Mėnuo Romoje – garsiam kūrybininkui Tomui Ramanauskui užuojautos neprireikė

Tomas Ramanauskas – kitoks žvilgsnis į Romą / Asmeninio albumo nuotr.
Tomas Ramanauskas – kitoks žvilgsnis į Romą / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2018-06-09 17:25
AA

Kai reklamos kūrėjas, verslininkas, kūrybingumo dėstytojas, leidėjas, renginių organizatorius, didžėjus, rašytojas, režisierius Tomas RAMANAUSKAS susiruošė su šeima mėnesį praleisti Romoje, sulaukė užuojautos. Neva tiek laiko ten neverta gaišti. Bet tik ne kūrybingam asmeniui.

Tomas pasidalino socialinėje paskyroje savo įspūdžiais. Pateikiame juos Žmonės.lt skaitytojams – gal pravers lėto miestų lankymo programa, kaip vadina tokią savo kailiu išgyvenęs vyras.

Roma Tomo Ramanausko akimis / Asmeninio albumo nuotr.

„Mėnesį Romoje?! Ką jūs ten veiksite?“ užjautė mane ne vienas, kai pareiškiau apie savo mėnesio atostogas mieste, kuriame visi jau buvę. Ir aš buvęs, bet po kelias dienas. Ir, aišku, kad kai turi tokį ribotą laiko kiekį, šokinėji per „musts“ ir burzgi, kad visur turistai. Tuo tarpu, kai kalendoriuje guli 30 dienų, jas leidi visai kitaip, visai kitur.

Šiaip jau Roma įsižeistų pavadinta neverta mėnesio. Amžiais kauptos vaizdų gėrybės, kantriai augintos pilvo tradicijos, kardinolų išganyti parkai, apskritai, tiek metų puoselėtas turinys ir fasadai, ir štai kokia reputacija. Faktai tokie — nors tris kartus tikrai intensyviai lankiau Amžinąjį miestą, mėnesio pabuvimas sukuklino: buvau nematęs 90% atradimų. O išvykdamas knygyne perverčiau leidinį „500 Romos paslapčių“ ir užsičiaupęs padėjau atgal, pasirodo, vėl ne tam mieste buvau.

Ilgai nesigirdamas reziumuoju savo Lėto Miestų Lankymo™ programos atradimus, gal prireiks:

DYDIS

Roma nėra Paryžius ar Barselona. Be metro nieko nepeši. Uberis Romoje turi tik prabangiąją versiją, tą, kur juodi Mersai duris atidaro išlipimui. Baltas taksi pusbrangis ir lėtas, nes kamščiai. Kai kurie atvežėjai baigę kelionę drėbteli, kad tik grynaisiais, o mes dušmanais skundžiamės. Autobusai nėra opcija, nes vienas prie mūsų akių užsidegė ir pavirto juodu dūmų stulpu. Romėnai kilnojo pečius — tai devintas šiemet, dega lygiai po du į mėnesį.

METRO

Romos metro — senas kuinas, kraupiai nepritaikytas neformalams su vaikų vežimais. Dvi linijos su puse, trečioji statyti pradėta dar Aldo Moro laikais, spėju. 2011-ųjų metro žemėlapyje jau garantuojama, kad viskas bus baigta 2015-aisiais, bet dar ir šiemet jungiamoji stotelė neveikia. Viso Romos metro dengia 40 km, kai dukart didesniame Londone nutiesti net 408 km.

Roma Tomo Ramanausko akimis / Asmeninio albumo nuotr.

EISMAS IR PARKAVIMAS

Tik grįžęs supratau, kad laimėjau loterijoje: mūsų nė karto niekas nepervažiavo! Pėsčiųjų perėja vairuotojams reiškia įspėjimą, kad ant kelio kruta tušti plastikiniai buteliai. Stoja tik mulkiai, kurie nebijo gauti spragilų nuo kitų vairuotojų už prastą vairavimą. Neveltui mano mylimoji R yra nesaugiausias Euromiestas keliuose.

Pirmos dienos, kai vos prieš savo valią per priekinį stiklą neapsilankiau automobilio salone, išmokė: pėstysis yra šūdas. Todėl sustojimas atliekamas rodant snukį, kuris reiškia kažkuriuos sunkius itališkus keiksmus, pakeltus kubu. Parkavimas irgi prašosi eilutės: parkuotis galima, kur yra asfaltas, arba šaligatvis, ar ta pati gėdingoji pėsčiųjų perėja, ar tiesiai sankryžoje.

VISKO NESUTAISYSI

Ko čia stebėtis, kad romėnai, tiek visko paveldėję iš savo Didžiųjų, neapsidirba su ūkiu. Vietiniai kaukia dėl duobių gatvėse (savivaldybė su malonumu išdalina 20 milų kompensacijų per metus, nes taisyti kur kas brangiau), o vaikėti turistai sriūbauja dėl šaligatvių nebuvimo.

Metro pranešimai rašomi ranka ant A5 skiautės išsivadėjusiu markeriu, joje — tokios nesvarbios žinutės, kaip „ši linija neveikia“, ar „bilietų neparduodame“.

Roma Tomo Ramanausko akimis / Asmeninio albumo nuotr.

POPIERIUS VS ROAMINGAS

Mieste gausu balandžių, kurie keliauja su popieriniais žemėlapiais ir prie Trevi fontano nuorodos klausia, kur Trevi fontanas. Visgi kaip smagu roaminti ES ir tapti kietesniu gatvių pjaustytoju nei vietiniai. Ką jau kalbėti, kad bet kurios įstaigos recenziją gali tikrintis gyvai ir atsukti nugarą, pamatęs „tourist trap“ atsiliepimus.

ANTI-TURIZMAS

Paprasta taisyklė: neįmanoma nieko pajausti dalykams, prie kurių yra eilė ir kuriuos naršant esi stumiamas į nugarą. Todėl neabejotini Romos objektai-selebričiai, nesvarbu kokia didybe riaumotų, lieka atvirutės lygio patyrimu. Gal vienintelis Panteonas turi kažką viršturistiško ir tai tik jei naviguoji užvertęs galvą į viršų daužydamas japonų delegacijas.

Roma Tomo Ramanausko akimis / Asmeninio albumo nuotr.

GATVĖS MENAI

Peckiotojai, chuliganai, gatvės menininkai — visiems yra vietos nesibaigiančiose gatvėse, ypač vaizdai įsismarkuoja Pigneto, San Giovani ir Trastevere. Fotografavau šimtais. Pirmos trys kelionės visai nieko apie gatvės meno baroką neišdavė, kažkiek jo buvau matęs, bet dabar esu ramus — Roma irgi žmogus.

Roma Tomo Ramanausko akimis / Asmeninio albumo nuotr.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Erdviausia vieta ilsėtis nuo minios — šiuolaikinio meno institucijos:
-Hadid projektuotas ir gausus turiniu, bet ne lankytojais Maxxi.
-blockbusterius mėgstantis Macro (žiūrėjau Pink Floyd parodą).
-visada turtinga pustuštė Galleria Nazionale d'Arte Moderna.
-verti aplankymo Palazzo delle Esposizioni.
-galiausiai, jei nėra jėgų dideliam, nemokama Gagosian galerija.

MAISTAS

Gali burbėti kiek nori, bet pavalgai Romoje ir mintyse atsiprašai — viskas čia gerai, viskas čia gerai. Faktas nr1: jei atidžiai nesirinksi kur valgyti, ėsi pašarą. Rinktis yra iš ko — ~7000 vietų, tai ir prastumo tikimybė didelė. Faktas nr2: TripAdvisor niekada negali būti vieninteliu šaltiniu, o geriausiai — išvis jokiu. Faktas nr3: tau ragas, jei turi mažę, kuri laikosi bent kokio režimo, pvz., eina miegoti pietų ar nėra guldoma vidurnaktį. Absoliuti restų veikimo dominantė: pietūs nuo 12:30 ar 13:00 > uždaryta > vakarienė nuo 19:30 ar 20:00. Tai kankindavome vaiką dienomis ir kankindavome save vakarais.

Roma Tomo Ramanausko akimis / Asmeninio albumo nuotr.

Štai tie, kurie verti kryžiaus žygių:
-tradiciniai, vietinių vertinami: Flavio al Velavevodetto (carbonara!), Hostaria Romana (užkandžių lėkštės!), Trattoria Da Enzo (visi makarai!)
-reta opcija: Panteono pašonėje padorus restas Armando al Pantheon
-fetuccine karalius: Alfredo alla Scrofa. Jų istorija tęsiasi jau 104 metus, o visiška šlovė užplūdo 50-aisiais, kai pusė Holivudo suvažiavo valgyti vos 30 sekundžių verdamos ir tonoje sūrio paskandintos stebuklų pastos.
-etaloninė pica: Emma (versija su pata negra)
-skani ir įvairi šeimos mityba: Tram Tram
-šokoladinė su rimtumą antrinančiu interjeru: Said Since 1923
-geriausių ledų neišrinksi, jų daug, bet reguliariausiai vizitavome Gelateria La Romana
-kepinių imperija nr1: broliai Roscioli turi ir restą, ir deli, ir kepyklą. Patykokite jų vietoje kepamų picų ir pasiimkite karštą
-kepinių imperija nr2: miltų valdovas Gabriele Bonci iš vieno Pizzariumo užaugino saują įvairiausių formatų ir vis tiek jo milijono rūšių pizza al taglio yra žvaigždė
-hibridas: tas pats Bonci turi ir restoraną/kokteilių barą/craftalyną L’Osteria di Birra del Borgo su įdomesnėmis Romos patiekalų klasikos versijomis
-bruncho pažibos: Coromandel
-kai pabosta italai ir norisi ceviche bei Michelino: Madre Roma
-kavinė/kava: Faro — Luminaries of Coffee

RAJONAI

Pirmiausia, tolimas Pigneto, kurį aprašė Pasolinis, o rajonas už tai atsilygino jo portretais ant sienų. Purvinesnis, spalvingesnis, hipsteresnis už kitus.
San Lorenzo irgi drąsiai afišuoja gatvės meną, pilnas užeitinų vietų.
Monti — Koliziejaus pašonėje, kuo siauresnės gatvės tuo ten įdomiau, verta tiesiog paklaidžioti.
Testacio, jei keliauji pilvu ir mėgsti vieną kitą parką/sodą (pvz., Giardino degli aranci).
Trastevere pergrūstas turistais, ypač kai tamsyn, bet vos pasuki į menkesnes gatves ir tampa aišku, kur jo kampas.

LANKYTINOS NE-TOP-DEŠIMT VIETOS

Dešimtukinės vietos vertos akių, jei esi pirmąkart, bet taip pat vertingi ir ne tokie akivaizdūs deturai:
-Centrale Montemartini netikėtai sumiksuoja du nederamus dalykus: prieškarinės elektrinės interjerą ir jos mašineriją bei renesanso skulptūras ir giliasenovius artefaktus.
-man pati gražiausia Romos vieta — Cimiterio Monumentale Verano, kuriame kojas ilsina Mastroianni, Sergio Leone, Moravia ir begalė katakombų bei atskirų šeimų mikro namelių, besivaržančių savo minimalistine tipografija. Rojus estetams.
-Via Margutta — galerijų ir abejotinų menų gatvė šalia pat sraunių Spanish Steps ir dėl to dar labiau neįtikėtina, kokia rami tai vieta.
-didžiausias mieste, apleistas ir nevalyvas, bet pilnas gėrybių yra Pamphilj Parkas ir jo deimantas Villa Doria, kurios viduriai atveriami tik ypatingomis progomis.

ROMOČIUTĖS

Nesuprantu kaip, bet suprantu, kad gatvėje sustojusi su mumis pasikalbėti močiutė liepia „tik nelaukiat ir greičiau antrą darot“. Fainos tos senutės. Kita reziumuoja, kad mūsų vaikas numeris 2, net jei neketintume jo turėti, bus berniukas, supratot?, supratom…, gerai, kalba baigta. Trečia ištiesia sausainių. Ketvirtoji kas rytą sveikinasi ir net subraška, kai dukra jos kryptin mesteli „ciao“. Galvoju apie naują appsą: „Granny travel“, atvyksti į miestą ir vietoj pokemonų medžioji močiutes, kurios užmočiutina kiekvieną sutiktą vaiką.

SKAITALAI

Mėgstu miesto fone skaityti jo autorius. Ryte pavaikštai gatve, kuri vakare yra herojė romane. Romos fone sukramčiau Pasolinio negandų pilną neo-realizmą „Ragazzi di vita“ ir makabrišką, neišverčiamą, bet išverstą Carlo Emilio Gada egizstencinį detektyvą „That Awful Mess on Via Merulana“. Pavydžiu, kas jį skaitys mokėdamas italų. Jei būsite tame mieste — prigriebkite.