Menininkas Paulius Noreika-PoulO savo kūriniais suteikia galimybę pažvelgti į ateitį – vilnietis socialiniuose tinkluose dalijasi kiberpanko stiliaus nuotraukomis, primenančiomis kadrus iš fantastinių filmų. Kurį laiką kūriniams naudojęs savo atvaizdą Paulius vieną dieną atsigręžė į mylimą miestą Vilnių.
„Savo kūriniais noriu žmonėms sukelti tokį jausmą, kurį jaučiame nuvykę į kitą šalį. Noriu parodyti Vilnių tokį, lyg jį matytume pirmą kartą“, – portalui Žmonės.lt pasakoja kiberpanko (postmodernistinis mokslinės fantastikos žanras) stiliumi ir „Photoshop“ programa kuriantis menininkas.
Savo stiliaus teko paieškoti
P.Noreika pasakoja, jog kurti pradėjo būdamas 15 metų. „Mano pirmoji pažintis su kūryba ir „Photoshop“ programa prasidėjo nuo trafaretų meno, kuriuos sukūręs kompiuteriu, atsispausdindavau, išpjaustydavau iš popieriaus, o tuomet aerozoliniais dažais apipurkšdavau drobę. Visgi po kelių metų darbo su trafaretais supratau, kad šiuo stiliumi negaliu išreiksti norimų idėjų. Tuomet ir nusprendžiau susikoncentruoti į skaitmeninį meną“, – prisimena Paulius.
Tiesa, atsigręžęs į skaitmeninį meną, Paulius įkvėpimo pradėjo žvalgytis ne fantastiniuose filmuose, o praeityje. Tuomet 80-ųjų metų stiliumi besidomėjęs vyras įkvėpimo sėmėsi būtent iš šio laikotarpio.
„Man labai patinka to laikmečio filmai, muzika, technologijos, tad ir kūryba pakrypo ta linkme, tačiau praeities vaizdavimas vertė jaustis lyg bandyčiau kažką atkartoti, vietoje to, kad sukurčiau kažką naujo. Taip gyvenime atsirado kiberpanko stilius, perteikiantis fantastinę ateitį. Šis stilius šiandien mane labai džiugina“, – kalba Paulius.
Fantastinius filmus mėgstantis P.Noreika pasakoja įkvėpimo šiam menui besisemiantis būtent iš kino. Menininkas šypsosi, kad pradėjęs kurti kiberpanko kūrinius, ėmė šiek tiek kitaip žvelgti ir į šių dienų realybę, ypač technologijas.
„Technologijos nėra tik liečiami ekranai ir tobuli dizainai. Viskas turi savitą grubumą: išvirtę laidai, aprūdijęs metalas, milžiniškos betono ir metalo konstrukcijos, nusėtos neoninėmis iškabomis. Visa tai leido išlaisvinti vaizduotę ir kurti hipotetines situacijas ir lokacijas, kurios galėtų egzistuoti ateityje“, – mintimis dalijasi Paulius.
Savo kūriniais norėčiau žmonėms sukelti tokį jausmą, kurį jaučiame nuvykę į kitą šalį.
Kiberpanko stiliumi nuotraukas pradėjęs koreguoti P.Noreika atvirauja, jog vienam kūriniui sukurti reikia maždaug šešių valandų. Pasak PoulO, vienam kūriniui tenka panaudoti daugybę skirtingų nuotraukų.
„Iš pradžių ieškau vienos nuotraukos, kuri taptų atspirties tašku. Dažniausiai stengiuosi tą nuotrauką pasidaryti pats. Dažnai naudoju savo portretus, nes surasti tinkamų nuotraukų, ypač žmonių specifinėse pozose, sunku“, – sako jis.
Žvelgti į Vilnių kitomis akimis
Vilniuje užaugęs ir kiekvieną miesto kampelį pažįstantis vyras šypsosi vieną dieną susimąstęs, kad kūrinių modeliu gali tapti ne tik jis, bet ir mylimas miestas. Pradėjęs fotografuoti skirtingus sostinės objektus, greitai suprato, kad didžiulis įkvėpimas jam visada buvo pasiekiamas ranka.
„Dabar tikru įkvėpimo šaltiniu tapo pats Vilnius. Iš tiesų, visada norėjau savo darbais Vilnių nukelti į ateitį, tačiau tik prieš mėnesį pasiryžau tai padaryti. Dabar jau turiu numatęs net 10 lokacijų, kurias ketinu nufotografuoti ir pakoreguoti“, – kūrybos užkulisius atskleidžia menininkas.
Paulius šypsosi, jog pats kitomis akimis žvelgiantis į miestą, savo kūryba nori paskatinti ir aplinkinius pamatyti dar neregėtas Vilniaus puses.
„Savo kūriniais norėčiau žmonėms sukelti tokį jausmą, kurį jaučiame nuvykę į kitą šalį. Kai kiekvienas miesto kampelis atrodo unikalus ir įdomus. Noriu rodyti Vilnių tokį, lyg jį matytume pirmą kartą, nes šis miestas tikrai įdomus“, – kalba P.Noreika.
Menininkas svarsto, kad dažnas sostinės gyventojas pamiršo, jog gyvena unikaliame ir įspūdingame mieste. Pasak PoulO, net ir dažno taip peikiami sovietiniai daugiabučiai sostinei suteikia žavesio.
„Vilnius visada man patiko savo architektūros įvairove. Čia mane įkvepia kontrastas: šalia gražiausių ir moderniausių dangoraižių vos už kelių minučių kelio matomi maži vienkiemiai, kurių kiemuose – sarginiai šunys. Juk kelionių fotografai keliauja į atokiausius pasaulio kampelius, kad užfiksuotų tokius vaizdus, o mes čia pat viską turime.
Tuo labiau, sovietiniai daugiabučiai ir jų estetika labai įkvepia. Nors mes juose nieko gražaus nematome ir bandome juos renovuoti, pakeisti, tačiau kai kurie brutalistinės architektūros pastatai yra nepaprastai unikalūs ir idomūs. Tereikia dažniau kitomis akimis pasižiūrėti į miestą. To ir siekiu savo kūryba“, – pasakoja P.Noreika-PoulO.
