramybėje, Treneri Jurijau Fiodorovai“, – rašė V.Mačiulis.
Karstas su velionio palaikais birželio 11-ąją, sekmadienį, 12 val. bus pašarvotas „Liudingos“ šarvojimo salėje (Vytauto pr. 44A, Kaunas). Laidotuvės vyks pirmadienį (karstas išnešamas 13 val. ir palydimas į Aukštųjų Šančių karių kapines).
Tris kartus nusipelniusio trenerio titulu įvertintas, būrį krepšinio žvaigždžių išugdęs kaunietis Jurijus Fiodorovas balandžio 1-ąją sutiko savo 75-ąjį gimtadienį.
Tąkart į jaukią šventę, surengtą „Bernelių užeigos“ banketų salėje, sukaktuvininkas sukvietė savo artimuosius, buvusius auklėtinius, draugus, klasiokus. Atvyko Arvydas Sabonis, Giedrius Gustas, Edas Nickus, Sigitas Adomaitis, Vidas Mačiulis.
„Reikia gimti po žvaigžde. Ir mylėti savo darbą“, – apie itin sėkmingai susiklosčiusią savo karjerą portalui Žmonės.lt sakė J.Fiodorovas
Paklaustas, kokias savybes turi įgyti krepšinio treneris, kad jo ugdytiniai pasiektų kuo įspūdingesnių rezultatų, sukaktuvininkas buvo atviras – sudedamųjų dalių yra labai daug, todėl jas išvardinti sudėtinga.
„Ir kalbėti apie save yra kažkaip neteisinga. Tą turi daryti kiti“, – kuklinosi J.Fiodorovas, kurio pavardė prieš metus buvo įrašyta prie „Krepšinio namų“ esančioje legendų ir sirgalių aikštelėje. Čia Lietuvos krepšinio šimtmečiui paminėti skirtose specialiose žalvarinėse plytelėse iš viso įamžintos šimtas Lietuvos krepšinio legendų.
J.Fiodorovas krepšiniu susidomėjo būdamas dvylikos. Vasaros stovykloje laiką su bendraamžiais leidęs paauglys suprato, jog šis sportas – jam artimas. Krepšinį jis vėliau žaidė mokykloje, paskui – armijoje ir universitete. J.Fiodorovas domėjosi ir imtynėmis, dalyvavo treniruotėse bei varžybose.
Krepšinio treneriu Kaune, sporto mokykloje jis įsidarbino 1973-aisiais – prieš 50 metų.
„Vaikų, kuriuos trumpiau ar ilgiau treniravau, yra šimtai. Tie, kurie turėjo norą žaisti krepšinį, daug dirbo ir buvo apdovanoti talentu, tikrai daug pasiekė“, – balandį pastebėjo prieš 12 metų trenerio karjerą baigęs J.Fiodorovas.
Jo auklėtiniai: Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Ramūnas Butautas, Žydrūnas Ilgauskas, Šarūnas Jasikevičius, Robertas Javtokas, Andrius Jurkūnas, Kęstutis Marčiulionis, Giedrius Gustas, Robertas Ragauskas, Kęstutis Šeštokas.
„Pamenu, kai pirmą kartą juos pakviečiau į treniruotę, tiek Šarūnui Marčiulioniui, tiek Arvydui Saboniui buvo devyneri metai. Tuo metu buvo didžiulės atrankos į sporto mokyklos komandas, bet kaip buvo galima jų nepastebėti? Šarūnas – reaktyvinis, šoklus, greitas, tikras pokštininkas. Jo pilna buvo visur. O Arvydo rankos ir kojos – ilgos, jis buvo lankstus, greit viską pagaudavo. Maniau, kad užaugs iki 2 metrų ūgio, bet kad dar labiau ištįs – turbūt nesitikėjo niekas“, – tąkart prisiminė treneris.
Visi vaikai, kurie ateidavo pas jį treniruotis, buvo pakiliai nusiteikę, rimtai dirbdavo.
„Žinoma, dalis nuspręsdavo, jog krepšinis – ne jiems. Juk, norit pasiekti rezultatų, tekdavo išlieti daug prakaito, o motyvacija tuo metu buvo ne pinigai, o aistra sportui, medaliai“ – portalui Žmonės.lt sakė J.Fiodorovas.
Treneris šmaikštavo retsykiais sulaukdavęs tėvų skundų, neva atžalos labiau paiso mėgstamų treniruočių vadovo nei jų. Tuomet jis kviesdavo gimdytojus atvykti į treniruotes ir kartu ugdyti vaikus.
J.Fiodorovas šypsojosi pasakodamas apie pirmąsias A.Sabonio treniruotes – nors moksleivis buvo gabus, tam, kad jis tęstų tai, ką pradėjo, teko pasitelkti įtikinėjimo meną.
„Arvydas kartą nukrito ir susitrenkė. Po to teko kalbėtis ir su juo, ir su juo tėčiu, kad berniukas lankytų krepšinį“, – dalijosi pašnekovas.
J.Fiodorovas pasakojo – per gyvenimą jis patyrė visko, o, norėdamas, kad prisiminimai išliktų ir ateities kartoms, išleido autobiografinę knygą „Lietuvos krepšinio genijų ugdytojas“, kurioje pasakoja apie savo gyvenimą per krepšinio prizmę ir dalinasi savo kūryba.
