Metų knygos autorė Akvilė Kavaliauskaitė: apie kūrybą, geriausią močiutę ir nenorą dirbti biure

Akvilė Kavaliauskaitė / Pauliaus Zaborskio nuotrauka
Autorius: Jūratė Bratikienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-10-10 19:03
Geriausios praėjusių metų knygos autorė Akvilė Kavaliauskaitė prisipažįsta: nors dėmesio stoka pastaruoju metu skųstis negali, mieliau renkasi būti už kadro. „Man natūraliau yra bėgioti užkulisiuose avint patogius kedus nei stovėti priešais kamerą ar fotoobjektyvą pasipuošus“, – kuo nuoširdžiausiai sako žurnalistė, rašytoja, televizijos laidų redaktorė.

Jūsų knyga „Kūnai“ paskelbta „Metų knyga 2020“ suaugusiųjų literatūros kategorijoje. Natūralu, kad sulaukėte daugiau dėmesio. Ar nepavargote?

Malonu, kai manęs klausia apie nuveiktus darbus. Pati save pagaunu, kad dažnai nespėju pasidžiaugti rezultatais, nes įsisuku į kitas veiklas ir tada naujos užduotys užgožia padarytų darbų džiaugsmą. Tačiau, kalbant apie dėmesį, reikėtų pasakyti, kad esu žmogus, kuris mieliau būna už kadro. Labiau esu įpratusi tyliai kurti. Bet, žinoma, viešumas – puiki galimybė skleisti žinią apie savo darbus. O labiausiai mano veiklą seka mano močiutė. Ją džiugina kiekvienas apie mane pasirodęs straipsnis ar žinutė.

Dalija močiutė patarimus?

Nepatikėsite, bet močiutė klausia mano nuomonės. Rimtai. Ji toks fainas ir smalsus žmogus, kad mieliau išklauso, ką kiti kalba, nei pati dalija patarimus. Močiutė vaikšto į biblioteką, skaito knygas, sprendžia kryžiažodžius, aktyviai domisi gyvenimu. Džiaugiasi tuo, kaip gyvenu. Nieko ji neaiškina ir neįrodinėja.

Akvile, o ar tikėjotės, kad jūsų kūrinys bus pripažintas geriausia metų knyga?

Mane labiausiai nustebino pats nominavimas. Juk knygas rinko profesionalai, skaitę ir analizavę daugybę kūrinių. Tikrai labai džiaugiausi sužinojusi, kad mano knyga pateko tarp penkių geriausiųjų. Tada supratau, kad yra gana didelė tikimybė, jog maniškė gali būti išrinkta, nors kitų keturių knygų autoriai – labai garsūs, įėję į lietuvių literatūros istoriją. Šalia jų jaučiausi kaip kokia ketvirtokė, per klaidą patekusi į aštuntokų būrį (juokiasi).

O kai mano knyga pelnė geriausios titulą, ypač miela buvo sulaukti sveikinimų iš Alfonso Andriuškevičiaus, kurio knyga taip pat pretendavo į apdovanojimą. Pradėjome šiek tiek susirašinėti. Labai džiaugiuosi, kad yra akcijų, tarp autorių kuriančių ryšius. Šiaip nebūčiau drįsusi pati tokiam žmogui rašyti elektroninio laiško.

Akvilė Kavaliauskaitė / Vytenio Kriščiūno nuotr.
Akvilė Kavaliauskaitė / Vytenio Kriščiūno nuotr.

Knygą rašėte apie metus. Ar procesas buvo lengvas, o gal nestigo ir kūrybinių kančių?

Iš pradžių rašiau noveles negalvodama, kad jos atsidurs knygoje. Daviau jas paskaityti artimiesiems. Sulaukiau teigiamų atsiliepimų. Tada porą tekstų nusiunčiau Alvydui Šlepikui. Iš jo taip pat išgirdau palaikymo žodžių. Taigi, pradėjau ieškoti noveles vienijančių temų. Atsirado man patinkantis žodis kūnai, tad ėmiau galvoti apie knygą. O leidybos procesas vyko neįtikėtinai sklandžiai.

Man buvo gera, kad visi suprato, jog knyga turi būti tokia, kokios nori pats autorius. Beje, pirminė viršelio idėja buvo kitokia, daug niūresnė. Iš vakaro prieš fotosesiją pagavau save galvojančią, kad kažkodėl jos nelaukiu. Paskambinau Jolitai Vaitkutei ir ji per naktį viską pergalvojo. Knygos viršelis sulaukia labai daug pagyrų, žmonėms jis patinka. Pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau man svarbi estetika. Norisi į pasaulį leisti gražius dalykus.

Ar atsiliepimai, kurių sulaukėte apie knygą, nustebino?

Jų sulaukiau vos pasirodžius knygai ir tikrai labai nustebau. Kažkaip itin greitai žmonės tą knygą pamatė. Netrukus literatūrinėje spaudoje pasirodė ir recenzijų. Malonu buvo matyti, kaip aktyviai knygos viršelis buvo fotografuojamas. Taip netikėta, kad mano kūriniu žmonės puošia savo miegamuosius, o informacija apie ją sklinda iš lūpų į lūpas. Neigiamų atsiliepimų nesulaukiau. Tiesa, buvo tokių, kurie knygos nesuprato. Galbūt ne tokio žanro iš manęs tikėjosi. Tačiau mano darbas ne aiškinti, o rašyti (šypsosi).

O ką pati šiuo metu skaitote?

Nieko dabar neskaitau. Tiesą pasakius, net neatsimenu, kokį filmą kada žiūrėjau. Šiuo metu turiu siaubingai daug darbų, galybę projektų, daug kur tenka bėgti, ne viską spėju, tad knygų skaitymas atidėtas ateičiai. Be to, vis nebaigiu namuose remonto, tad net ir pasiėmusi į rankas knygą iškart prisimenu, kad turiu dar nupirkti gipso kartono plokštę ar išrinkti kokį baldą.

Įrenginėti namus – irgi kūryba...

Kai pirmą mėnesį reikėjo išsirinkti plyteles, buvo visai smagu. Penktą mėnesį malonumas dingo. Bet, laimė, jau judame link darbų pabaigos. Labai laukiu, kada galėsiu persikraustyti į išremontuotą būstą.

Turite ypatingą vietą ar geriausią laiką knygoms skaityti?

Nuostabiausia skaityti knygą tada, kai esu viena. Gal kur nors paplūdimy. Esu iš tų žmonių, kurie, kai viskas užknisa, pasiima knygą ir eina į lauką. Mėgstu eiti pasivaikščioti klausydamasi garso knygos. Man kartais būna gaila gaišti laiką vien sportui, todėl dar pasiklausau ir knygos.

Vedate ir kūrybinio rašymo seminarus. Kokią svarbiausią žinutę norite perduoti žmonėms, kurie pas jus ateina?

Žinoma, tų žinučių yra daug, bet pastebiu vieną dalyką – žmonės rašymą įsivaizduoja kaip be galo sudėtingą procesą, pamiršta, kad raštas buvo išrastas tam, kad galėtume perduoti žodžius per atstumą. O rašymo įgūdžiai tik išplečia mūsų galimybes gražiai siųsti tą žinutę, kurią norime.

Akvilė Kavaliauskaitė / "Mark and Migle" nuotr.
Akvilė Kavaliauskaitė / "Mark and Migle" nuotr.

Ką sakote tiems, kurie abejoja, ar tikrai kiekvienas gali išmokti sklandžiai reikšti mintis ant popieriaus?

Atsakau, kad tikrai galima to išmokti. Juk tai, ką parašai, gali tūkstantį kartų pataisyti. Šis procesas tuo ir žavus, kad galime redaguoti tai, ką parašėme. Televizijoje to nepadarysi.  

Ką jums pačiai suteikia kūrybinio rašymo kursai?

Esu laiminga, kad į mano kursus ateina išskirtinai labai įdomūs žmonės. Kartais įmonės juos atsiunčia, kad patobulėtų, o kartais patys sugalvoja, kad nori to pasimokyti. Ieškantis, smalsus žmogus man visada įdomus. Tiesa, kartais gaunu žinučių, kad į kursus nori ateiti tie žmonės, iš kurių aš pati daug ko mokausi.

Per pandemiją mokymai vyksta nuotoliniu būdu, tad dalintis emocijomis, patirtimi yra sunkiau. Be galo džiaugiuosi, jei po mano kursų žmogus pradeda rašyti savo tinklaraštį. Kartais užtenka tik pamotyvuoti, įkvėpti, kad pradėtų daryti tai, ką seniai norėjo. Jei žmogus iš vienos seminaro dienos išsineša kažkokių žinių, kurios jį priverčia toliau gilintis į rašymą, tobulėti, jau yra labai gerai.

Esate žurnalistė, režisierė, televizijos laidų redaktorė, vedate seminarus... Visko nemažai. Ar lengva savęs neišbarstyti tarp daugybės veiklų?

Bet juk visos veiklos – apie tą patį. Skiriais tik darbų pavadinimai. Vienos veiklos papildo kitas, gražiai susipina, tad tikrai niekas niekam netrukdo. Kai keliaudama filmuoti laidų pastebiu ką nors įdomaus, pasižymiu. Vėliau tai panaudoju kūryboje. Man toks gyvenimo būdas absoliučiai natūralus. Nenorėčiau gyventi vien iš knygų rašymo. Mano veiklos verčia mokytis naujų dalykų. Nežinau, ar turėčiau tiek valios ir ūpo kasdien prisiversti patirti tiek, kiek patiriu dabar. Patenku į pačias keisčiausias pasaulio vietas, susitinku su įdomiausiais žmonėmis, brendu per sniegą poliarinę naktį...

O ar skirtingos veiklos neįneša sumaišties? Galiu atsakyti, ką ir kiekvienas laisvai samdomas žurnalistas žino: būna etapų, kai darbai tiesiog užgriūva ir nieko nespėji, bet užklumpa ir toks laikotarpis, kai džiaugiesi, jog apskritai turi veiklos.

Žinoma, negali būti į darbus pasinėręs visą laiką, nes tada tampi piktas ir nebesiseka kurti. Į griežtus rėmus įstato darbas televizijoje, nes žinai tiksliai, kada turi priduoti laidą. Pagal tai dėlioji ir kitus savaitės darbus. Ir labai gerai, kai nėra vieno viršininko. Tada nereikia jaudintis, kad tave atleis iš darbo.

Akvilė Kavaliauskaitė / Viliaus Gudeliūno nuotrauka
Akvilė Kavaliauskaitė / Viliaus Gudeliūno nuotrauka

Kaip norėtumėte gyventi po dešimties ar dvidešimties metų?

Pirmiausia, norėčiau turėti jėgų ir neprarasti noro siekti žinių, nes pastebiu, kad su amžiumi žmonės tampa apatiški. Bet tie, kurie visgi išlieka smalsūs, yra daug įdomesni.

Aš neįsivaizduoju savo gyvenimo, kai kiekvieną dieną reikėtų eiti į tą patį biurą, būti su tais pačiais žmonėmis nuo aštuonių iki penkių. Kai iš aplinkinių girdžiu, kiek įvairiausių intrigų intrigėlių vyksta tokiose vietose, galvoju, kad dirbu patį geriausią darbą. Tiesa, sunkesniais etapais, kai prarandi tikėjimą, kad pats esi savo gyvenimo šeimininkas, užsimanai pasėdėti biure. Bet trumpam. Iš tikrųjų labai džiaugiuosi ta laisve, kurią turiu. Galiu paprasčiau planuoti ir savo išvykas. Žinoma, dabar pandemija, tad šiek tiek pakeliauju tik darbo reikalais.

Galėtumėt įsivaizduoti save, gyvenančią ne Lietuvoje?

Pusę metų esu gyvenusi Maljorkoje. Pažinau svetimą kraštą, pramokau ispanų kalbos, tačiau gyventi svetur visą laiką nenorėčiau. Gal dėl to, kad esu labai prieraiši, memorėčiau palikti savo draugų, artimųjų. Iš kitos pusės, nematau prasmės kažkur emigruoti. Man užtenka, kad galiu keliauti, pamatyti svetimus kraštus. Galbūt norėčiau ilgiau pakeliauti po Lotynų Ameriką. Būdama ten, niekada nenoriu išvažiuoti. Labai įvairus ir spalvingas tas kraštas.

Akvile, kas jums gyvenime suteikia pilnatvės?

Tiesą pasakius, pandemija mane veikia labai neigiamai. Jeigu daugelis sako, kad jiems šiuo metu viskas gerai, man tikrai taip nėra. Kadangi didžiąją laiko dalį dirbu namuose, mano laisvalaikis prasideda išėjus iš jų. Mėgstu nueiti į kiną, koncertą, pabūti su draugais. To sau leisti negalėjau, tad pojūtis buvo toks, kad niekaip nepavyksta pailsėti. Man stigo to spontaniškumo, tos laisvės, kai, mieste netikėtai sutikus seną pažįstamą, galima nuveikti ką nors netikėto. Tokios akimirkos labai prisideda prie mano gyvenimo pilnatvės.     

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Akvilė Kavaliauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Akvilė Kavaliauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Naujausi straipsniai