„Dviračio žinias“ vedanti aktorė Milda Noreikaitė užaugo su šia laida. „Ji man asocijuojasi su jaukumo jausmu, nes laida buvo tapusi kasdienybės dalimi. Būtent dėl šio ryšio ir priėmiau pasiūlymą“, – sako aktorė, kurią galime išvysti ir spektaklyje „Gal nedarom tragedijos“ bei improvizacijų šou „Improwoodas“.
Trumpa dosjė
- Mėgstamiausia spalva. Raudona su oranžiniu atspalviu.
- Gražiausias metų laikas. Vasara ir taškas.
- Žaviausia epocha. Klasicizmas.
- Mieliausias gyvūnas. Papūga.
- Įdomiausia knyga. Marinos Abramovič „Eiti kiaurai sienas“.
- Mylimiausias papuošalas. Mamos atiduotas sidabrinis žiedas.
- Įstrigusi daina. Ta, kurią tądien išgirstu per radiją.
- Erzinanti savybė. Perfekcionizmas.
- Baimės objektas. Vorai.
- Slaptas talentas. Kartais galiu valdyti savo sapnus.
Papasakokite šiek tiek apie projektą „Improvoodas“. Kuo jis įdomus?
Įdomus tuo, kad tai yra improvizacinis pasirodymas. Viskas kuriama čia pat, vietoje, todėl to, kas įvyksta, jau nebepakartosi. Tai labai gyvas ir žaismingas žanras.
Manau, itin tinka rudeniui, kai norisi daugiau pasijuokti ir atsipalaiduoti. Taip pat visada pasikviečiame kokį nors žinomą svečią, kurį kalbiname ir įtraukiame į pasirodymą.
Kaip lengviau dirbti – pagal griežtą scenarijų ar improvizuojant?
Negalėčiau įvardyti, kaip man dirbti lengviau. Kiekvienas žanras, kiekvienas projektas labai skirtingas ir reikalauja kitokio pasiruošimo. Net ta pati improvizacija: yra dienų, kai einasi lengviau, būna, kad sekasi sunkiau. Priklauso nuo nusiteikimo ir to, kaip tą dieną dirba tavo galva.
Teatras, televizija, kinas. Kur jaučiatės laisviausiai?
Man rodos, šiais laikais aktorius stengiasi nardyti visose įmanomose erdvėse – norint gyventi iš šios profesijos, tenka būti žuvimi (šypsosi).
Kita vertus, visi žanrai labai įdomūs ir turi savo privalumų. Man asmeniškai patinka ir teatras, ir televizija, ir kinas.
Teatre sunkiausias etapas yra pastatyti spektaklį. Paskui jis jau gyvena savo gyvenimą. Kine sudėtinga filmuotis. Tačiau vėliau džiaugiuosi rezultatu.
Labai gaila, kad spektaklių, kuriuose vaidini, negali pamatyti iš šalies. Žinoma, įmanoma pasižiūrėti įrašą, bet tai jau ne tas pats. Teatras – labiau energinis darinys: jį reikia patirti, ne tik žiūrėti.
Jums artimesni rimti ar juokingi vaidmenys?
Man artimiausi yra įdomūs, dramaturgiškai stiprūs vaidmenys. Ar juokingi, ar rimti – visi reikalauja tiek pat daug vidinių resursų, nes tai kūryba. Tiesa, prajuokinti žmogų kartais būna sunku, reikia pasitelkti nemažai sąmojo.
Ar lietuviai turi gerą humoro jausmą?
Visų lietuvių nepažįstu (šypsosi), tačiau tie žmonės, su kuriais susiduriu savo aplinkoje, tikrai moka pasijuokti iš savęs, iš kasdienybės, nes dauguma yra labai kūrybiški. O gerą humoro jausmą aš ypač vertinu. Jį rasti tikrai nėra labai lengva. Humoras yra ne tik spontaniškumas, tai ir turinio paieškos ir, svarbiausia – kito žmogaus mąstysena, pastebėjimai.
Ar saviironija yra savotiškas apsauginis mechanizmas – jei pirmas pasijuoksiu iš savęs, kiti nebeužgaus?
Žinoma, kad tai yra tam tikras apsauginis mechanizmas. Bet juk jis geriau už savidestrukciją? Juokaukime ir svarbiausia būkime jautrūs – negalima maišyti juokų su konkretaus žmogaus įžeidimu arba pažeminimu. Manau, reikia stengtis pajausti taktą – kada ir kur.
Be takto visas pasaulis tuoj taps roustu (humoro pasirodymas, kai dalyviai stengiasi kuo labiau patraukti vienas kitą per dantį – red. past.). Tik į roustą žmogus ateina savo noru ir sutinka būti roustinamas. Humoras turi būti pasitelkiamas bendrumui kurti, o ne išskirti iš kitų ar pažeminti.
Kada atradote pašaukimą į aktorystę?
Jau vaikystėje kurdavau laidas, muzikinius klipus, kuriuos tėtis filmuodavo. Kažkaip brendo tokia idėja. Net nežinau, kaip atėjau iki to, kaip apsisprendžiau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į aktorystės studijas. Tiesiog norėjau, neturėjau didelių lūkesčių, nekėliau daug klausimų ir nesiverčiau per galvą. Nelankiau jokių vaidybos būrelių, paprasčiausiai pajutau, kad noriu ir taip reikia.
Kita vertus, mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje ir visada buvau kūrybiška, sekėsi muzika, o kitų mokslų rezultatai nelabai žibėjo. Vieną dieną pasakiau, kad stosiu į aktorinį. Mama tiesiog sumurmėjo: „Nu tai ir įstosi tikriausiai...“ Taip ir įvyko.
Ar niekada nesudvejojote dėl tokio pasirinkimo?
Aišku, dvejojau. Ypač kai nebūdavo vaidmenų ir trūkdavo darbų. Taip pat kartais nuvargusi po premjerų ar filmavimų keliu sau klausimą, kodėl tai darau. Bet man atrodo, jog tai labai normalu. Kol jauti bent šiek tiek daugiau džiaugsmo nei nuovargio, vadinasi, viskas OK.
O didžiausi iššūkiai – nepastovumas, nuolatinė kaita, kartais ekstremalumai. Sunkiausia, kad negali jaustis blogai: jei yra spektaklis, laukia svarbūs filmavimai, eini ir viskas. Tai didelis išbandymas.
Dažnai poliklinikoje klausia, ar reikia nedarbingumo lapelio. Visada atsakau, kad ne. Ar su ramentais, ar su migrena, tiesiog eini. Per gyvenimą esu pasiėmusi vieną nedarbingumo lapelį.
Nesuprantu, kai apie aktorystę kalbama kaip apie bohemą. Gal studentavimo laikotarpiu taip ir yra, bet vėliau, daug dirbant, jai tikrai nebelieka vietos. Jei nori išlikti, turi laikytis režimo, nes labai lengva perdegti.
Gal prisimintumėte kažką įdomaus iš atrankų? Ar jaučiatės blogai, kai jūsų nepasirenka?
Žinot, kai turi daug darbų ir kažkur tavęs neatrenka, nepriimi asmeniškai. Kai darbų nėra ir labai svarbu pasirodyti sėkmingai, sureaguoji skaudžiai. Kartais, kai labai norisi dalyvauti projekte, nes atrodo, kad bus wow, jei nepraeini, būna tikrai liūdna.
Kartais eini į atranką kaip į sporto varžybas – kad palaikytum formą, ir net apsidžiaugi, kad nepatikai, nes arba nesinori dirbti tame projekte, arba žinai, kad jis sugriautų kitus planus.
Atrankos šiaip yra keistas ir ne visai malonus dalykas. Žinoma, priklauso nuo to, kokie žmonės jose dalyvauja ir kokios užduotys skiriamos. Yra buvę, kai pasisodina ir pradeda klausinėti labai asmeniškų dalykų, stebi iš aukšto, provokuoja, nesupranti, ko iš tavęs nori. Kartais supykdo, nes jautiesi kaip terapijoje pas labai blogą psichologą, o ne atrankoje pas režisierių.
Kas būtumėte, jei ne aktorė?
Jei ne aktorė, tikriausiai būčiau buvusi muzikantė, nes baigiau dirigavimą M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Bet kuriuo atveju veikčiau kažką kūrybiško, nes kartais atrodo, kad mano galva taip dirba.
Studijų laikais esu dirbusi ir kavinėje, ir valytoja šokių studijoje. O kokie nors darbai kompiuteriu mane turbūt pribaigtų. Bet man atrodo taip kieta, kai žmonės išmano tai, ką daro tuose pdfuose. Kažką suvedinėja ir barškina klaviatūra – na, labai gražu. Malonu stebėti, kai žmonės mėgsta savo darbą, jį supranta, naudoja tam tikrus specifinius terminus, yra savo srities asai.
Esate graži, žinoma moteris, socialiniai tinklai galėtų būti vienintelė jūsų veikla...
Ačiū už komplimentą. Socialiniai tinklai nėra vienintelė veikla, nes vis dėlto turiu profesiją ir norisi ja užsiimti, tad kiek lieka laiko kurti socialiniuose tinkluose, tiek ir kuriu. O juose nieko nedarau labai sąmoningai, tiesiog taip, kaip norisi, taip, kaip išeina.
Kaip bėga jūsų laisvalaikis? Kas labiausiai padeda surinkti save iš naujo?
Kai turiu laiko, labiausiai norisi pabūti namie, susitikti su artimaisiais. Patinka apsidairyti ir daryti labai paprastus dalykus. Tiek visko patiriu darbo metu, kad kartais nenoriu jokių įspūdžių. Trokštu kažko pažįstamo, paprasto, pavyzdžiui, pakelio čipsiukų (šypteli).
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.
