Mergaitės maištininkės: apie norą keisti pasaulį

Migloko/Ieva Krivickaitė
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-12-06 13:22
Rytoj Vilniaus Mokytojų namuose prasidės antrasis tarptautinis vaikų ir jaunimo literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“. Kūrybinės dirbtuvės, koncertai, spektakliai, susitikimai su mėgstamais rašytojais, naujų knygų pristatymai, - šeimų laukia ypatingas, gera literatūra ir įkvėpimais kvepiantis savaitgalis. Įkvėpimų tikrai netrūks ir knygos „Vakaro pasakojimai mergaitėms maištininkėms“ antrosios dalies pristatyme, kurį rengia leidykla „Dvi Tylos“. Apie savo maištą ir norą pakeisti pasaulį jame kalbės dainininkė Miglė Vilčiauskaitė-Migloko, sergančiais vaikais besirūpinanti Ieva Krivickaitė ir leidyklos įkūrėja Drasida Žemaitė. Tai kokios jos, mergaitės maištininkės?
Dainininkė Migloko: „Jei galėčiau atsukti laiką atgal, norėčiau būti kietesnė“

Buvo toks laikas, kai dainininkei Miglei Vilčiauskaitei Migloko tekdavo kęsti milijoną patyčių: ji garsiai juokiasi, nuplaukusi, stora, keista. „Mane jos tikrai sužeidė, – prisipažįsta dainininkė, – bet tuo pačiu ir pridėjo jėgos. Dabar nuo tokių įžeidinėjimų esu visiškai atsiribojusi. Lygiai taip pat ir nuo tokių žmonių, neabejoju, jiems patiems reikia emocinės pagalbos. Tie, kurie gerai jaučiasi, džiaugiasi, kai stipresniems už juos sekasi, semiasi įkvėpimo iš neįprastų ir visada globoja silpnesnius“.

Migloko / Organizatorių nuotr.
Migloko / Organizatorių nuotr.
Jei tik pajėgtų atsukti laiką atgal, Migloko jame norėtų būti kietesnė. „Tačiau tai – neįmanoma, todėl kovoju už visus, kurie negali apsiginti“.
Migloko įsitikinusi, kad mergaitės maištininkės tvirtai žino vieną tiesą – jos yra 101 procentu lygiavertės berniukams. „Tokia ir aš buvau vaikystėje, – pasakoja. – Visada garsiai reikšdavau nuomonę, eidavau kovoti su berniukais į mūsų, kiemo vaikų, įsivaizduojamą bokso ringą. Ir jei kokį berniuką įsimylėdavau, tuojau pat jam prisipažindavau“.

Miglė negali pakęsti nieko negalinčios, tarsi lede įšalusios, su amžinai švelnia šypsena žvelgiančios moters įvaizdžio. Net ir suaugus, tapus mama, noras keisti pasaulį niekur nedingo. „Tik pradėti kiekvienas turime nuo savęs. Maži žingsniai visada veda prie didelių pokyčių. Ir pirmasis, kurį gali padaryti vaikai – suvokti savo lygybę ir nebeskirstyti knygų – toji mergaitėms, o toji – berniukams“.

Bestselerio leidėja Drasida Žemaitė: „Kodėl suaugusieji nepripažįsta, kad paaugliai – lygiaverčiai?“

Leidyklos „Dvi Tylos“ įkūrėja Drasida tikrai žino, kaip atrodo mergaitė maištininkė: „Ji tvirta, laisva nuo stereotipų, turinti savo svajonių, tikslų, atkakliai jų siekianti net ir tada, kai sulaukia nepritarimo“.

Drasida sako, kad paauglystė, kurioje kyla natūralus noras maištauti, yra labai gražus amžius. Tik labai svarbu savo maištą išnaudoti konstruktyviai, o maištingąją energiją paversti aukštais, gražiais, visuomenę keičiančiais tikslais. Ir nesvarbu, kas tai būtų – kova už gyvūnų teises, ekologiją ar dar kažką, kas tuo metu labai rūpi.

„Būdama paauglė ir ieškodama savo tapatybės, savo maišto energiją skyriau norui išsiskirti, šokiruoti, – prisimena savo paauglystę Drasida. – Priklausiau įvairioms subkultūroms, tuo pat metu domėjausi filosofija, psichologija, globalia politika, dalyvavau moksleivių savivaldoje, siekdama nedidelių, bet tuo metu mums svarbių pokyčių kasdieniniame mokyklos gyvenime. Prieš keletą metų sutiktas mokyklos bičiulis sakė, kad visada galvojo, jog tapsiu kovotoja už žmogaus teises ar ginsiu moterų teises. Regis, taip ir nutiko, tik šią misiją atlieku per knygas, kurias leidžia mūsų leidykla“.


Paauglystėje Drasida jausdavosi nesuprasta labiausiai dėl to, kad suaugusieji niekaip nenorėdavo pripažinti, kad jie ir paauglys yra lygiavertės asmenybės. Jie vienašališkai, be jokio dialogo, atmesdavo tai, ką norėdavosi keisti. „Savo tiesas įrodyti ne visada pavykdavo iki galo, bet tvirtas charakteris man liepdavo nenusileisti, kovoti“, – sako Drasida ir pripažįsta, kad noras keisti pasaulį niekur neišnyko. Tik šiandien jis – ramesnis, konstruktyvesnis. Geri pavyzdžiai įkvepia keistis aplinkinius, šitaip ir vyksta globalūs pokyčiai.

Drasidos įkurta leidykla „Dvi Tylos“ tokią misiją ir turi – čia leidžiamos knygos skatina žmones keistis, išsivaduoti nuo stereotipų, sąmoningai vartoti, ieškoti tikrų dalykų, o ne skambių lozungų.

Ieva Krivickaitė: „Maištas visada veda ten, kuri tuo metu turi būti“

„Ji ieško kelio, kuriame jaučiasi geriausiai“, – taip mergaitę maištininkę apibūdina Ieva Krivickaitė, mergina, pakeitusi ne vieno sergančiojo kasdienybę ir netgi gyvenimą. Ji visiškai tikra: net ir negeras maištas veda į ten, kur tuo metu tau reikia būti ar kažką ypatingo patirti. „Be maišto ir šalia jo esančių visų patirčių, šiandien aš nebūčiau tuo, kuo esu“, – ji sako.

Ieva Krivickaitė / Organizatorių nuotr.
Ieva Krivickaitė / Organizatorių nuotr.
Mokykloje visada labai atsakinga ir gera mokine buvusi Ieva nedrįsta savęs vadinti maištininke. Sako, visada dariusi tai, kas atrodo teisinga ir reikalinga. „Tas kelias mane atvedė į savanorystę. Kelias pas onkologinėmis ligomis sergančius vaikus nebuvo lengvas, kaip ir nelengva buvo širdyje išlaikyti visa, tai, kas nuguldavo po apsilankymų. Tačiau aš visada žinojau, kodėl tai darau, todėl priešakyje nemačiau jokių kliūčių. Prisimenu, buvau gal keturiolikos, kiekvieną šeštadienį iš Plungės vykdavau į Kauną ar Vilnių autobusu, o vakare arba kitą rytą atgal namo. Mano pažymiai ėmė prastėti, o laiko grojimui pianinu ir karate ir visai trūkdavo, taigi, mama man važiuoti nebeleido ir nebeduodavo kelionėms pinigų. Kurį laiką mokykloje nevalgiau pietų – už tuos pinigus savaitgalį vis tiek išvažiuodavau. Po keleto tokių kartų mama suprato, kad leis ji ar ne, vis tiek važiuosiu“.

Ievos paauglystėje buvo laikas, kai bendraamžiai negalėdavo suprasti jos nenoro dalyvauti vakarėliuose ar gerti alkoholį. Yra tokių, kurie stebisi, kad ji nuo vaikystės nevalgo mėsos. Vaikų, kuriuos ji lanko namuose ar ligoninėje tėvai irgi dažnai nesupranta – kodėl ji tai daro? „O man visada ir buvo svarbu: dalintis, jei turiu kuo ir su kuo. Meilės juk kiekvieno iš mūsų širdyje atsiras tiek, kiek reikia“.

Ieva Krivickaitė / Organizatorių nuotr.
Ieva Krivickaitė / Organizatorių nuotr.
Ieva sako ne kartą gulėjusi ant žemės be vilties, tačiau pasaulio keisti niekuomet neturėjusi noro. „Nuo vaikystės jaučiu, kad gyvenimas kasdien yra vis kitoks, tik nuo mūsų priklauso, ar jį tokį priimsime. Labiau keistis noriu pati, mokausi savyje atrasti vis daugiau meilės tiems, kuriems jos reikia. Pamažu keičiuosi, keičiasi ir tai, kas yra aplinkui mane“.
Vaikų ir jaunimo literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“ vyks gruodžio 7-9 dienomis Vilniaus mokytojų namuose. Renginys nemokamas. Festivalį globoja ir iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba.

Naujausi straipsniai