Meno rinkos ekspertas L.Jonušauskas: „Lietuvos tradicinis menas vakariečiams neįdomus“

Laurynas Jonušauskas / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS foto“ nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-09-13 09:20
Lauryno Jonušausko kelias į pasaulinį meno vertintojų elitą turėjo daug ambicingų šalikelių: buvęs krepšininkas (su Kauno „Žalgirio“ dublerių komanda laimėtas SSRS čempionatas), kūno kultūros, istorijos specialybių studentas, šalies diplomatinio korpuso atstovas, o šiandien – meno rinkos ekspertas, dailės kūrinių vertintojas, galerininkų ir kolekcininkų konsultantas.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Esate meno aplinkos žmogus, tačiau tapote profesionaliu krepšininku...

Man iki šiol puikiai pažįstami Vilniaus dailės akademijos koridoriai ir gotikiniai skliautai. Ir nesvarbu, kad ant akademijos palangių šiandien sėdi mano vaikų kartos studentai. Kai gimiau, abu mano tėvai – Aloyzas Jonušauskas, skulptorius, ir Milda Navickaitė, grafikė, tapytoja, – dar buvo šios mokslo įstaigos studentai. Kai įsikūrėme Kaune, neturėjau kito tikslo – tik tapti krepšininku. Tėvai į tai žiūrėjo labai liberaliai, nors matė, kad knygas beviltiškai nukonkuravo kamuolys. Nepaisydamas to, tėtis kieme netgi krepšinio lentą pastatė. Iš prigimties buvau labai judrus vaikas: su kamuoliu praleisdavau visą dieną – nuo ryto iki vakaro.

Iš pirmos VU stipendijos nusipirkau keturias knygas, o jie iš pirmo profesionalių krepšininkų atlyginimo – „Žigulius“

Krepšinis sekėsi, augau ir brendau „Žalgirio“ krepšinio mokykloje, vėliau žaidžiau „Atleto“ komandoje, jau turėjau sporto meistro vardą, lygiavausi į tokius savo kartos žaidėjus kaip Darius Lukminas, Gintaras Einikis... Skirtumas tik tas, kad, atsidėjęs mokslams (iš pradžių studijavau Kūno kultūros institute (dabar – Sporto universitetas), paskui – Vilniaus universitete), iš pirmos VU stipendijos nusipirkau keturias knygas, o jie iš pirmo profesionalių krepšininkų atlyginimo – „Žigulius“. Prisimenu, kai anatomijos egzaminą iškeičiau į treniruotę, o paskui už šią discipliną buvau įvertintas trejetu (pagal penkiabalę sistemą) be vilties gauti stipendiją, pajutau, kaip užgavo mano orumą, ir supratau: su sportu reikalus reikia užrišti. Pirmaisiais laisvosios rinkos metais daug atletų, išnaudodami savo energiją, tapo puikiais verslininkais, deja, vėliau, kai vien tik veiklumo nebepakako ir reikėjo dar ir žinių, verslo sėkmė nuo daugelio nusisuko.

Laurynas Jonušauskas / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS foto“ nuotr.
Laurynas Jonušauskas / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS foto“ nuotr.

Ir jūs rinkotės mokslą – ne verslą.

Pagaudamas save, kad vis sunkiau prisiversti skaityti knygas, atsisakiau kūno kultūros studijų, pasiėmiau akademinių atostogų ir kaip laisvasis klausytojas ėmiau lankyti filosofijos, istorijos, religijotyros, menotyros, antropologijos paskaitas tuomet neseniai atkurtame Vytauto Didžiojo universitete. Dar po metų pradėjau studijuoti istoriją Vilniaus universitete, įsitraukiau į diplomatijos istoriją. Keletą metų bendravau su iškiliu tarpukario Lietuvos diplomatu dr. Stasiu Antanu Bačkiu. Užrašinėjau jo atsiminimus. Diplomatijos keliai mane nuvedė į Romą, susipažinau su Danielos ir Stasio Lozoraičių šeima, ten daug dirbau archyvuose, parašiau knygą „Likimo vedami“ – apie egzilyje 1940–1991 m. dirbusią mūsų diplomatiją, apsigyniau daktaro disertaciją, o po kurio laiko pats tapau diplomatu, dirbau Briuselyje, Maskvoje...

Lietuvos konservatyvus tradicinis menas vakariečiams absoliučiai neįdomus

Tuo pat metu nuotoliniu būdu ėmiau studijuoti ir siekti magistro laipsnio Grenoblio aukštojoje verslo mokykloje (studijos pagal Harvardo universiteto programą, buvau vienintelis ne įmonės vadovas, o humanitaras, kaip profesoriai sako, priėmė mane „dėl įdomumo“) ir verslo žinias bei įgytą drąsą priimti atsakingus sprendimus pradėjau taikyti meno rinkoje. Buvau labai užsidegęs padėti tėvų kartos lietuvių dailininkams prasimušti į Vakarus. Maksimalizmas ir mintis, kad esame unikalūs (su Vytautu Didžiuoju žirgus girdėme prie Juodosios jūros, o Vilnius – Šiaurės Jeruzalė), greitai užgeso – pasirodo, Lietuvos konservatyvus tradicinis menas vakariečiams absoliučiai neįdomus. Man tai buvo didelis nusivylimas, nustebimas, atradimas ir netikėtumas. Jau septynerius metus lankausi Bazelio meno mugėje, kuri laikoma kiekvieno dailininko Meka, ir kasmet įsitikinu, kad Lietuvos menas „nepaveža“ pasaulinio lygio, nes pernelyg infantilus. Subręsti greičiausiai dar reikia laiko. Nepamirškim, kad mus visus (mane – taip pat!) tebeveikia labai stiprus Rytų europiečio sindromas. Ėmiau domėtis litvakų kūryba, susipažinau ir susibičiuliavau su Niujorke gyvenusio dailininko Arbit Blato šeima, lankiausi jo namuose... Meno rinkos pasaulyje bičiulių ekspertų patarimai ir jų pravertos durys leido išplaukti į pasaulinės dailės vandenis.

Nepaisant Rytų europiečio sindromo, jus, kaip dailės rinkos arbitrą, elitinis meno pasaulis pripažino ir įsileido.

Tuos Rytų europiečio ledus tenka tirpdyti ir šiandien. Durys lengvai man neatsidaro niekur. Reikia darbu nuolat įrodinėti, kad esi toks pat išmanantis ekspertas, kuriuo galima pasitikėti, kaip jie, vakariečiai, išaugę iš meno tradicijų, žinantys specifinius meno vertinimo ir tarpusavio bendravimo kodus. Londono ar Paryžiaus aukštojo meno išlepinti galerininkai ir kolekcininkai visada nužvelgs įtariai, iš kur tu čia toks atsiradai, kas tave rekomendavo. Tose itin uždarose klubinėse aplinkose paisoma gildijų, generacijų, autoritetų ir tave rekomendavusio asmens reputacijos. Jungtinėse Valstijose kitaip: ten esmė – rezultatas. Kad mano nuomonė būtų svarbi, reikėjo dešimties metų įdirbio. Kad skirtum, kas yra vertės menas, interjero menas ir menas kaip investicija, reikia ir žinių (studijos „Sothebyʼs“ meno institute), nuovokos bei labai gerai išsiugdytos uoslės. Būti dailininkų atžala, kuri vaikščiojo po parodas, per maža – reikia apkabinti gaublį. Susiradę mane „iš lūpų į lūpas“, vieni žmonės kviečiasi į Londoną, kad patarčiau, ką jiems daryti su turimu vieno pirmųjų XX a. abstrakcionistų lenkų kilmės rusų dailininko Kazimiro Malevičiaus darbu. Kūrinio savininkas jį jau norėtų parduoti, bet abejoja, ar tinkamas laikas. Kai viską apsvarstai, išanalizuoji, galiausiai paaiškėja, kad šiandien meno rinkoje Malevičiaus ir kitų rusų abstrakcionistų kūrinių į dienos šviesą traukti nereikėtų – pernelyg jautrus laikas. Visada klientui siūlau įsiklausyti į save: ar jis paveikslą parduoda, ar pardavinėja? Ir tai – jau psichologija.  

Kad mano nuomonė būtų svarbi, reikėjo dešimties metų įdirbio

Kokios gyvenimo aplinkybės žmones priverčia išjudinti meno rinką?

Pačios elementariausios: pasaulio ekonomikos svyravimai, krizės, bankrotai, sutuoktinių skyrybos, pasikeitęs informacinių technologijų išugdytos kartos paveldėtojų požiūris į meną... Pavyzdžiui, viena šeima devintojo dešimtmečio pradžioje įsigijo Jeano-Michelio Basquiat darbą už 19 tūkst. JAV dolerių, o jos šiandien jau suaugę vaikai pardavė už 39 mln. JAV dolerių. Štai vienas kūrinys užtikrino vienos (o gal ir ne vienos) kartos ateitį. Anksčiau paveikslo pirkimas patenkindavo kolekcininko malonumą ir aistrą, galbūt tuštybę, pabrėždavo jo socialinį statusą, o šiandien net 90 proc. meno rinkos yra veikiama spekuliacinių priežasčių. Kolekcija – kaip gyvas organizmas: vieni kūriniai atsibosta ir juos norisi pakeisti kitais. Žmonės kartais klausia, ar gali tiesiog ant sienos kaboti Augusteʼas Renoiras ar Marcas Chagallas, gal jie laikomi specialiose saugyklose? Žinoma, kad gali, ir kabo. Ne kartą teko svečiuotis tokių kolekcininkų namuose. Tačiau 80 proc. pasaulio meno lobių, nugulusių į privačias kolekcijas, yra laikomi Šveicarijos, Prancūzijos, Liuksemburgo saugyklose. Neretai kūrinio savininkas gal tik kartą per metus, o kartais net rečiau skrenda pasigrožėti savo turtu. Ritualas? Pramoga? Malonumas? Viskas kartu. Kartais šedevrą išnuomoja prestižiniuose muziejuose rengiamoms retrospektyvinėms parodoms.

O madingumo kriterijai?

Meno rinka, kaip ir mados pasaulis, turi savo tendencijų: pavyzdžiui, jau kuris laikas nublėso domėjimasis senųjų meistrų tapyba, nedaug kam įdomūs „mažieji olandai“ (labai geras laikas dabar juos pirkti, nes pasiūla didesnė už paklausą), tačiau labai išaugo impresionistų ir po Antrojo pasaulinio karo sukurtų meno darbų populiarumas bei vertė. Vakaruose labai svarbu kūrinius pirkti ne iš menininko, o sertifikuotus iš galerijos, nes vėliau parduodant tai bus vienas autentiškumo įrodymų. Prisimenu atvejį, kai amerikiečių poparto karalius Andy Warholas vienam draugui padovanojo savo kūrinį, o praėjus kiek laiko, jau dailininkui mirus, tas draugas norėjo jį parduoti, kreipėsi į Warholo komitetą, tačiau šis paneigė, kad darbas yra autentiškas, teismai užsitęsė, kaip įrodymai nepadėjo net kliento nuotrauka su Warholu ir tuo kūriniu bei paties autoriaus autentiška dedikacija kitoje paveikslo pusėje. Dedikaciją teismas pripažino kaip Warholo, bet kūrinio autorystės nepripažino...

Lietuvos meno rinkoje dominuoja emocinės meno darbų kainos – paprastai dvigubai didesnės už vertę

Lietuvos meno rinkoje dominuoja emocinės meno darbų kainos – paprastai dvigubai didesnės už vertę, gaudoma sėkmė: o gal kas nors ir nupirks? O Vakarų Europoje talentingas prestižinės galerijos debiutantas savo kūrinį įvertina ne aukštesne kaip 800 eurų kaina. Vakaruose emocinis meno pirkinys, jei tai leidžia finansai, suprantamas kitaip: štai Kataro šeichas skambina vienam didžiausių pasaulio kolekcininkų amerikiečiui Steveʼui Cohenui, o šis ir sako: „Gal norėtum turėti Paulio Cézanneʼo „Kortų lošėjus“?“ – „Norėčiau!“ – „250 mln. JAV dolerių.“ – „Gerai, imu!“ Taigi sandoris įvyko labai greitai. Sėkmingas pirkinys yra tas, kai meninė ir emocinė vertė sutampa. Nė vienam kolekcininkui nepatariu pernelyg žavėtis madingu menu ir madingais menininkais – tais, apie kuriuos šiandien visi garsiai kalba. Rytoj nutils, o jų darbai praras aktualumą. Meno rinka turbūt vienintelė iš visų rinkų, kur lėtumas, mokėjimas išlaukti reikiamo momento yra sėkmės garantas, nes... skubos darbą velnias renka.               

Esate sakęs, kad meno komercija – tai baltųjų apykaklių verslas.

Būtent – nuo klastočių iki autentiškų šedevrų perpardavimo. Tikrosiomis baltosiomis apykaklėmis vadinu tarpininkus: kuratorius, vadybininkus, finansininkus, advokatus, komerciniuose projektuose dalyvaujančius galerininkus... Įsimintiniausia – Pablo Picasso paveikslo „Berniukas su pypke“ istorija. Šį darbą 2004-aisiais aukcione už 104 mln. JAV dolerių nupirko italų makaronų kompanija „Barilla“ (šeimos verslas). Tuo metu tai buvo pats brangiausias dailės kūrinys pasaulyje, o jį įsigijusi šeima savo pavardės neafišavo – tiesiog skelbė: parduotas į privačią kolekciją. Sykį skambina klientas iš Londono ir klausia, gal aš žinąs, kur šis Picasso darbas, nes vienas Honkongo buhalteris jį norėtų pirkti. Tuo metu kliento pageidavimu turėjau skristi į Monte Karlą pasižiūrėti Wassily Kandinsky darbų. Atvykstu į nedidelį butikinį viešbutį Nicoje, o jo administratorė jau tiesia telefono ragelį – skambinantysis prisistato esąs Picasso kūrinių advokatas, sako, atskridęs į Antibus, vos už 30 km nuo Nicos, norįs pasikalbėti. Pasijuntu kaip kokiame filme.

Advokatas atvyksta su šūsnimi dokumentų, išaiškina paveikslo „Berniukas su pypke“ situaciją, sako, šis darbas būtų perkamas už 235 mln. JAV dolerių ir skubiai reikia mano parašų. Imu mąstyti, kodėl skubiai. Juk menas nemėgsta skubos. Klausiu, ar apskritai tą kūrinį jis matęs ir ar žinąs, kur yra, o jis moja ranka, kad tai nesvarbu, „aš dirbu su popieriais“. Siūlau palaukti – nesutinka. Kaip vėliau paaiškino vienas Šveicarijos advokatas, beje, šį Picasso darbą pardavinėjęs penkiais milijonais pigiau, tai buvo gal penktas tarpininkas, kuriam buvo suteikta išskirtinė galimybė per penkias dienas atlikti „Berniuko su pypke“ sandorį. Galiausiai nieko neįvyko. Dėl didelės tarpininkų grandinės dažniausiai tokio pobūdžio bendravimas labai prailgsta ir įveda į klaidinančius labirintus. Tiesiog sugaištamas visų brangus laikas. 

Laurynas Jonušauskas / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS foto“ nuotr.
Laurynas Jonušauskas / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS foto“ nuotr.

Ar pats save laikote meno kolekcininku?

Nedrįsčiau, nes Lietuvoje meno rinkikų daug, bet kolekcininkų maža. Greičiau esu prie rinkikų, prieš trejus metus atidariau galeriją „Arty Cube“. Taip, vienu metu turėjau žymaus pasaulio skulptoriaus kubisto Jacquesʼo Lipchitzo piešinių kolekciją, tačiau ją pardaviau muziejui. Su savo pamišimu dėl meno nesijaučiu vienišas: mano aistrą dailei nuolat palaiko (ir pakursto!) šeimos nariai – žmona Jolanta, advokatė, abu vaikai iš pirmosios santuokos ir abu iš dabartinės. Tai, kad visi galime mėgautis panašiais dalykais, dėl jų ginčytis, yra didelė Dievo dovana. Esu Prancūzijoje gyvenančio rusų nonkonformisto Olego Tselkovo (vienas paklausiausių XX a. rusų dailininkų visuose aukcionuose), JAV kuriančio Alexo Kanevsky (įspūdingi tapybiniai senų susiglamžiusių fotografijų efektai), ispano Angelo Murielio (tapo išskirtinai ant medžio, ne ant drobės, sako, prieš dešimt metų buvau pirmasis, kuris pagyrė jo darbus), japonės Yayoi Kusama (vadinama „žirnelių karaliene“), amerikiečių Jeffo Koonso ir Nicko Georgiou (vadinamas „popieriniu berniuku“, nes kuria naudodamas senas knygas ir laikraščius, yra bendradarbiavęs su mados industrija – „Dolce & Gabbana“, „Hermès“), lietuvių Vito Luckaus, Jūratės Jarulytės, Eglės Karpavičiūtės ir JAV gyvenančios Ievos Mediodios kūrybos gerbėjas.

Su daugeliu iš mano kolekcijos autorių esu asmeniškai pažįstamas, nes tai leidžia geriau suprasti ir vertinti pačią kūrybą. Visų darbus sieja man labai artimas bruožas – autoironija. Tačiau vienas brangiausių ir pats intymiausias mūsų namų turtas – Raimundo Sližio tapytas besilaukiančios mano žmonos portretas. Jis dvigubai brangus, nes dailininkas jį nutapė prieš pat savo mirtį, iš pradžių sakęs, kad tokio darbo nesiimsiąs, nes jam atrodę pernelyg intymu ir šventa, tačiau po poros mėnesių paskambinęs: „Atvažiuok...“ 

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai