Miglė Vilčiauskaitė-Migloko: „Buvo labai didelis smūgis, kai supratau, kad vaiką auginsiu viena“

Miglė Vilčiauskaitė-Migloko/Rūtos Jankauskaitės nuotr.
Autorius: Julė Šiurkutė
Publikuota: 2019-03-23 16:39
Su Migle Vilčiauskaite-Migloko smagu bendrauti. O dar smagiau ją matyti scenoje. Jai dainuojant apima keistas jausmas: akivaizdu, kad merginai muzikos reikia labiau nei pilnos salės, kad ji tiesiog pasineria į garsų transą. Ir publika nori nenori įtraukiama į tas mišias.

Dainuoji kaip juodaodė – tai komplimentas. Atrodo, kad muzikos labiausiai reikia tau, o publika – buvus nebuvus.

Man tikrai gera dainuoti, aš nuo to kaifuoju, ir darau tai pirmiausia dėl savęs – taip, kaip man norisi, kaip veda nuotaika. O jei atsiranda žmonių, kuriems tai patinka, labai džiaugiuosi.

Kitų dainos turi aiškų žanrą, o tavo viename kūrinyje – šimtas spalvų ir atspalvių.

Gal tai kažkiek atspindi mano charakterį? Esu labai emocingas žmogus ir mano nuotaika gali keistis šimtą kartų per dieną. Na, gal mažiau, bet vis tiek būna, kad ryte jaučiuosi puikiai, per pietus viskas užknisa, pavakary vėl pagerėja... Tai ir dainos, matyt, atspindi tą plačią skalę su lygumomis, pakilimais, kritimais, visais amerikietiškais kalneliais.

Mačiau tavo egiptietiškų nuotraukų. Atrodai kaip mergina iš Paulio Gauguino paveikslų. Nežinai, kas buvai praeitame gyvenime?

Ačiū, nes man Gauguinas – didžiausias įkvėpėjas. Būna dienų, kai reikia save restartinti, tada pavartau jo albumų: juose jaučiuosi labai sava. Mane žavi Gauguino spalvos. Ir – Arabijos. Gal tikrai praeitoje inkarnacijoje (jei tikėsime ja) kur nors ten gyvenau... Jaučiu begalinę trauką, net giminystės ryšį su žmonėmis iš Afrikos – bent jau tais, su kuriais susidraugavau Olandijoje. Jie žemiški, šilti, paprasti, atviri. Kartais sunku suprasti, ką vakariečiai galvoja, o afrikiečiai nekabina jokių makaronų. Kas dar? Man patinka indėnai, jų ritualinė muzika, saulės šokis.

Paklausiau apie reinkarnaciją, nes man atrodai kiek šamaniška, turi laukinės jėgos.

Man šamanizmas – kai į salę susirenka žmonių, kai visi susijungiame. Nenoriu, kad būčiau „aš“ ir „jie“, noriu, kad muzika mus visus apsuptų, kad apimtų svaigulys, būtų tokia faina patirtis. Man muzika – ritualas, kai visi tampa vienu kūnu, susijungia su Dievu, su visata. Tai yra esmė. Aš pati, kai būnu scenoje, kartais net užmirštu, kur esu. Dainuoju, dainuoju, dainuoju ir staiga atsimerkiu: „O, geras, čia gi mano koncertas!“ Nes manęs kaip ir nėra toje muzikoje: ji eina per mane, bet aš pati kažkur pradingstu. Nežinau, kaip pasakyti, bet muzika mane pasiima, ir viskas.

Jei nebūtum scenos žmogus, augintum tokius plaukus? Juk tai – vargas.

Nesu iš tų merginų, kurioms būtinai reikia rūpintis makiažu, prisiauginti nagus ar plaukus. Aš tiesiog neturiu sveikatos tokiems dalykams. Man eiti į grožio saloną – didžiausias stresas. Vienintelė išimtis yra tai, kad rūpinuosi oda, turiu savo kosmetologę ir pavyzdingai pas ją vaikštau. Ir plaukus auginu dėl to, kad nereiktų jais rūpintis: pašukuoji, suriši ir – ramu. Kerpuosi labai retai ir nedarau iš to problemos: einu gatve, pamatau pro langą „O, faina kirpėja“ ir paprašau, kad palygintų galiukus. Kuo mažiau man reikia galvoti apie savo išvaizdą, tuo geriau jaučiuosi.

Balerinos gali papasakoti, kada jaučia didžiausią kūrybinę euforiją. Aktoriai gali. O tu? Būna tokių momentų?

Aišku, būna. Bet tai dažniausiai siejasi ne su scena, o su kūryba. Kai aš užduodu klausimą ir man kaip atsakymas į galvą ateina daina. Ją užrašau. Dabar turiu tokią programą telefone: kad ir kur būčiau, kad ir ant kokio bordiūro sėdėčiau, galiu užrašyti tai, ką girdžiu galvoje. Ritmą, būgnus, bosą, vargonus, backup vocals, savo balsą – viską nuo A iki Z. Ir kai ta muzika atitinka tai, ką jaučiu viduje, apima euforija. Galvoju: „Dieve, negali būti, kad muzika taip atitiktų tai, ką jaučiu.“ Ir šis momentas – labai stiprus. Nes tu lyg ir kažko klausei, o tos dainos ateina pačios, įsikuria. Tu joms tik padedi, esi kaip koks įrankis, kūrybinės realybės tarpininkas.

Miglė Vilčiauskaitė-Migloko/Rūtos Jankauskaitės nuotr.
Miglė Vilčiauskaitė-Migloko/Rūtos Jankauskaitės nuotr.

Aš, eidama gatve, galvoju, kaip rasti gerą santechniką. O tu siunti klausimus?

Tam, kad nekurčiau, turiu griežtai apsispręsti, pasakyti sau: „Dabar tris mėnesius noriu nekurti, nes jau nebegaliu, nebeturiu kur dėti dainų.“ O jei taip nesutramdau savęs, galvoje ima dėliotis žodžiai, atsakymai į klausimus, atsiranda melodija, imu girdėti kūrinį nuo pradžios iki galo. Man tik reikia atsisėsti ir užrašyti jį. Ta nauja telefono programa mane veda iš proto, aš taip ja džiaugiuosi! Ir dainų skaičius manęs nebegąsdina. Aš tiek jų prikuriu, nežmoniškus kiekius, todėl pagalvojau: viskas, reikia kurti ir kitiems.

Kas tavo užnugaris? Klausiu apie prodiuserį.

Aš ir pati prodiusuoju, bet šiuo metu esu atradusi nuostabų žmogų. Artūras Bieliauskas yra mano geriausias draugas, beveik brolis. Mūsų skoniai labai panašūs, su panašia muzika esame augę, mes lengvai susikalbame. Apskritai esu dėkinga, kad jis yra, nes labai sunku rasti bendraminčių. Aš – individualistė, mano poreikiai labai specifiniai; turiu emociškai susijungti su kuo nors, kad galėčiau kurti. Nesuprantu prodiuserių, kurie yra tiesiog prodiuseriai. Mes su Artūru per vieną susitikimą užeskizuojame tris dainas, idėjos liejasi, ir tai vyksta smagiai, patiriant tikrą kūrybinį malonumą.

Turbūt ne tokie prodiuseriai tave privertė bėgti į Olandiją? Kaip tik tada, kai Migloko vardas ėmė šį tą reikšti?

Tada aš tiesiog buvau per jauna. Per interviu nežinodavau, ką kalbėti, nes nesupratau, ką veikiu, ir išvis nieko nesupratau. O ir niekas man nepasakė, kad nereikia bėgti. Pati tuo metu buvau apimta stiprios depresijos, nieko nebenorėjau. Gal ir gerai, kad išvykau, nes turėjau įdomios patirties, nuostabių pažinčių. Mano draugai mane aplanko, planuojame leisti dainas su atlikėjais iš Olandijos.

Tai ir ten padainuodavai?

Labai minimaliai. Tik pačioje pabaigoje subūriau grupę, pradėjome groti, ėmė sektis. Mus pradėjo kviesti į festivalius, net į kiečiausius. O tada vėl pabėgau. Bet tai jau buvo kita situacija: labai išjautrėjau, nes pradėjau lauktis. Atsimenu, nueinu į repeticiją ir kratausi nuo kiekvieno būgno dūžio. Pasakiau: „Viskas, nebegaliu.“ Ir išvažiavau į Lietuvą.

Blogą dainininką kamuoja kompleksai, gerą – nemiga, ir taip toliau. Tau kūryba neturi jokios juodosios pusės?

Aš ypač moku persidirbti. Man toks smagus mano darbas, kad nebežinau, kada sustoti. Pamirštu pavalgyti, žiūriu, kad jau nebemiegu. Dirbi, dirbi, dirbi ir galiausiai matai, kad emociškai išsekai ir guli kaip daržovė. Man taip kelis kartus yra buvę. Dabar jau žinau, kas gresia, todėl darbus atidedu bent parai: nusiraminu, išsimiegu, pavalgau. Harmonija svarbu ne tik muzikoje – kai daug darbo, reikia poilsio. Ir gerai, jei šalia yra žmonių, kurie tave pastato į vietą. Mano šeima – pastabi: „Tu jau čia truputį užsidirbai, gal aprimk...“ Ir aš 24 valandoms atidedu dainą į šalį. Einame kur nors su vaiku, gaminame maistą, žiūrime filmukus.

Kokia esi buityje? Ar Migloko, kepdama blynus, gali dainuoti kokią nors svetimą dainą?

Taip, dainuoju – savo dainas arba tai, kas būna įstrigę galvoje. Nors mano buitis – atskira kalba. Man atrodo, kad joje – viskas gerai, bet kiti klausia: „Koks čia siaubingas bardakas?“ Tiesiog aš turiu man patinkančią tvarką, o būna žmonių, kurie jos nesupranta.

Jei ateitų antstoliai atimti turto, ko būtų labiausiai gaila?

Man labiausiai reikia vandens ir telefono. Miegoti galiu ant žemės: esu miegojusi kelerius metus, kai gyvenau Olandijoje ir nuolat reikėjo kraustytis. Lovai buvo gaila pinigų, o turėjau savo jogos čiužinuką... Nesu labai materiali. Daiktai manęs nejaudina.

Tau yra tekę dirbti kokį nors nekūrybinį darbą?

Olandijoje dirbau laboratorijose: ten buvo labai preciziškas, įtemptas darbas, todėl man nepatiko. Lietuvoje kažkada dirbau padavėja. Bet trumpai, nes manęs kažkodėl atsisakė. Dar truputį pozuodavau.

Bet pozuoti – labai sunku. Kodėl tai darei?

Gal kas paprašydavo. Bet buvo etapas, kai kompleksavau dėl savo kūno ir galvojau, jog reikia eiti pozuoti, kad atsikratyčiau tų nesąmonių. Nors išsėdėti būdavo tikrai nelengva. Tačiau atsikračiau kompleksų. Dabar visai gerai jaučiuosi savo kūne ir viskas man patinka. Aišku, padeda sportas. Nors visa tai yra minčių dalykas: atsikratai stereotipų ir matai, kad viskas su tavimi gerai.

Miglė Vilčiauskaitė-Migloko/Rūtos Jankauskaitės nuotr.
Miglė Vilčiauskaitė-Migloko/Rūtos Jankauskaitės nuotr.

Tai nuotrauka feisbuke, kur tavo mylimasis Ruby apsirengęs, o tu – nuoga, nėra fotošopas?

Ne, ne. Ji tikra, daryta Olandijos salose, po kurias keliavome, jos – labai gražios. Paplūdimiai – tokio platumo, ilgumo ir pilkumo, kad atrodo, jog esi Mėnulyje.

Su tuo palydovu Mėnulį drauge studijavote?

Ne, tiesiog Olandijoje buvau pakviesta filmuotis, o jis buvo vienas iš filmo režisierių. Šiaip jis – tapytojas, bet dirba dar ir su savo draugu, filmuojančiu klipus, abu kartu kuria jų koncepcijas. O kai pakvietė mane, net nežinojau, kaip reaguoti: man tai buvo toks tarsi geras, bet ir depresyvus etapas... Aš į Olandiją atvažiavau visiškai viena. Kai kam tai atrodo iššūkis, o aš dievinu taip keliauti: esi laisva, niekas tavęs nepažįsta, gali daryti, ką nori. Iš tiesų buvau visai viena, bet akademijoje radau pirmą draugę, o paskui jos bičiuliai iš kito miesto mane pakvietė filmuotis. Buvo toks meninis filmas apie šokį ir meditaciją... Kartais prisimenu tą laiką ir galvoju: „O, bliamba, kiek galimybių praradau!“ Bet paskui suprantu: nesąmonė. Yra labai gerai taip, kaip yra dabar.

Kas judu su Ruby suvedė, kas išskyrė?

Na, pamilome vienas kitą, kažkaip iškart užsimezgė stiprus ryšys. Bet paskui atsirado vaikas ir pamačiau, kad su tuo žmogumi nepavyksta gyventi normalaus gyvenimo – su jo rūpesčiais, pareigomis, prievolėmis. Aš nesigailiu, kad viskas susiklostė taip, kaip susiklostė. Grįžau į Vilnių gimdyti, pagimdžiau. Dar metus bendravome, nors – labai sudėtingai. Jis norėjo, kad grįžčiau, bet negrįžau. Istorija baigėsi liūdnai, bet kartais kitaip neišeina. Man buvo labai didelis smūgis, kai supratau, kad negyvensiu su buvusiu vaikinu, kad vaiką auginsiu viena. Nes visada galvojau, kad turėsiu šeimą, kad sūnus turės abu tėvus, kad su tuo pačiu žmogumi sulauksiu devyniasdešimties metų. O gyvenimas ima ir tavo idealizmą sudrasko į skutelius. Kad suprastum, jog galvoti gali, ką nori, bet tai nebūtinai išsipildo.

Joks vyras nėra sakęs: „Tu muziką myli labiau negu mane“?

Nesakė, bet mano vaikinas buvo gana pavydus. Ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl negalėjau su juo būti. Kai turėjau Olandijoje tuos kelis koncertus, iš jo nejutau jokio palaikymo. Net atrodė, kad mano buvimas scenoje jam kelia stresą, kad nemalonu, jog gražiai atrodau, sulaukiu daug dėmesio.

Nesi šiltnamio mergaitė, visko patyrei. Geriau kurti, kai būna ribinių jausmų ar kai štilis?

Būtų labai lengva atsakyti, jei gyvenimas būtų kitoks, jei turėtum daug laiko. Būtum laisva, nieko netrūktų, sėdėtum ir medituotum. Bet dabar aš žinau, ką reiškia medituoti, kaip aplink tave visiškas chaosas, o tu sugebi susiimti, susirinkti save iš gabaliukų. Niekur nedingsi nuo vaiko, karjeros, atsakomybės, kitų dalykų... Ne, ribinių jausmų aš vengiu, nes jie mane ištaško. Mano gyvenime būna sudėtingų situacijų, bet stengiuosi, kad jos netaptų destruktyvios, kad sugebėčiau išsaugoti harmoniją. Visiems atrodo, kad esu labai laiminga, visą laiką šypsausi. Taip, aš laiminga, bet tik todėl, kad apsisprendžiau būti tokia, nesvarbu, kiek sunkumų ir iššūkių patiriu.

Turi daug vaikiškumo. Sūnus Pranas padeda jį išsaugoti ar, atvirkščiai, verčia jaustis rimta mama?

Aišku, yra atsakomybės, bet vienas vaikas – ne trys. Mes gražiai susideriname, jis iš manęs nieko neatima. Tik dabar visas mano gyvenimas sukasi apie sūnų. Taikausi prie to, ko jam reikia. Anksčiau buvau visiškai laisva, nebejaučiau ribų, ir ta nirvanos būsena nėra gera. Sūnus mane grąžino į žemę, grąžino racionalumą. Dabar esu laisva tik tada, kai jis darželyje. Ir, aišku, kantrybės reikia daug. Jam eina ketvirti metai, labai daug visokių kapriziukų. Skaitau knygas, lankau tėvystės kursus, nes turiu daug klausimų, į kuriuos pati negaliu atsakyti... O jis griūva ir guli viduryje gatvės, ir aš nežinau, ką daryti. Kvėpuoju, kvėpuoju, kvėpuoju, bandau įkalbėti... Netrūksta tokių iššūkių, bet ir linksma.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai