Prieš kelerius metus Biržuose atidariusi meno galeriją Lijana Judickaitė savo interjero ir grafikos dizainerės talentą išnaudojo ir kurdama namus – pasirinko atokų Šiaurės Lietuvos vienkiemį, kur gamtos garsai ir spengianti tyla yra pati gražiausia muzika visais keturiais metų laikais.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Įspūdis: nuo griūvančių vienkiemių iki senelio su hortenzijomis
Pirmasis Lijanos vizitas į apleistą vienkiemį sutapo su jos draugystės ir meilės pradžia – tą pačią vasarą: galulaukes ir apgriuvusius pastatus pamatė kartu su Mindaugu, savo gyvenimo žmogumi, gydytoju odontologu. Daugybę savaitgalių jiedu paaukojo lygindami žemes, kirsdami krūmynus, dailindami medžius ir tvarkydami pastatus. Namas be stogo, supuvę sienojai ir senas sodas, beje, išsaugotas ir šiandien… Toks nykstančių vienkiemių vaizdas Lijanos nebaugino, nes ir pati užaugo Žemaitijos kaime, Šilalės rajone, į kurį su tėvais atsikėlė prieš pat Atgimimą – po ketverių metų, praleistų Rusijoje. „Kai šiandien galvoju, kas yra jaukūs namai, mane visada aplanko nepamirštamas vaikystės įspūdis – senelis su hortenzijų puokšte: neša ją iš vynuogėmis apaugusio gėlyno ir merkia į vazą svetainėje. Ir tai daro būtent senelis – ne močiutė. Detalė, įstrigusi visam gyvenimui… Tiesa, močiutė irgi turėjo savų talentų: preciziškai kryželiu siuvinėjo įvairius paveikslus ir nepaprastai skaniai gamino, tačiau matyti kaime vyrą su gėlėmis – kažkas nepaprasto...“
Lijanos interjero estetinis pamatas – šviesios sienos ir tamsios, pernelyg neišdailintos grindys. Nuo čia prasideda ir visa kita kūryba. „Nors mudu su Mindaugu dėl tam tikrų vizualių niuansų pasiginčijame, tačiau iš esmės esame labai panašaus grožio supratimo. Pripažinkime, kad moterys ir vyrai tas pačias spalvas kartais mato skirtingai: tarkime, nusprendėme dekoruoti vaikų vasaros namuką, jame, sutarėme, turėtų dominuoti žalios spalvos, ir Mindaugas rodo, anot jo, tinkamas melsvas paletės spalvas, tada jam ir sakau, kad čia gi mėlynos – reikia žalsvesnių atspalvių. Tuo mūsų „karšta“ diskusija ir baigėsi (šypsosi). Kai nuo įsikūrimo pralėkė penkeri ar septyneri metai, supratome, kad baltos sienos pernelyg monotoniškos, tad ėmėmės rusvų ar chaki atspalvių, dar po kurio laiko pribrendome turėti sofą – ne bet kokią, o ryškiai raudoną arba ryškiai mėlyną, tik Mindaugas su šiuo „projektu“ mane kiek pristabdė: sako, tegu praeina bent pora metų, kol vaikai paaugs, nes raudona spalva – per didelis energijos šaltinis.“
Nors Lijanos ir Mindaugo namai labiau primena itin stilingai įrengtą sodybą, tačiau šeima čia gyvena ne tik šiltuoju periodu, ne tik savaitgaliais, o nuolat – visais keturiais metų laikais. „Mums dar nebuvo negražios žiemos, negražaus pavasario, negražios vasaros ir negražaus rudens.“ Darbas Biržuose (artimiausias didmiestis – už šimto kilometrų esanti Ryga) šeimai neleidžia užsibūti laukuose. Kita vertus, Lijana abejoja, ar galėtų gyventi megapolyje. „Nesu buvusi Niujorke, labai norėčiau jį kada nors aplankyti, bet ar ten norėčiau apsigyventi, abejoju. Prieš kurį laiką teko viešėti Singapūre – įspūdingas miestas ir įspūdinga jo architektūra, galima sakyti, futuristinė: taip, ji labai įdomi pažiūrėti turistui, tačiau slegianti ir disonuojanti su mano emocijomis, tad tikrai nenorėčiau būti jos dalis. Neretai pakanka ir Biržų, kad išeikvočiau savo energiją, – dar neradau už šiuos namus geresnės pasaulyje vietos, kur galėčiau tą energiją atkurti ir jos įsikrauti. Jau ne kartą esu pastebėjusi, kad, baigiantis atostogoms ir grįždama iš ilgiau trukusios kelionės, namo lekiu kaip ant sparnų, nes, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, žinau, jog po gero poilsio galėsiu pailsėti tik čia, savo vienkiemyje. Niekur kitur neįmanoma maksimaliai atsipalaiduoti, kaip savo vonioje ir savo lovoje; kaip savo sode karpant krūmus, prižiūrint levandas ar skinant arbatai mėtų šakeles... Kai po kelionių matau spinteles kraustančius vaikus ir jie, klykdami iš džiaugsmo, savo žaislus ir daiktus atranda tarsi iš naujo, apima pati tikriausia namų palaima. Tarkime, namus paliekame ilgesniam laikui pavasarį, kai dar nebūna sužaliavę laukai ir medžiai, o grįžtame jau į sodrią žalumą – štai tada atrodo, kad atsinaujinusi gamta atnaujino ir mus pačius.“
Permaina: nuo meno kuratorės iki įvaizdžio dizainerės
Prieš trylika metų, jau diplomuota grafikos dizainerė ir kultūros politikos bei vadybos specialistė, ne tik Biržų krašte, bet ir kituose Lietuvos regionuose ėmėsi kultūrinės veiklos: įvairiose galerijose bei muziejuose kuruodavo parodas, rengdavo dailininkų plenerus, realizuodavo moksleivių edukacinius projektus... Kurį laiką su savo idėjomis Lijana jautėsi kaip laiškanešys ar keliaujantis kaimo siuvėjas Palangos Juzė. Todėl prieš ketverius metus su Mindaugu jiedu nusprendė turėti dar vieną „kūdikį“ – įkūrė galeriją „Portfolio“: ji Biržų centre tapo dar vienais jų namais, joje šiandien koncentruojama iki tol migravusi Lijanos veikla. „Užgyvenusi meno pasaulyje daugybę ryšių, menininkų dėka įgavusi unikalios patirties ir kaip galerininkė, ir kaip žmogus apskritai, pajutau, kad jau subrendau tuos ryšius stiprinti ir puoselėti savo privačioje galerijoje. Kai jau susivežiau dalį savo bibliotekos knygų, kai įsijungiau kompiuterį, kai pasikabinau pirmosios ekspozicijos darbus, kai pasklido čia pat veikiančios kavinės kavos kvapas, atrodė, kad įsikūriau ne darbo biure, o savo namuose. Neslėpsiu: tam tikra prasme esu egoistė, noriu kurti, noriu burti kuriančius – tokia veikla įsikraunu ir matau jos prasmę. Galbūt kai kuriems miestelėnams šis mano bruožas nėra priimtinas, galbūt ne visiems jis suprantamas, tačiau esu įsitikinusi, kad tai, ką darau, bent jau maža dalimi prisideda prie Biržų krašto kultūrinio gyvenimo.“
Lijanos Mindaugas – taip pat aistringas meno gerbėjas, sako, jam nėra nieko įdomiau, kaip lankytis dailininkų dirbtuvėse ir rinkti darbus būsimai parodai. Vienas pirmųjų autorių, patekusių į galeriją ir taip pat puošiančių Lijanos namus, – Lietuvoje pripažintas Rokiškyje gyvenantis tapytojas Raimondas Gailiūnas. „Man ypač žavūs ankstyvieji šio autoriaus darbai. Kai tik išsiruošdavome pas jį į svečius, visada prieš išvažiuodami skambindavome: „Jau perkam baronkėles, užkaiskit, Raimondai, arbatos...“ Mūsų namą projektavę architektai yra pajuokavę: „Dar sienų dažai nespėjo nudžiūti, o jūs jau paveikslus susikabinot...“ Ir jie beveik teisūs: pirmiau ant sienų nugulė tapyba, o paskui pirkome baldus. Bemaž penkiolika autorių (kai kurių po kelis darbus) puošia mūsų namus. Dekoruodama erdves meno kūriniais, juos atsirenku ir įsigyju pagal vienintelį kriterijų: ar man įdomus ir artimas jų kūrėjas, kaip jo asmenybė veikia mano emocijas ir mentalitetą. Tapybos žanras, spalvos, siužetas – tarsi antraeiliai dalykai, jie jaudina tik tuo atveju, jei jaudina pati autoriaus persona. Laimei, dažniausiai šitie dalykai sutampa ir niekada neprasilenkia. Dažnai labai smalsu sekti kuriančio žmogaus asmenybės pokyčius: tarkime, Eglė Kuckaitė šiandien ir Eglė Kuckaitė prieš penkiolika metų; fotomenininkas Remigijus Treigys vakar ir šiandien.“
Lijana neslepia, kad net ir menas (nors ir koks įvairus ir intriguojantis būtų), jei prie jo lietiesi kiekvieną dieną, gali įstumti į rutiną. Kad to neįvyktų, visai neseniai moteris pradėjo realizuoti savo vaikystės svajonę – prisiartino prie mados pasaulio: nuotoliniu būdu studijavo tarptautiniame Rygos edukacijos centre „Bogomolovʼ Image School“ ir ėmėsi įvaizdžio dizaino veiklos. „Šiandieniame pasaulyje labai intensyviai niveliuojasi menas, mada, interjeras, maisto kultūra. Kad jaustumeisi vientisa šiuolaikiška asmenybė, tavo gyvenimo būdas darosi neatsiejamas nuo šių sričių vienovės, tiesa, prie to dar reikėtų pridėti sportą, keliones, todėl šių sudedamųjų dalių neįmanoma ignoruoti, kaip neįmanoma puoselėti interjero, pro pirštus žiūrint į eksterjerą. Ir atvirkščiai.“