„Anksčiau galvojau, kad jeigu žmonėms patinku apimta euforijos, tai tokia ir būsiu, nes už viską labiau gėdijausi ir bijojau, kad pamatę mano liūdesį jie nusigręš“, – prisipažįsta dėl bipolinio sutrikimo į emocinius kraštutinumus vėtoma atlikėja Miglė Vilčiauskaitė-Migloko. Supratusi, kad per stipriai save eikvojo, ji pradeda naują – tvaresnį – gyvenimo etapą.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Bipolinis sutrikimas – būtent tokią diagnozę išgirdai pasiryžusi nueiti pas psichiatrę. Išsigandai?
Gydytoja dar pridūrė, kad tai – švelnesnė bipolinio sutrikimo versija. Mano savijautą lydi afekto būsenos, o kitas bipolinio sutrikimo rūšis – psichozės. Specialistė sakė, kad aš jau paėmusi jautį už ragų – gerai su tuo tvarkausi.
Mes gyjame, kai prašome pagalbos
Išgirdusi tikrai nepatyriau šoko, žinau, kad yra nemažai scenos žmonių, turinčių šią smegenų chemijos išdaigą. Tik visi skirtingai su tuo tvarkosi: vieni neigia, kiti slepia, treti gydosi ir iškelia teisybę į dienos šviesą, kaip ir aš. Man atrodo, daug baisiau, kai žmonės to nepripažįsta. Mes gyjame, kai prašome pagalbos, kai nebesigėdijame ir esame atviri. Visuomenė serga, kalbėti apie psichinę higieną yra būtina – viešai ir garsiai, kad sveiktume visi kartu.
Kam apie tai, kad tavo gyvenimas – bipolinis, papasakojai pirmiausia?
Savo draugui Laimiui. Mudu kartu jau antrus metus. Jaučiuosi sutikusi artimą sielą.
Jis labai susirūpino, bet tuoj pat pasakė, kad daug kūrybos srityje dirbančių žmonių taip gyvena, tik gal ne visi pasako. Tikra meilė priima tave tokį, koks esi. Gera, kad galiu būti suprasta su visomis savo spalvomis.
Seniai jutai, kad tau kažkas ne taip?
Gal jau kokius dešimt metų... Tikrai seniai jaučiausi tarsi banglentininkė jūroje: kylu aukščiausiomis bangomis, leidžiuosi, tada būnu nublokšta po vandeniu, paskui vėl stojuosi ant banglentės, kylu aukštyn, ilgai skrieju bangos ketera, kol vėl krintu.
Tokia gyvenimo pulsacija man buvo įprasta. Tik po kiek laiko supratau, kad kiti žmonės gyvena daug ramiau, lyg plūduriuotų, nekildami ir nesileisdami...
Žinoma, anksčiau neatrodė, kad tie mano nuotaikos svyravimai gali būti bipolinis sutrikimas, nebuvau girdėjusi apie tai. Tiesiog jutau, kad mano emocijos tokios stiprios ir tokios kraštutinės, besikeičiančios, kad netgi šiek tiek vargina. Kai labai susižaviu kokiu nors dalyku, tarkim, mėnulio būgnu, kuris šiuo metu tikrai yra vienas mėgstamiausių mano instrumentų, negaliu sustoti galvoti, kaip kursiu muziką tik su tuo būgnu. Tampu superkomunikabili, energinga, ypač kūrybinga, be galo sau patinku, bet užmirštu pavalgyti. Lekiu į studiją ir kuriu, kuriu, kuriu, negalėdama atsitraukti, kol pervargstu. Būdavo, per kelias produktyvias dienas padarydavau kelių savaičių apimties darbus. Tiesiog negalėdavau sustoti, kurdavau iki išsekimo.
O kai tos emocijų sūpuoklės nusileidžia?
Tada krintu į giliausią liūdesio duobę... Tuo momentu prisimenu viską, kas blogiausia kada nors buvo nutikę, labai sumažėja savivertė. Tačiau pasiekus to liūdesio pabaigą pasidaro labai ramu ir lengva – iki kito mygtuko paspaudimo, kai vėl kyli į maksimalų džiaugsmą. Per tiek metų perpratau smegenų sistemą, žinau, kad kuo linksmiau svaigstu, tuo stipriau paskui liūdžiu. Jei pavyksta sau neleisti išskristi per aukštai, ne taip žemai ir krintu.
Savęs klausei, kodėl taip atsitiko?
Visą laiką buvau linkusi savyje kaupti liūdesį. Vieną dieną jis tiesiog pratrūko įvairiomis formomis, sukeldamas būtent tokias dideles bangas jūroje. Dėl to dabar, pati augindama sūnų, esu jį supažindinusi su emocijų žemėlapiu, padedu įvardyti, kas vyksta jo viduje, kad išgyventų visus pojūčius ir būtų sveikas. Kad nieko, jokių emocijų negniaužtų viduje, kad mokėtų apie tai kalbėti ir adekvačiai elgtis.
Juk tu – menininkė, jausti tai emocinį pakilimą, tai neviltį tarsi yra normalu, savaime suprantama...
Iš tiesų viskas buvo labai painu, nes mano, kaip atlikėjos, įvaizdis buvo laimingos, padebesiais skraidžiojančios fantastinės merginos. Jis prilipo, aš bijojau jį paleisti, o žmonės iš manęs norėjo būtent to. Atsidūriau tarsi akligatvyje: nežinojau, kaip iš jo išeiti neprarandant klausytojų...
Tačiau pradėjo dusinti, pajutau, kad mano įvaizdis – baisiai sunki našta. Pastebėjau, kad žmonės visada nori mane matyti tokią, kokią jau įpratę: linksmą, egzotišką, kūrybingą, su didele šypsena, ir kurį laiką buvau priėmusi tokias žaidimo taisykles.
Pastebėjau, kad žmonės visada nori mane matyti tokią, kokią jau įpratę: linksmą, egzotišką, kūrybingą, su didele šypsena
Tiesiog bijojau, kad jei staiga sugriausiu savo brand’ą – iškrisiu iš vagos... Atrodė, kad žmonės nori tik mano gražiosios dalies, bijojau likti viena. Supratau, kad tai buvo absoliučiai netiesa, nes artimieji, visi, kas mane labiausiai myli, myli ne dėl šypsenos, o dėl didelių ašarų.
Pamenu, buvo toks etapas, kai scenoje man automatiškai įsijungdavo euforijos mygtukas ir iškart emociškai pradėdavau kilti į tas aukštumas. Per koncertą viskas dar labiau paaštrėja dėl didelio adrenalino kiekio: jausdavau, kad galiu sudainuoti bet ką, šokti, kaip noriu, nors ir iki lubų – lyg superherojė. Tokiais momentais net nejausdavau skausmo. Tačiau grįžusi namo negalėdavau užmigti be migdomųjų. Euforija manęs nebepaleisdavo, laikydavo visą drebančiu, adrenalino pritvinkusiu kūnu iki paryčių... Po tokių koncertų gulėdavau lovoje ūžiančia galva nuo tūkstančio minčių ir klausdavau savęs, ar tai, ką darau, man sveika? Ar toks turi būti gyvenimas? Kitą rytą dažnai atsikeldavau skaudančiu kūnu kaip po mūšio bokso ringe – viską klaikiausiai skaudėdavo. Po vieno koncerto, per kurį šokau it laukinė katė, ryte ant kūno radau krūvą mėlynių...
Supratau, kad tokių intensyvių išgyvenimų nebepakeliu emociškai, kad tai netinka ir mano kūnui: scenoje tiek išsitaškau, kad atitolstu nuo savo tikrųjų jausmų. Suvokiau, kad euforija, kylanti per koncertus, nebėra sveika man kaip žmogui... Kūnas pradėjo kentėti dėl viso to emocinio intensyvumo – pamačiau, kad nėra gerai, kad laikas sustoti ir atsigręžti į tai, kas esu iš tiesų, suprasti, kodėl atsidūriau tokioje nepatogioje padėtyje.
Prisimeni situaciją, kada tai suvokei?
Save išvydau tarsi iš šalies 2019-ųjų pavasarį, būdama vipasanos meditacijos stovykloje. Suvokiau, kad visi tie tūkstantis koncertų ir mano įvaizdis nėra tai, kas esu iš tiesų. Supratau, kad degant miškams, atsiradus Gretai Thunberg, nykstant retoms gyvūnų rūšims, koraliniams rifams ir daugėjant vandenyne plūduriuojančių ausų krapštukų, šiukšlių ir neįtikėtinų plastiko egzempliorių nebegaliu būti tiesiog scenos žvaigždė, – besikeičiančiame pasaulyje tai neetiška. Pamačiau labai gerą filmą „Kiss The Ground“, kuriame pasakojama, kad žmonės, augindami monokultūras, jas purkšdami pesticidais, suniokojo didelę dalį natūralios žemės ekosistemos ir dabar bando grįžti į natūralią žemdirbystę tam, kad ji sveiktų. Mes nebegalime gyventi kaip anksčiau.
Narciziškas visuomenėje priimtas scenos artisto kiautas pasidarė ankštas
Ir man tas narciziškas visuomenėje priimtas scenos artisto kiautas pasidarė ankštas – kaip per maži batai, todėl juos numečiau. Supratau, kad nebegaliu būti žmogus, kuris kelia jaunystės, stereotipinio grožio, seksualumo ir prabangos kultą, nes iš tiesų man pačiai to visiškai nereikia. Visa tai tik skatina vartotojiškumą, pavydą ir tolesnį visuomenės klaidžiojimą. Jeigu yra paauglių, kuriems mano kuriamas menas patinka, trokštu, kad jis padarytų juos laisvus, laimingus ir patenkintus savimi tokius, kokie jie yra. Man nepriimtina, kad įsijungusios mano instagramą mergaitės bėgtų pirkti naujų drabužių, kosmetikos ir kitokių nesąmoningų niekučių. Nenoriu būti viešas žmogus, reklamuojantis vartotojišką kultūrą. Tegul klausydamos mano muzikos jos supranta, kad yra gražios tokios, kokios yra, ir joms nieko netrūksta.
Pradėjau atsisakyti atsitiktinių interviu, bet kokių dalyvavimų laidose, sumažinau koncertų. Ir tame štilyje supratau, kad po mano darboholizmu ir neaiškiu lėkimu, prisitaikant prie nenormalaus greitėjančio tempo, slepiasi didelis nerimas, kuris emociškai mane taško tai į vieną, tai į kitą pusę.
Sudarai šilto, atviro žmogaus įspūdį. Tačiau dar daug lieka ir neišsakyta, graužia tave iš vidaus?
Tikrai esu ir šilta, ir atvira. Jei tokia nebūčiau, nesidalyčiau savo istorija, toliau slapstyčiausi ir gyvenčiau fasadinį gyvenimą. Tiesiog jaučiu, kad atėjo laikas papasakoti. Pamenu, pirmoji apie tai kalbėti mane skatino draugė Ieva, kai buvo Pasaulinė emocinės sveikatos diena. Tačiau tada dar nieku gyvu nenorėjau atvirai apie tai kalbėti. Turėjo praeiti keletas mėnesių, kol organiškai pajutau, kad esu pasiruošusi papasakoti savo istoriją vien todėl, kad žinau, jog yra daug žmonių, kurie jaučiasi taip pat, bet vis dar kažko laukia.
Pamenu, pirmoji apie tai kalbėti mane skatino draugė Ieva
Pradėjusi kalbėti apie tai, ką juntu viduje, supratau, kad tai daug labiau bendražmogiška nei tobulas sceninis įvaizdis, nes tuomet žmonės ima tave idealizuoti, nenutuokdami, kas tu esi. Noriu tą kaukę nusimesti. Noriu būti tikra ir netobula, nes tada galiu kvėpuoti ir jaustis esanti žmonijos dalis.
Apie emocinius kraštutinumus pasakoji būtuoju laiku. Dabar jautiesi stabilesnė, ramesnė?
Sąmoningu gijimo keliu einu beveik metus. Išbandžiau kelis psichologus, kol pagaliau atradau savąją. Ji gerai supranta, kas manyje vyksta. Jaučiu, kad kiekvieną savaitę žengiu dar vieną žingsnį gijimo link.
Cheminių vaistų nevartoju. Man sekasi savo būseną kontroliuoti gal todėl, kad jau dešimt metų propaguoju sveiką gyvenimo būdą, daug skaitau ir esu gerai susipažinusi su tuo, kas vyksta įvairias būsenas patiriančio žmogaus smegenyse.
Man sekasi savo būseną kontroliuoti gal todėl, kad jau dešimt metų propaguoju sveiką gyvenimo būdą
Vien žinojimas, kad didelė savijautos dalis yra veikiama smegenų chemijos, išlaisvina, suteikia erdvės adekvačiai suprasti savo būsenas ir nepriimti jokių sprendimų per jų audras. Jau žinau, ką daryti užklupus euforijos ar liūdesio fazėms. Iš tiesų tai – kantrybės mokykla. Kartais liūdesį reikia tiesiog pralaukti, pasitelkus raminamąsias arbatas, sportą, artimo žmogaus petį išsiverkti. O sproginėjant nuo energijos pertekliaus – bėgti kokius dešimt kilometrų.
Prieš keletą mėnesių nusirėžei tavo vizitine kortele buvusius ilgus plaukus. Ar tiesa, kad kardinalūs išoriniai pokyčiai išduoda apie verdančius žmogaus viduje?
Tikrai, nusikirpau plaukus grynai dėl to, kad visi buvo žiauriai prisirišę prie mano ilgaplaukės įvaizdžio. Tačiau aš keičiuosi ir jį išaugau.
Dar viena priežastis, dėl ko juos taip nutrumpinau, – esu beveik visiškai pražilusi! Paveldėjau iš mamos: ji pražilo dvidešimt trejų metų. Aš plaukus šiek tiek dažiau su indiška hena, kad mažiau matytųsi. Prieš vienos televizijos laidos filmavimą jos neturėjau, todėl nusipirkau kitų natūralių dažų. Nepamačiau, kad ne toks atspalvis, – absoliučiai susigadinau savo natūralią plaukų spalvą. Tai man buvo lyg ženklas susimąstyti apie tai, ką darau, šitą skubėjimą, lėkimą, kai net neturi laiko pamatyti, kokius plaukų dažus perki, ir išsirenki ne tuos, apskritai pagalvoti, kodėl turiu juos dažyti?
Man – trisdešimt. Žinau, kad atrodau jaunesnė, bet turėdama tiek patirties galėčiau būti ir dešimčia metų vyresnė... Nusikirpau plaukus, kad nurėžčiau praeitą gyvenimo etapą ir ne savo spalvą.
Kai tik koncertų salės bus atvertos, Migloko į sceną žengs visapusiškai pasikeitusi?
Nustojau daryti tai, ko iš manęs tikisi žmonės, tai, kas būtų populiaru. Sustojau ir paklausiau savęs: o ko aš pati iš tiesų noriu? Nes kartais karjera taip įsuka, kad nė nespėji pagalvoti apie kryptį, kuria eini. Nors ir sunku išgyventi pandemiją, žvelgiant iš kito kampo, tai puikus laikas atsinaujinti, keistis. Ir aš ilgai mąsčiusi atsakiau sau, kad noriu muziką kurti kaip terapinę patirtį. Ruošiuosi tai ir studijuoti: noriu, kad kiekvienas galėtų dainuoti, atrastų savo balsą, kūrybingumą. Svajoju sukurti muzikinę bendruomenę, išeiti iš nusibodusio sceninio individualumo. Noriu, kad muzika įgautų gydomąją paskirtį, kas iš tiesų dažnai ir įvykdavo mano praėjusio etapo koncertuose: po jų žmonės ateidavo pasakyti, kad aš juos įkvepiu kurti, kad ta muzika gydo galvos skausmą, išlaisvina. Tokie prisipažinimai buvo didžiausi komplimentai, kokius esu girdėjusi.
Šiuo metu baigiu ritminės muzikos bakalauro studijas, kurias buvau sustabdžiusi, kai pradėjau lauktis sūnaus, ir svajoju įstoti į muzikos terapijos magistrantūrą. Tirtu iš džiaugsmo, kaip noriu ten patekti!
Nekantriai laukiu koncertų, albumo įrašų. Esu išsiilgusi bendravimo, man labai stinga gyvų muzikos workshopų, nueiti į kavinę ramiai išgerti arbatos... Laukiu, kada baigsis pandemija ir visi grįš pasikeitę į gera. Esu pilna naujų idėjų. Pagaliau, sugriovusi visas dekoracijas, galiu pajusti tikrąjį dabarties skonį. Tikiu, kad mano ateities muzikoje klausytojai pajus tą patį.
Aštuoniolikos buvau įsukta į didelį scenos biznį, turiu sukaupusi labai daug patirties ir pagaliau žinau, ko iš tikrųjų noriu, kas tinka mano kūnui ir sielai. Savo dabartine muzika noriu sustabdyti laiką ir leisti žmonėms atsikvėpti. Jau sulaukiu kvietimų koncertuoti. Nuo šiol mano pasirodymai bus visiškai kitokie, nes jaučiuosi iš naujo gimusi. Dabar Migloko bus tikra, galbūt – nepasidažiusi, vieną kartą – liūdna, kitą – linksma. Tokia mano siekiamybė.
Pagalba telefonu visoje Lietuvoje
- Jaunimo linija
jaunimolinija.lt
Jaunimui. Paramą teikia savanoriai
Tel. 8 800 28888
Darbo laikas: I-VII visą parą
- Vaikų linija
vaikulinija.lt
Vaikams. Paramą teikia savanoriai
Tel. 116111
Darbo laikas: I-VII 11 – 23 val.
- Pagalbos vaikams linija
pagalbavaikams.lt
Vaikas ir tėvams, patiriantiems iššūkių. Paramą teikia savanoriai.
Tel.116111
Darbo laikas: I-V 11- 19 val.
- Vilties linija
viltieslinija.lt
Suaugusiesiems. Paramą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai.
Tel. 116 123
Darbo laikas: I-VII visą parą
- Pagalbos moterims linija
pagalbosmoterimslinija.lt
Moteris. Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
Tel. 8 800 66366
Darbo laikas: I-VII visą parą
- Linija Doverija
Jaunimui rusų kalba.
Paramą teikia savanoriai moksleiviai
Tel. 8 800 77277
Darbo laikas: II-VI 16-20 val.
- Tėvų linija
tevulinija.lt
Tėvams, patiriantiems iššūkių
Paramą teikia profesionalūs psichologai
Tel. 8 800 90012
Darbo laikas: I-V 9-13 val. ir 17- 21 val.
- Sidabrinė linija
sidabrinelinija.lt
Senjorams. Paramą teikia profesionalūs konsultantai, kalbasi savanoriai, kiti senoliai.
Tel. 8 800 80020
Darbo laikas: I-V 8-20 val.
- Krizių įveikimo centras
krizesiveikimas.lt
Suaugusiesiems ir paaugliams. Konsultuoja psichologai. Pirma konsultacija nemokama, vėlesnės mokamos.
Skype: krizesiveikimas; krizesiveikimas1
Darbo laikas: I-V 16-20 val. ir VI 12-16 val.
Informacija iš pagalbasau.lt