Mirė legendinis prancūzų kino režisierius Jeanas-Lucas Godard'as

Jeanas-Lucas Godard'as / „Scanpix“ nuotr.
Šaltinis: BNS, Žmonės.lt
AA

Eidamas 92-uosius metus mirė prancūzų ir šveicarų režisierius Jeanas-Lucas Godard'as – vienas iš prancūzų Naujosios bangos kino pradininkų, rašo „The Guardian“.

„Jokios oficialios (laidotuvių) ceremonijos nebus, – sakė jo šeima. – Jis bus kremuotas... Ir tai tikrai turi įvykti privačiai.“

Per ilgą savo karjerą, pradėtą 6-ajame dešimtmetyje kino kritiko darbu, J.-L.Godard'as nepaisė stereotipų ir perrašė taisykles kamerai, garsui bei pasakojimui.

Jo filmai atnešė pasaulinę šlovę Jeanui-Pauliui Belmondo, o prieštaringai vertinamas Kristaus gimimo perpasakojimas „Sveika, Marija“ (Je vous salue, Marie) sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, kai 1985-aisiais jį pasmerkė popiežius Jonas Paulius II.

Jeanas-Lucas Godard'as / Vida Press nuotr.

Tačiau J.-L.Godard'as taip pat sukūrė virtinę eksperimentinių, politinį krūvį turinčių filmų, patikusių beveik vien tik nedideliam gerbėjų ratui ir erzinusių daugelį kritikų savo neva perdėtu intelektualizmu.

Kanų kino festivalio direktorius Thierry Fremaux antradienį naujienų agentūrai AP sakė, kad sužinojęs apie J.-L. Godard'o mirtį „nepaprastai“ nuliūdo.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas gyrė režisieriaus talentą ir apgailestavo dėl „nacionalinio lobio“ netekties.

Jeanas-Lucas Godard'as / AFP/„Scanpix“ nuotr.

„Jeanas-Lucas Godard'as, ikonoklastiškiausias Naujosios bangos režisierius, sukūrė visiškai modernų, itin laisvą meną. Netekome nacionalinio lobio, genijaus“, – tviteryje rašė E.Macronas.

J.-L.Godard'as gimė 1930 metų gruodžio 3 dieną Paryžiuje, turtingoje prancūzų ir šveicarų kilmės šeimoje, augo Nione Šveicarijoje. Jis studijavo etnologiją Sorbonos universitete Prancūzijos sostinėje, kur įsitraukė į po Antrojo pasaulinio karo suklestėjusį kultūrinį gyvenimą Lotynų kvartalo „kino klubuose“.

Jis susidraugavo su tuomet dar būsimais garsiais režisieriais Francois Truffaut, Jacques'u Rivette'u ir Ericu Rohmeru, o 1950-aisiais įkūrė neilgai gyvavusį leidinį „La Gazette du Cinema“. 1952-aisiais jis pradėjo rašyti prestižiniam kino žurnalui „Les Cahiers du Cinema“.

1951-aisiais jis dirbo dviejuose J.Rivette'o ir E.Rohmero filmuose, o tada pabandė režisuoti pirmą savo filmą, drauge su tėvu keliaudamas po Šiaurės ir Pietų Ameriką. Šio filmo jis niekada nebaigė.

Jeanas-Lucas Godard'as / „Scanpix“ ir Vida Press nuotr.

Sugrįžęs į Europą jis Šveicarijoje pradėjo dirbti statybininku vienos užtvankos projekte. Iš savo atlyginimo jis finansavo savo pirmąjį užbaigtą filmą – 1954-ųjų dokumentinę 20 min. trukmės juostą apie užtvankos statybas „Operacija „Betonas“ (Operation beton).

Vėl sugrįžęs į Paryžių J.-L.Godard'as dirbo vienos artistų agentūros atstovu spaudai. 1957-aisiais jis sukūrė savo pirmą vaidybinį filmą – „Visi vaikinai yra vardu Patrikas“ (Tous les garcons s'appellent Patrick), išleistą 1959 metais.

Jis taip pat pradėjo kurti filmą „Iki paskutinio atodūsio“ (A bout de souffle) pagal F.Truffaut apsakymą. 1960-ųjų kovą išleistas filmas tapo pirma didele J.-L.Godard'o sėkme.

Kaip ir 1959-aisiais išleistas F.Truffaut filmas „400 smūgių“ (Les Quatre Cents Coups), „Iki paskutinio atodūsio“ nustatė naują prancūzų kino estetikos toną. J.-L.Godard'as atmetė visuotinai priimtą pasakojimo stilių, dažnai iškirpdavo scenų dalis, derindavo vaidybines scenas su filosofinėmis diskusijomis.

Visa tai J.-L.Godard'as dar „pagardindavo“ holivudinių filmų apie gangsterius citatomis, užuominomis apie literatūrą ir vizualiuosius menus.

1961 metais J.-L.Godard'as vedė Danijoje gimusią aktorę, modelį Anną Kariną, vaidinusią virtinėje jo 7-ojo dešimtmečio filmų, laikomų svarbiais Naujosios bangos pavyzdžiais.

Tarp jų paminėtini „Gyventi savo gyvenimą“ (Vivre sa vie), „Alfavilis“ (Alphaville) ir „Išprotėjęs Pjero“ (Pierrot le Fou), kuriame taip pat vaidino J.-P.Belmondo ir kuris, kaip kalbama, buvo filmuojamas be scenarijaus.

1965-aisiais poros santuoka iširo.

Anna Karina / AFP/„Scanpix“ nuotr.

J.-L.Godard'as dažnai dalyvaudavo bendruose kino projektuose, pavyzdžiui, „Septyniose mirtinose nuodėmėse“ (Les Sept peches capitaux) drauge su tokiais kūrėjais kaip Claude'as Chabrolis ir Roger Vadimas. Jis taip pat drauge su Ugo Gregoretti, Pieru Paolo Pasolini ir Roberto Rossellini statė italų filmą „Ro.Go.Pa.G.“.

J.-L.Godard'o scenose vaizduojamas neraminantis postapokaliptinis pasaulis.

Režisierius, kuris vėliau pelnė kairiojo sparno politikos išpažinėjo reputaciją, 1960-aisiais sukūręs filmą „Mažasis kareivis“ (Le Petit Soldat) turėjo reikalų su prancūzų pareigūnais. Šis filmas, kupinas užuominų apie Prancūzijos kolonijinį karą Alžyre, buvo išleistas tik 1963-iaisiais, praėjus metams nuo šio konflikto pabaigos.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje kūrėjo darbai tapo dar politiškesni. Filmas „Savaitgalis“ (Week-End), kuriame pašiepiama buržuazinės visuomenės veidmainystė, pasirodė metai prieš visuomenės pasipiktinimo privilegijuotaisiais proveržį, kulminaciją pasiekusį garsiaisiais 1968-ųjų gegužės studentų protestais.

1967 metais J.-L.Godard'as vedė antrąkart – sukūrė šeimą su Anne Wiazemsky. Vėliau jis užmezgė santykius su šveicarų režisiere Anne-Marie Mieville. Su A.Wiazemsky J.-L.Godard'as išsiskyrė 1979 metais, jau po to, kai su A.-M.Mieville persikėlė gyventi į Šveicariją.

Paskutinius gyvenimo metus J.-L.Godard'as praleido Rolyje Šveicarijoje prie Ženevos ežero, netoli tos vietos, kur užaugo.

Mirė Jeanas-Lucas Godard'as (15 nuotr.)
+9
Skaitykite daugiau