Yra žmonių, kuriuos smagu matyti visada. Dėl giedro veido, nuoširdžios šypsenos ir gebėjimo įžvelgti teigiamus dalykus bet kur. Toks – vienas ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos krepšininkų Mindaugas Kuzminskas (23), pastarąjį sezoną „Žalgirio“ komandoje suspindęs itin ryškiai. Tokia pat atrodo ir jo draugė Eglė Andreikaitė (21) – šiltai ir draugiškai bendraujanti smulkutė Vilniaus universiteto studentė ir šokėja, tiesiog pranykstanti dviejų metrų keturių centimetrų ūgio sportininko glėbyje.
Šis etapas abiem – gana įtemptas, nes laukia nemažos permainos: du asmeninius Lietuvos krepšinio lygos titulus – garbingiausio sezono žaidėjo ir naudingiausio finalo serijos krepšininko – pelnęs Mindaugas Kuzminskas rengiasi rungtyniauti svetur.
„Net Lietuvoje, kai reikia persikelti iš klubo į klubą, atsiranda įtampa, o čia – kita šalis. Bet visur galima prisitaikyti, su viskuo susigyventi. Toks žingsnis anksčiau ar vėliau turėjo būti“, – kalba Mindaugas, gražų šeštadienio vakarą mums susėdus ant suoliuko parkelyje Viliaus centre. Jis – ką tik iš Kauno, ten bute, kuriame gyveno, pakavosi daiktus. Mažiausiems skirtu dviračiu be pedalų prie mūsų prisispiria baltapūkis pyplys ir, sustojęs prie pat krepšininko, drąsiai įsižiūri į akis. Jo tėtis traukia mobilųjį telefoną fotografuoti. Mindaugas smagiai kalbina vaiką – būti atpažįstamas, sveikinamas, pagerbtas jau įprato.
Greičiausiai jau netrukus krepšininkas kelsis į Ispaniją, Malagos „Unicaja“ komandą, kurią treniruos jam atsiskleisti padėjęs buvęs Kauno „Žalgirio“ vairininkas Joanas Plaza, – derybos su šia ekipa gerokai pasistūmėjusios: „Smagu, kad iki išvykdamas spėjau baigti universitetą čia. Dėl finansų galėčiau rinktis kitą variantą, bet tai nėra svarbiausias dalykas šiuo metu. Svarbu stabilus klubas, stipri lyga, geras treneris, kuris yra ir puikus psichologas.“
Pritapti užsienyje bus paprasčiau, nes drauge keliauti ruošiasi ir Eglė: tris lietuvių ir ispanų filologijos kursus Vilniuje baigusi, ji Malagos universitete tęstų mokslus pagal „Erasmus“ programą. „Netikėjau, kad tai įmanoma, kiti studentai dokumentus dėl mokslų užsienyje pradėjo tvarkytis dar vasarį, o aš susigriebiau ką tik. Buvau nuleidusi rankas, bet Mindaugas pasakė: nieko nebus, jei nepabandysi. Turiu ko iš jo mokytis. Jis dėl tikslo gali per galvą verstis, bet padarys viską, – šypsosi „Lietuvos ryto“ palaikymo komandos šokėja. – Jei viskas pavyks, sakyčiau, gyvenimas kupinas neįtikėtinų sutapimų: pasirinkta ispanų kalba, Malaga. Jis žais, o mano studijos tęsis.“
Mindaugai, tavo mama ir septyneriais metais vyresnis brolis Saulius – krepšininkai, tėtis – Lietuvos stalo teniso čempionas. Tokioje šeimoje gimęs, galima sakyti, buvai pasmerktas tapti sportininku?
Ko gero, nes kai esi aštuonerių, nesirenki, ką lankyti. Eini ten, kur tave nuveda. Džiugu, kad tai buvo krepšinis. Nes jei būtų į baletą nuvedę, gal nebūčiau pašokęs taip, kaip reikia.
Nors, atvirai sakant, išgyvenau laikotarpių, kai netikėjau, jog būsiu krepšininkas. Šešiolikos ar septyniolikos buvau sportą metęs. Jaučiausi kažkoks silpnesnis, mažesnis už kitus. Žaidžiau antrojoje savo bendraamžių komandoje Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje. Atrodė: visi lyderiai – pirmojoje, o aš taip negaliu. Dėl to ypatingą dėmesį skyriau mokslams. Kai pasirašiau sutartį su „Šiauliais“, rinkausi, ką Šiaulių universitete studijuoti. Priimtiniausia pasirodė ekonomika. Nors rimtai galvojau ir apie žurnalistiką.
Gavęs „Žalgirio“ pasiūlymą, persikėliau į Kauną, kartu – Vytauto Didžiojo universitetą. Per metus išlyginau studijų programą ir neseniai apgyniau bakalauro darbą. Kai nori, viską spėji – juk dažniausiai geriau mokosi tie studentai, kurie ne tik studijuoja, bet ir dirba. Norėčiau mokytis toliau: kol dar esu įsibėgėjęs – mokykla, universitetas, – tą reikia tęsti. Nes kai jau sustosiu, galiu sustoti ilgam. Nežinia, kaip čia bus, jei tikrai išvažiuosiu į užsienį.
Šį sezoną, kai buvai vadinamas vienu iš „Žalgirio“ lyderių, tikriausiai nebedvejojai, kad krepšininkas iš tavęs išėjo?
Prieš tai dvejus metus sėdėjau ant atsarginių suolo, o čia: atvažiuoja naujas treneris, surenkama komanda, kurioje, atrodo, turėčiau nežaisti – viena stipriausių sudėčių per naujųjų laikų „Žalgirio“ istoriją, bet galiausiai paaiškėja, kad atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Ir labai tuo džiaugiuosi. Anksčiau tikrai buvo labai sunku. Eidavau pas sporto psichologą, kuris dirbo su komanda, tai labai padėjo.
Ne kiekvienas vyras, ypač – sportininkas, įvertintų, jog turi problemų, ir ryžtųsi spręsti jas su psichologo pagalba.
Čia – natūralus dalykas. Ir nereiškia, kad esi durnas ar dar koks nors. Sporto psichologija skiriasi nuo kitiems žmonėms įprastų konsultacijų gyvenimiškais reikalais. Sportininkui sudėtingesniu laikotarpiu tiesiog reikia išsikalbėti ir paklausyti nuomonės iš šalies. Nesakau, kad per tuos metus buvau į baisią duobę kritęs, esu optimistas, suvokiu, kad kiti turi tikrai didesnių problemų nei sėdėjimas ant suolo. Tuo ypač įsitikinau, kai su Rimanto Kaukėno paramos grupe per Kalėdas keliavome po ligonines, kur gydomi sergantys vaikučiai. Palygini tų žmonių bėdas su tuo, kad tavęs neleidžia į aikštelę, ir imi viską kitaip vertinti.
Jūs su broliu visada išsiskirdavote išoriniu romumu, inteligencija. Čia tikriausiai šeimos auklėjimo antspaudas?
Daug kas iki šiol mane vadina mamyčiuku. Mums įskiepyta pagarba kitam, o ryšiai šeimoje labai stiprūs. Manau, tikrai nėra čia ko gėdytis – mes tokie, ir tuo turime didžiuotis.
Sauliui kažkada net buvo priekaištauta, kad per geras charakteris trukdė žaisti.
Mindaugas: Jis išties labai geras žmogus. Ir charakterio nepakeisi. Jo karjera puiki – geri Lietuvos ir užsienio klubai. Svarbiausia, kad dabar yra sveikas, spėjo gyvenimą apsitvarkyti.
Gal aš aikštelėje šiek tiek piktesnis, bet iš esmės juk nesusigalvosi tokių dalykų: nuo rytojaus tampu blogesnis. Koks esi gimęs, kaip esi išauklėtas, toks ir liksi. Aišku, būna protrūkių, net ir ramiausiems visko pasitaiko, bet aš stengiuosi valdytis.
Eglė: Mindaugas išties labai moka valdyti emocijas. Kai pralaimi, galvoju, grįš susikrimtęs. Bet jis, kaip visada, su šypsenėle parvažiuoja.
Mindaugas: Būna, po varžybų įsitempęs, sunku užmigti, bet juk artimieji nekalti, kad tu sužaidei prastai, negalima ant kitų visko sukraut, turi suvaldyti savo emocijas. Aišku, būni pavargęs, gal papriekabiauji, kad koks nors daiktas ne vietoje padėtas.
Eglė: Bet juk pats tada pripažįsti, kad esi pervargęs, kad viskas – dėl to.
Mindaugas: Aš išvis – super (kvatoja).
Egle, tikriausiai esi krepšinio gerbėja, kuri pastaruosius dvejus metus, kiek judu draugaujate, nuolat žiūrėjo „Žalgirį“ rungtynes?
Eglė: Anksčiau tai ne, bet, kai pradėjome draugauti su Mindaugu, viskas pasikeitė – tapau fane. Ir mano tėvai iš „Lietuvos ryto“ persiorientavo į „Žalgirį“.
Kai jis išbėga į aikštę, visą laiką labai jaudinuosi. Iki tol, atrodo, ramiai žiūriu varžybas, bet kai pasirodo jis, ir delnus trinu, ir kumščius gniaužiu, – natūralu, kad nori, jog savam žmogui pasisektų.
Mindaugas: Į kiekvienas varžybas atvažiuodavo armija sirgalių: brolis, jo sužadėtinė Dovilė, mano ir Eglės tėvai. Matydavau: mama su tėčiu sėdi išvis raudoni, Saulius irgi nerimsta. Komanda į kiekvienas rungtynes duodavo žaidėjams po du bilietus, turėjau nusipirkęs dar porą abonementų, o likusius, kiek stigdavo, bandydavau susišaudyti iš užsieniečių žaidėjų arba nupirkdavau. Juk svarbiausia, kad šie žmonės atvažiuoja manęs palaikyti, vietomis salėje galima nesunkiai pasirūpinti. Kai žaisiu užsienyje, tos paramos labai stigs, bet, manau, atvažiuos jie ir ten.
Kaip, Egle, tėvai reagavo, sužinoję, kad tavo draugas – žinomas krepšininkas?
Iš pradžių jiems nieko nesakiau. Be to, taip sutapo, kad, mums pradėjus normaliai bendrauti, tėvai buvo išvažiavę atostogų. Kai grįžo, savo tėčiui, krepšinio fanatikui, bandžiau viską papasakoti „per aplinkui“. Kartą po rungtynių, kuriose Mindaugas gerai sužaidė, paklausiau: „Kas ten buvo rezultatyviausias?“ Tėtis: „Kuzminskas.“ Lyg tarp kitko pasiteiravau: „O šiaip jis gerai žaidžia?“
Bendravome pirmą mėnesį, Mindaugas buvo atvažiavęs pas mane iš Kauno, bet su tėvais prasilenkė – mane parvežęs namo, Santariškėse degalinėje pylė benziną. Tėtis taip pat dirba Santariškėse. Grįžęs namo pasakoja: „Įsivaizduoji, pilu degalus, žiūriu – Kuzminskas. Įdomu, ką jis čia Vilniuje veikia?“ O mama, žinodama mano universiteto tvarkaraštį, tądien buvo nustebusi, kaip čia taip greitai parsiradau namo. Pamažu tėvai ėmė jausti, ko tas Kuzminskas čia tai ten, tai kitur pasirodydavo (juokiasi). Kai su Mindaugu susipažino, jie labai apsidžiaugė. Sulipome ne tik mes, ir abiejų tėvai, – dabar visi keturi kartu atostogauja.
Vaikams, kaip ir vestuvėms, laikas dar ateis. O kol kas turime daugybę kvietimų į bičiulių vestuves šią vasarą.
Mano, kaip ir Mindaugo, šeimoje visi artimai bendrauja, užtat sutampa ir mūsų požiūriai į daug ką, vertybės, dėl to turime daug bendra.
Krepšininkai Lietuvoje labai greitai sudievinami. Ar nesunku būti šalia?
Eglė: Jį tikrai daug kur atpažįsta. Apie Kauną net sakyti nereikia, pakanka ir Vilniaus. Kartą su šunimis išėjome pasivaikščioti prie Žaliųjų ežerų, pro šalį krosą bėgantis vyras stabtelėjo: „O... Kuzminskas.“
Mindaugas: Smagiausia buvo per Eglės močiutės metines kaime. Girdžiu, viena vietinė moteris dėsto Eglės tetai: „Mano vyras sako, kad pas mus krepšininkas atvažiavo. O aš jam sakau: „Juk čia ne krepšininkas, o Česlovo (Eglės tėčio) sūnus.“ Teta patikslino, kad aš – tikrai krepšininkas. Tada toji moteris gūžtelėjo pečiais: „Tikrai?! Einu, vyrui pasakysiu.“ Manęs dėmesys netrikdo, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis – man įdomu.
Mindaugas draugiškai bendrauja net su nepažįstamais praeivių vaikais. Galbūt galvojate apie savus? Gal pasiduosite šįmet prasidėjusiai jaunosios kartos krepšininkų vestuvių bangai?
Eglė: Juokais sakau: pradėkime nuo kartu auginamo šuniuko. Mano šeima labai myli šunis, prašiau Mindaugo, kad ir mudu įsigytume. Sakė: „Kai gyvensi su manimi, galėsime laikyti.“ Kadangi iki šiol daugiau būdavome atskirai, jis – Kaune, aš – Vilniuje, šuniuko neturėjome. Bet gal dabar Malagoje?..
Mindaugas: Vaikams dar per jauni. Nuvažiuojame pas brolį, jo sūnelis labai fainas, tikrai jį mylime ir su juo žaidžiame, bet... Pažaisti gera, kol nepradeda verkti. Tada iškart grąžiname tėvams (juokiasi). Vaikams, kaip ir vestuvėms, laikas dar ateis. O kol kas turime daugybę kvietimų į bičiulių vestuves šią vasarą. Neseniai vienose – Liucinos ir Tado Rimgailų – taip smagiai prisišokome! Šokti labai mėgstu, bet visiškai nemoku, o ten dalis svečių – tokie pasitempę, iš „Žuvėdros“, bet ir mudu sugebėjome šokių aikštelėje atsipalaiduoti.
Dabar iki rinktinės stovyklos turėsite šiek tiek atostogų. Tradiciškai kur nors keliausite?
Eglė: Laisvalaikio kartu turime minimaliai, bet tada stengiamės judėti, keliauti. Jei nėra laiko kur išvykti, bent jau dviračiais išminame. Ar pabėgiojame.
Mindaugas: Ir dabar, besiruošdami vienuolikai dienų į Kubą, rinkomės viešbutį su sporto klubu. Tikrai sportuosiu ir baigęs karjerą – juk pajudėjęs visai kitaip jautiesi.
Už poros savaičių vėl pradėsiu rimtai treniruotis – labai norisi rinktinėje kuo geriau pasirodyti. Mano, kaip sportininko, didžiausia svajonė atstovauti Lietuvai, patekti į olimpiadą. Esu tarp rinktinės kandidatų. Tai – žingsnis svajonės link, o ar ji išsipildys, priklauso tik nuo manęs.