Kiekvienas, net pats mažiausias drabužis turi savo atsiradimo istoriją. Vienos jų mena piniguose ir šlovėje skendėjusias išradėjų dienas, kitos pasakoja apie ilgą ir sunkų kelią mados Olimpo link.
„Bjaurusis“ sijonėlis
Praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio mados legenda Coco Chanel niršo: „Kas gali būti bjauriau už trumpą sijoną?!“ Dizainerė tvirtino niekada nesutikusi vyro, kuriam patiktų tokio ilgio drabužis... Dabartinis „Chanel“ meno direktorius Karlas Lagerfeldas sako, kad tai buvo didžiausia C. Chanel klaida.
Iš tiesų garsi dizainerė apsiriko – vyrų kraują iki šiol kaitinantis mini sijonas ne vieną dešimtmetį buvo bene pagrindinis aprangos elementas visame pasaulyje. Ironiška, bet šio drabužio išradėja Mary Quant, kaip ir garsioji C. Chanel, turėjo tą patį tikslą – sukurti moteriai patogų, išlaisvinantį apdarą. Tačiau prancūzų legenda iš moterų spintų išgujo korsetą, o ponia M. Quant (įkvėpimo pasisėmusi iš tuo metu gatvėse karaliavusio automobiliuko „Mini“) 1963 m. 15 cm virš kelių kilstelėjo sijono ilgį. Žinoma, tai ne pats trumpiausias sijonas (dažniausiai mini laikomi tie, kurių apatinis kraštas yra 20–30 cm virš kelių), bet 7-ajame dešimtmetyje daugumai visuomenės atstovų atrodė pernelyg vulgarus.
Didžiojoje Britanijoje gimusi tendencija bemat rado kelią į Paryžiaus podiumus. Netrukus lyg virusas mini sijonas išplito visame pasaulyje. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose jie buvo tokie populiarūs, kad Japonijos ambasada 62-ejų tuometinio premjero Eisaku Sato žmonai tokį patarė segėti per oficialų vizitą...
Nuodėmingasis bikinis
Automobilių, buitinės technikos ir net maisto prekių reklamose tik bikiniais apvalumus prisidengusios gražuolės šiandien nieko nestebina. Sunku įsivaizduoti, kad XVIII a. prie sijonų apačios buvo siuvami švininiai svarmenys, kad įbridus į vandenį apdaras neapnuogintų kojų. Tuo metu maudymosi kostiumėliu buvo vadinami ilgi palaidi drabužiai. Laikas bėgo, ir saulės šiluma pamėgusių lepintis moterų apranga grėsmingai ėmė „trauktis“. Nepateisinama riba buvo pasiekta 1946-aisiais. Sukūręs „mažesnį už mažiausią maudymosi kostiumėlį“, Louisas Reardas jį pavadino Bikinio salos vardu.
Taigi tais metais pasaulis buvo sukrėstas net du kartus. Pirmąjį, kai Junginės Amerikos Valstijos Bikinio saloje susprogdino atominę bombą. Antrąjį, kai maudymosi kostiumėlis buvo padalytas į dvi dalis ir atidengė kone viską, kas iki tol buvo slėpta. Nors laikui bėgant keitėsi audiniai ir puošyba, iš trikampių detalių pasiūtas bikinis toks pat išliko iki šiol. Tiesa, L. Reardui naują kūrinį pristatyti visuomenei sekėsi sunkiai. Neatsirado nė vienos moters, kuri sutiktų dėvėti tokį nepadorų drabužį.
Nežinia, kada dailiosios lyties atstovių drabužinę būtų papildęs dviejų dalių maudymosi kostiumėlis, jei ne striptizo šokėjos Micheline Bernardini geranoriškumas. Pasipuošusi keliomis audinio skiautelėmis, vyrų viliokė 1946-ųjų liepos 15 d. pasirodė viename Paryžiaus baseine. Galbūt todėl, kad naujovę pristatė ne visų mylima garsenybė, kūną menkai dengiantis drabužėlis mados viršūnėje atsidūrė tik po gero dešimtmečio. Tada, kai juo ėmė žavėtis garsi prancūzų aktorė Brigitte Bardot.