Operos solistas, garsus šalyje tenoras Merūnas Vitulskis pakeri ne tik įstabiu balsu, bet ir nuoširdumu. Vasario 18 dieną 38-ąjį gimtadienį minintis dainininkas neslepia, jog išgyveno sudėtingus pastaruosius metus, o prasidedančių naujų laukia su viltimi. Portalui Žmonės.lt Merūnas atvirai papasakojo apie gyvenimą pakeitusią tėvystę, atvirus pokalbius su dviem savo sūnumis Ajumi (6) ir Herkumi (5) bei vis stiprėjančią meilę žmonai Erikai Vitulskienei (32).
„Iš tiesų, vaikystėje skaitydamas pasakas, visada norėdavau sužinoti, kas būna po frazės: „Jie gyveno ilgai ir laimingai“. Tik kai susituoki, sužinai, kas vyksta toliau“, – kalbėdamas su portalu Žmonės.lt šypsosi operos solistas.
Beveik metus scenos ilgesį išgyvenusio M.Vitulskio gyvenimas pamažu grįžta į buvusias vėžes. Vasario pabaigoje Merūnas išvyksta į Airiją, kur nacionalinės operos „Bord Gáis“ teatro scenoje vyks koncertas „Livestream“. Šio pasirodymo su nekantrumu laukiantis M.Vitulskis pasakoja, kad į daug sunkumų atnešusį karantino laikotarpį šiandien jis jau žvelgia šiek tiek nostalgiškai.
„Tas laikas su šeima buvo ypatingas, bet iš pašalpų negyvensi, reikia dirbti. Dabar buvo metas suprasti ir pasimėgauti tokiu ritmu, kokiu gyveno daugumos mūsų tėvai – jie dirbdavo iki tam tikros valandos, turėdavo daugiau laiko sau ir šeimai. Tai yra smagu“, – atvirauja jis.
Merūnai, kaip praleisite savo gimtadienio vakarą? Ar mėgstate juos švęsti?
Labai pasyviai žiūriu į savo gimtadienį, galėčiau jo ir neminėti, bet vis kažkas pasveikina ir tuomet atrodo, kad jau įsipareigojai paminėti šią dieną. Nors dėmesys man labai mielas ir malonus. Smagu žinoti, kad tavęs neužmiršo, kad kažkam rūpi, tačiau pačios dienos nesureikšminu.
O švęsime kaip visada, su šeima pasisėdėsime, gal aš kažką skanaus iškepsiu vaikams, o savo mylimajai salotų pagaminsiu (juokiasi).
Kai kurie rengia „Zoom“ vakarėlius. Neplanuojate nuotolinio vakarėlio?
Ne, neplanavome (juokiasi). Nors mūsų šeimoje visi gimtadieniai, jubiliejai tampa staigmenomis, nes viską darome ekspromtu. Dažniausiai būna, kad griežtai nusprendi, jog nieko nedarysi, nešvęsi, o likus vos keletui dienų iki gimtadienio, skubi organizuoti. Tai iš tiesų, kas čia žino, gal ir bus „Zoom“ vakarėlis (šypsosi).
Kai kuriuos žmones gimtadieniai nukelia į apmąstymus. Ar jus ši diena skatina susimąstyti, peržvelgti, kas buvo ir ko norėtųsi ateityje?
Turbūt iki 20-mečio gimtadienių labai lauki, nes žinai, kad švęsi ir bus linksma, tačiau pastebėjau, kad su laiku pradedi skaičiuoti tuos bėgančius metus ir supranti, kad gyvenime viskas vyksta per greitai. Štai, atėjo pavasaris, štai vėl žiema, vėl pavasaris. Tas laikas labai greitai bėga, o ypatingai tai suvoki, kai žvelgi į savo vaikus, kai matai, kaip greitai jie auga. Nors pačių skaičių nesureikšminu, bet, žinoma, susimąstau apie tai, kur dabar esu ir ką norėčiau nuveikti.
Pastebėjau, kad dabar itin svarbu tampa tai, ką padarysi šiame pasaulyje, ką paliksi, apie ką anksčiau taip dažnai nepagalvodavau. O ir praeities problemos pradeda atrodyti juokingos, nes matai, kaip jos brandino asmenybę, kaip jų dėka keiteisi pats.
O kaip gyvenimą pakeitė tėvystė?
Vaikai man yra viso gyvenimo esmė – norisi visą save jiems atiduoti, nes jie yra visa ko matas. Kai tu stebi jų šypsenas, kai matai, kaip jie bendrauja su aplinkiniais, kaip guodžia kitus, tada pradedi suprasti, kad gal ir nesi toks blogas žmogus, kaip galvojai (juokiasi). Tikiu, kad jie tikrai yra matas viso to, ką padarei gyvenime. Juk kiekvienas iš mūsų ateisime į dar vieną gyvenimo etapą, kai pamatysime, ar buvome savo vaikams įkvėpėjai. Tai matysime iš to, kiek jie globos tave, kiek jie klausys tos pačios istorijos, kurią pasakosi kaip naujieną jau trisdešimtą kartą, ir kaip jie žiūrės į tave. Gimtadienis man primena, kad augi ir tu pats, kartu su savo vaikais.
Ar taip įsivaizdavote tėvystę?
Aš niekada jos neįsivaizdavau. Mes visi esame sustoję kažkokiame savo amžiuje, tai aš vis dar jaučiuosi tarsi būčiau aštuoniolikos. Iš tiesų, mano viduje niekas nesikeičia – taip pat moku mylėti, taip pat esu jautrus ir esu toks pat žingeidus (šypsosi).
Karantinas sustabdė veiklas ir leido daugiau laiko pabūti su šeima. Ar nekilo sunkumų tiek laiko išbūti visiems kartu?
Aš labai džiaugiuosi, kad yra galimybė tiek daug laiko praleisti su šeima, nes jo iki tol būdavo labai mažai. Kai vyksta koncertai, tai nuo ryto pradedi repetuoti ir savo šeimos net nematai. Tai šis laikas yra geras šeimai, artimiesiems.
Ar atsirado kokių nors naujų ritualų ar tradicijų šeimoje? Kaip leidžiate laiką?
Su vaikais pradėjome daryti pasikalbėjimus, dienos aptarimus. Mes visada pakalbame, kas per tą dieną įvyko – reikia pasakyti du gerus dalykus ir du blogus. Džiaugiuosi, kad tokia tradicija prigijo ir vaikai labai nori atvirai kalbėti. Paskui atsiranda dar visokiausių klausimų, kurių nesuprato, pavyzdžiui, kodėl tėvai taip pasielgė, o ne kitaip, kodėl vienaip ar kitaip aplinkoje vyksta. Labai daug kalbamės.
Aišku, nemažai ir kompiuterinių žaidimų atsirado. Vakarais su savo bernais pažaidžiame visokius kovinius žaidimus, ko seniau nebūdavo, nes tiek nebūdavau namuose. Bet greitu metu turbūt vėl grįšime į vėžes ir viskas bus taip, kai pradžioje, bet aš labai didžiuojuosi šiuo laiku. Aš visur stengiuosi pastebėti teigiamą pusę.
Ar sūnuose pastebite savo savybes?
Taip atsitiko, kad vienas gimė mamai, o kitas tėčiui. Vienas labai jaurus vaikas, į menus linkęs, o kitas labai susimastęs, labiau savo nuomonę reiškiantis.
Mes atradome save tuose vaikuose. Kartais juokiamės su žmona, kad jeigu mes sugebėjome išgyventi kartu, tai tikimės, kad ir jų santykiai bus tvirti. Žinoma, jie pasipyksta ir tai yra normalu, bes mes pasikviečiame juos atviram pokalbiui ir sakome, kad kažkada liksite dviese, tad privalote likti geriausiais draugais. Taip atsitiks, kad mamos ir tėčio nebus ir jūs turėsite vienas kitą stipriai palaikyti. Mes labai anksti tam ruošiame ir pasakojome.
Manęs niekas neperspėjo, kad aš galiu likti vienas ar tai, kad mano šeimos tiek mažai liks. Tai mes daug kalbame apie tai su savo vaikais.
O kaip jie reaguoja į tokius pokalbius?
Būna, kad ir ašara išrieda, sako, kad nenori, jog taip atsitiktų, bet toks yra pasaulis, taip sudėliota. Žinoma, mes atsargiai kalbame apie tai, bet atvirai.
Aš niekada jiems neatsakinėju kaip mažiems vaikams, visada bandau kalbėti faktais, nevengiu sudėtingų terminų. Kartais suaugusieji susitikę su sūnumis ir paklausę jų pokalbių, atsisuka į mane ir sako, kad jie yra subrendę ne pagal amžių. Tas fainai. Niekada nesuabejojau šiuo sprendimu, kad su jais reikia bendrauti ne kaip su vaikais, bet kaip su asmenybėmis.
Šeimoje auga du sūnūs. Gal pasvarstote apie šeimos pagausėjimą ir pasvajojate apie dukrą?
Erika dažnai apie tai užsimena, aš irgi kartais pamąstau. Iš tiesų, nors mūsų sūnūs tris metus beveik nemiegojo, aš nemigos naktų nebijau. Laukiu to trečio pasibeldimo į mūsų šeimos sielos duris.
Reikia Erikai perduoti savo moterišką išmintį kitai moterų kartai, tai labai svarbu. Kiekvienai mamai svarbu turėti dukrą.
Netrukus ir vėl išvyksite į Airiją, prasideda darbai. Ar teisingai supratau, kad dabar net nostalgiškai žvelgiate į besibaigiantį ramesnį laikotarpį?
Taip, truputėlį, nes tas laikas su šeima buvo ypatingas, bet iš pašalpų negyvensi, vis tiek reikia dirbti. Dabar buvo metas suprasti ir pasimėgauti tokiu ritmu, kokiu gyveno tėvai – jie dirbdavo iki tam tikros valandos, turėdavo daugiau laiko sau ir šeimai. Tai yra smagu.
Tik labai gaila, kad tiek artimoje aplinkoje, tiek kai kurie draugai neteko artimųjų, tai tas slegia, sutrikdo psichologinį balansą. O ir tai, kad nesijauti saugus dėl rytojaus, labai slegia. Džiaugiesi, kai visa tai pagaliau baigiasi.
O kas šiuo laikotariu tapo tuo ramsčiu, palaikusiu emocinę sveikatą?
Mes vienas kito laikėmės. Jeigu Erikai yra blogi reikalai, pergyvena, tai aš palaikiau ir sakau, kad viskas bus gerai, čia visi kartu kovojame, atsilaikysime. O po to, kai man tampa blogai, kai galvoju, kad aš nesu toks reikalingas ir mano muzika nėra tokia reikalinga, Erika man sako, kad visi tą patį galvoja, visi muzikantai sėdi duobėje.
Iš tiesų, šis laikotarpis menininkams labai sudėtingas. Tos pačios autorinės agentūros viena po kitos bankrutuoja, jeigu kažkas nemokėjo taupyti arba atvira pinigine gyveno, tai dar blogiau.
O kaip jums sekėsi taupyti? Esate minėjęs, kad nesate taupus.
Aš pats nesu taupus, bet sugebu surinkti save, kai suvokiu, kad kitaip negali būti. Aš dėkingas savo žmonai, nes ji visada racionaliai galvoja – ji yra realistė ir visada sakydavo, kad šiandien gali turėti, bet rytoj gali neturėti. Šiandien koncertai vyksta, o rytoj gali jų ir nebūti – pavyzdžiui, gali balsas dingti. Aš kartais irgi pamąstau apie tai, kur galėčiau investuoti. Neverkiu į pagalvę ir viskas gerai su mumis yra.
Užsiminėte, kad žmona padeda palaikyti balansą. Kaip manote, ar čia ir yra toji tvirtų santykių paslaptis? Kiek supratau, esate gana skirtingi, tad galite mokytis vienas iš kito.
Aš galvoju, kad mums labai pasisekė, kad esame labai skirtingi. Ji yra gana tiksli ir aštri, o aš esu toks truputėlį plaukiantis. Mes vienas kitą papildome. Ten, kur ji nemato prasmės, aš visada atrandu šviesos spindulį, o kai man atrodo, kad viskas sugrius, ji paskaičiuoja ir mato, kad išbrisime iš tos situacijos.
Iš tiesų, mes paisome taisyklės: niekada neiname miegoti susipykę, visada susitaikome. Net jeigu yra likę vos 20 minučių iki miego, būtinai susitaikome. Kai išaugi savo ego, tada viskas būna gerai. Dėl meilės reikia dirbti, nebūna taip, kad du žmonės sueina ir visą laiką skraido kaip du balandžiai, o aplink vien rožinės širdelės (juokiasi). Iš tiesų, vaikystėje skaitydamas pasakas, visada norėdavau sužinoti, kas būna po frazės: „Jie gyveno ilgai ir laimingai“. Tik kai susituoki, sužinai, kas vyksta toliau.
Praėjusiais metais nusipirkote sklypą Trakų rajone. Kaip šį pirkinį sutiko Erika? Esu girdėjusi, kad tik jus pradžiugino šis pirkinys.
Aš turėjau seną svajonę nusipirkti savo žemės, o Erika yra visiškas asfalto vaikas (juokiasi). Visgi su amžiumi matau, kad ji keičiasi. Ji bręsta, gražėja ir net tas ryšys su gamta atsiranda. Kai nuvažiuojame į gamta, matau, kad jai tai yra kažkas naujo, jai labai patinka. Matau, kokiomis akimis ji žiūri į žemę. Džiugu, kad mano svajonė tapo ir jos svajone.
Gal pasvajojate ten praleisti ir senatvę?
Mes dabar daug kalbame apie tai. Nuo to, kur sutiksime senatvę, iki to, kur norėtume būti palaidoti (juokiasi). Visko gali būti. Nors mes čia galvojome pasidaryti vasarnamį ir tiesiog vasaras leisti, bet gyvenime būna, kad organizuoji, progonozuoji, taupai, o kažkas pasikeičia. Kaip sakoma, planuoji, o Dievas juokiasi.
O apie ką dar svajojate?
Aš visada svajoju apie geriausias scenas. Normalu, mano toks darbas ir nesinori prarasti to įdarbio. Norisi palaikyti gerą formą ir siekti vis daugiau, vis aukščiau, sudėtingesnių ir didesnių vaidmenų, nes muzika, man yra antras dalykas po šeimos. Norisi koncertų, sodybą pasistatyti, bet kol kas kai finansai sustojo, pajamų nėra, tai turime pristabdyti arklius ir svajoti toliau. Gal vieną dieną įvyks. Tokie mano žemiški norai (juokiasi).
