Jiedu buvo vadinami meno pasaulio Boni ir Klaidu. Abu mėgo naikinti: jis – savo kinetines skulptūras, ji – paveikslus. Tačiau moteris buvo pavojingesnė: ji naudojosi tikru šautuvu, o šis atsirado ne iš gero gyvenimo.
Niki de Saint Phalle (1930–2002) biografija spaudai rūpi labiau nei jos kūrybiniai everestai. Istorijos apie tai, kad „turtuoliai verkia“, kelia reitingus. Menininkės gyvenimas nė iš tolo neatitiko muilo operos schemų, bet buvo dryžuotas kaip zebras ir nežinia – labiau juodas ar baltas. Tiesa, kontrastus ilgą laiką pavyko slėpti: Niki atrodė taip, kaip iš jos tikėtasi. Žmonėms ji buvo žvaigždė, mergina iš žurnalų viršelių, sava mados ir bohemos pasauliams: garsaus vyro žmona ir kūrybos partnerė, elegantiška ir graži kaip kino aktorė, išmintinga, talentinga, aristokratė.
Niki kūryba irgi papildo laimingos moters portretą. Moterims visada buvo sunku varžytis su vyrais menininkais, o Niki net nebaigė jokių dailės mokslų. Jai pakako liūdnos patirties Niujorko Brearley mergaičių gimnazijoje. Iš jos buvo išmesta už tai, kad išniekino graikų skulptūrų kopijas: visus gėdą slepiančius figos lapus uždažė raudonai. Regis, mokytojus papiktino ne pats vandalizmo aktas, o vaiko parinkta spalva. Jie primygtinai rekomendavo tėvams parodyti mergaitę psichiatrui, ir šioji įsikalė į galvą, kad yra beprotė...
Šiandien Niki – garsiausia skulptorė monumentalistė, ir spalvingi personažai Stravinskio fontane prie Pompidou meno centro (akis badantis pavyzdys) – tik menkutė jos paveldo dalis. Niki neapsiribojo skulptūromis, paveikslais, iliustracijomis, keramika: rašė knygas ir pjeses, kūrė teatro kostiumus, scenografiją, vaidino filmuose, pati juos režisavo. Net rado laiko vardiniams kvepalams sukurti, nors tai buvo lašelis glamūro jos neglamūrinėje veikloje. Dešimtis metų Niki kūrė meną iš medžiagų, kurios naikino jos plaučius: kvėpavo toksiniais garais ir nuodingomis dulkėmis...
1973 m. ji sukūrė autobiografinį filmą „Tėtis“ – apie merginą, kuri nužudo gimdytoją; ir padaro tai 17 kartų. Giminė rengė protesto mitingus, reikalavo uždrausti filmą, nors turbūt nesuprato, ką jis reiškia. O tas, kuris būtų supratęs, jau ilsėjosi po velėna. Filmo paslaptis buvo atskleista tik 1991 m., kai mirė Niki vyras ir nebeliko žmonių, kuriems menininkės išpažintis būtų pakenkusi. Niki seniai žinojo, kad demonų atsikratoma tik išvarius juos į dienos šviesą, bet anksčiau to padaryti negalėjo: kai tėtis – grafas, šiukšlės iš namų nenešamos į gatvę.
Ponas André Marie Falas de Saint Phalle’as nebuvo pedofilas – tik nepasotinamas ir neišrankus mergišius, kuriam buvo nesvarbu, kas jo partnerės. Tiko ir vienuolikmetė Niki – tiek jai buvo, kai tėvas išprievartavo. O vėliau kada panorėjęs prasmukdavo į jos kambarį. Mergaitė net neturėjo kam išsiverkti. Mama, nuožmi katalikė, kovojo prieš pornografiją, bet nežinojo, kas yra artimo meilė. Ji mušdavo vaikus jau vien už tai, kad jie nenorėdavo košės, ir buvo paskutinis žmogus, kuriam Niki būtų sumaniusi guostis. Nors ponia turbūt nujautė, ką daro sutuoktinis: ji vis kaltino Niki, kad ši – jos bėdų priežastis, kad įsiterpia tarp jos ir vyro. Mergaitė nesuprato, kas vyksta, bet sistemoje „geras ir blogas“ prievartautojas tėvas jai atrodė patraukliau už apgaudinėjamą mamą – jis buvo malonus, gražus, sąmojingas... O šiaip namų pragarėlis nebuvo į naudą visų vaikų psichikai. Iš penkių de Saint Phalle’ų atžalų dvi vėliau baigė gyvenimą savižudybe.
Vis dėlto savisaugos instinktas vertė laikytis atokiau nuo namų. Niki tapo modeliu. Pozavo „Vogue“ ir „Harper’s Bazaar“ žurnalams, net pateko ant „Life Magazine“ viršelio. Bet vakarais vis tiek tekdavo grįžti pas tėvus. Todėl ji, vos sulaukusi pilnametystės, ištekėjo už savo vienmečio Harry Mathewso – turtingo, gražaus ir pažįstamo nuo vienuolikos metų. Merginai, kurios šeima nuolat blaškėsi tarp gimtojo Paryžiaus ir Niujorko, ši sena pažintis buvo tarsi patikimumo garantas. Tačiau Niki motina dar kartą apkartino dukros gyvenimą. Ji pareikalavo, kad pora tuoktųsi katalikiškoje bažnyčioje, o Harry tėvams protestantams tai nepatiko ir jie paliko sūnų be grašio.
Turtingų tėvų vaikai nebuvo pratę badauti, todėl, pritrūkę pinigų, tiesiog vagiliaudavo parduotuvėse. Jie buvo verti vienas kito. Abu klejojo menu, bet nežinojo, ko nori: Harry blaškėsi tarp literatūros ir muzikos, Niki dėl visa ko studijavo aktoriaus meistriškumą. 1951 m. gimusi dukrelė Laura nė vienam nepažadino tėviškų instinktų: Harry prie kūdikio lovutės primėtydavo dešros griežinėlių, kad mažylė turėtų ką valgyti, ir abu su Niki eidavo kas sau.
O paskui ėmė lįsti senos fobijos. 1953 m. Niki atsidūrė beprotnamyje: keliskart bandė nusižudyti, buvo gydoma elektros šoku. Laimei, vėliau pateko į rimtesnę kliniką, kurios specialistai ją gydė taikydami meno terapiją. Gyvenimas lyg ir gerėjo, juolab Harry gavo palikimą. 1955 m. jiedu aplankė Barseloną, ir Niki, pamačiusi Gaudi Güellio parką, pasakė: „Aš irgi tokio noriu!“ Tačiau teko palaukti. Tais pačiais metais gimė sūnus Philipas – labai ligotas vaikas. O ir Niki nebuvo sveika: jai teko operuoti skydliaukę, kankino tachikardija. Harry įprato manyti, kad žmona – neįgali, todėl tupinėjo prie jos kaip perekšlė. Tačiau parko idėjos apsėsta Niki jau brandino planą, kuriame šeima buvo girnapusė. O ir poros santykiai išsivadėjo: net atėjo momentas, kai jie taikiai sutarė, kad rinksis tik tuos meilužius, kurie bus priimtini antrajai pusei.
Niki grįžo prie meno terapijos: pridarė kalną koliažų ir net surengė porą parodų. Tačiau jos tikslui – parkui – reikėjo skulptūrų, o apie jas pradedanti dailininkė nieko neišmanė. Ir tada ji prisiminė skulptorių Jeaną Tinguely: kai buvo su juo supažindinta, pati sau prisiekė, kad gaus tą vyrą bet kokia kaina. Tiesa, anuomet Harry ją atšaldė („Nenorėčiau, kad tu miegotum su Tinguely, nes tai bus ilgam“), o ir potencialus kavalierius buvo vedęs. Bet dabar, kai profesiniai poreikiai tapo svarbesni už seksą, Niki ėjo kaip tankas. 1960 m. ji išsiskyrė su Harry (vaikus paliko jam) ir netrukus jau dalijosi studija su Tingueli.
Šis mielai įsileido Niki į savo lovą, bet įspėjo: jos neišlaikys, užsidirbti turi pati. Moteris, seniai negalvojusi apie pinigus, buvo įvaryta į kampą: pusmetį blaškėsi, nežinodama, kuo pranokti kolegas menininkus, kol iš įniršio sugalvojo vietoj teptuko naudoti šautuvą. Ji prie drobės pritvirtindavo maišelius su dažais ir kiekvienas galėjo į juos šaudyti – tol, kol gaudavo norimą paveikslą. „Taikiniai“ tapo sensacija. Kritikai porino apie instinktų išlaisvinimą ir per mirtį ateinantį naują gyvenimą. Iš dalies buvo teisūs: šaudydama ji naikino savo košmarus.
Niki ir Jeanas susituokė tik po dešimties metų. Jis iškart išvažiavo į Bazelį, ji liko Paryžiuje. Kartais vyras sugrįždavo, išvaikydavo žmonos meilužius, bet tai vykdavo tik tada, kai pribręsdavo bendras projektas. Jiedu nesvajojo apie vaikus, neprisiekinėjo ištikimybės, riedavosi taip, kad kaimynai užkeldavo langines. Tačiau menas buvo šventa teritorija. Aristokratė Niki knisdavosi šiukšlynuose, kad rastų įdomių detalių vyro kinetiniams mechanizmams, ir buvo pirmoji jo pagalbininkė. O Tinguely mūru stojo už savo damą, dirbdavo su ja, parūpindavo užsakymų. Tarkim, Stravinskio fontaną buvo siūlyta dekoruoti skulptoriui, bet jis užsispyrė, kad dirbs tik su žmona. Kita kalba, kad ryškiaspalvės Nanos (taip Niki vadino savo poliesterio skulptūras) labai tiko į porą jo robotams.
Pašaudžiusi į paveikslus, Niki ėmėsi taikaus darbo. Nors ir jis gimė iš maišto – prieš džiūsną Twiggy, prieš to meto idealą Jacqueline Kennedy. Niki Nanos, it atklydusios iš matriarchato (mažos galvutės, platūs klubai, neaprėpiamos šlaunys), buvo visiška priešybė grožio standartams, bet tryško tokia energija, atrodė tokios linksmos ir patenkintos savimi, kad net „Vogue“ neatsispyrė jų žavesiui: „Jos lengvos kaip oras, kilnojamos, neskęstančios, lengvai atnešamos į paplūdimį ar ten išnuomojamos.“ Tačiau Niki neapsiribojo paplūdimio aksesuarais. Viena iš jos Nanų buvo tokia, kad joje tilpo nedidelis planetariumas, kino salė, galerija, dar pora patalpų, į kurias iš lauko buvo patenkama per milžinės tarpkojį.
1978 m. Niki įvykdė seną pažadą: Pietų Toskanoje pradėjo kurti savo Taro parką. Jam menininkė ruošėsi ketvirtį amžiaus, bet projektas buvo to vertas. Žemę dovanojo draugai, už darbus ir medžiagas Niki mokėjo iš savo kišenės, todėl turėjo kūrybos laisvę. Ir terminai nevaržė, o tai buvo išsigelbėjimas, nes investuojamus į parką milijonus reikėjo iš kažkur gauti. Todėl lygiagrečiai Taro kortoms buvo vykdomi mokami projektai, o ir tai, ko menininkė nebūtų dariusi iš gero gyvenimo (tiražuojamos mažosios Nanos, baldai, servizai, juvelyrika, kita smulkmė). Toskanoje dailininkė atsigaudavo ir jei ne artritas, turbūt niekada nebūtų baigusi savo parko, bet galiausiai apsiribojo 22 skulptūromis. Nors taip jas vadinti ne visai tikslu: dirbdama Niki nakvojo vienoje savo lipdytos „Imperatorės“ krūtyje, maistą gamino kitoje, o svečius priiminėjo jos klubuose.
1994 m. Niki persikėlė gyventi į Kaliforniją, kad apmalšintų savo astmą, bet ir ten dirbo iki paskutinės dienos. O kai pajuto, kad laiko nebėra, parašė detalią instrukciją, kaip baigti jos paskutinį projektą – Kalifijos skulptūrų sodą... Dar kartą „Vogue“: „Ji buvo pasakos herojė, užmušinėjusi savo drakonus arba prijaukindavusi juos ir paversdavusi mielais kompanionais.“