Menininkė Saulė Noreikaitė: „Keičiantis madoms, keičiasi ir žmonių kūnai“

Menininkė Saulė Noreikaitė / Manto Repečkos nuotr.
Autorius: Dovilė Grigaliūnaitė
Publikuota: 2020-10-21 20:31
Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) jau penkerius metus organizuoja parodas, kuriose naujus kūrinius pristato konkurso būdu atrinkti karjerą pradedantys menininkai. Iki lapkričio 22 dienos ŠMC veikia paroda „JCDecaux premija: Turiu žodžius“, o viena iš penkių jos dalyvių – menininkė Saulė Noreikaitė, pristatysianti performansą „Sietys“. S.Noreikaitė pasakoja, kaip į jos kūrybą atkeliavo judesys, dėmesys kūnui ir sveikatingumo dilemos.

Saule, pradėjai šokti nuo trejų metų ir su šokiu esi susijusi iki šiol, tačiau studijoms pasirinkai vizualiuosius menus Hagos karališkojoje akademijoje (Nyderlandai), o ne šokį. Kodėl taip nusprendei?

Šokti pradėjau anksti ir planavau studijuoti šokį, bet nuo mažens taip pat mokiausi ir dailės gimnazijoje Kaune. Paskutiniais mokslo metais patyriau traumą ir fiziškai nelabai galėjau profesionaliai studijuoti šokio, todėl nusprendžiau stoti į vizualius menus. Studijuoti norėjau užsienyje ir pasirinkau šią akademiją.

Pirmaisiais studijų metais kūriau daugiau tapybos ir dviejų dimencijų meno darbus. Vėliau savo meninėje praktikoje norėjau panaudoti ir žinias, kurias esu įgijusi iš judesio ir šokio. Tad pasirinkau fakultetą vizualaus meno akademijos departamente, kurio kryptis yra performansas ir videomenas, ir nuo to laiko savo meninėje praktikoje bandau jungti vizualiuosius menus ir šokį. Taip pat vesdavau judesio dirbtuves, skirtas kolegoms, kurie norėjo įgyti daugiau žinių apie savo kūną, sąmoningą judėjimą bei siekė įgalinti savo kūną panaudojant judesį įvairiose meninėse praktikose.

Menininkės Saulės Noreikaitės performansas „Sietys“ / Manto Repečkos nuotr.
Menininkės Saulės Noreikaitės performansas „Sietys“ / Manto Repečkos nuotr.

Dabar gyveni Lietuvoje ir studijuoji socialinę antropologiją Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Kas paskatino tave grįžti ir kaip šios studijos prisideda prie tavo meninės praktikos?

Į Lietuvą grįžau dėl daugelio skirtingų priežasčių, o šias studijas pasirinkau, nes norėjau pratęsti bakalauro metu pradėtą tyrimą apie sveikatingumą. Savo bakalauriniame darbe analizavau XX-ojo amžiaus sanatorijas, į kurias tuo metu vykdavo menininkai. Pavyzdžiui, „Monte Verita“ sanatorija Šveicarijoje, buvo vieta, kurioje susiburdavo menininkai ir ten praktikuodavo jogą, nudizmą, vegetarizmą ir kitas praktikas, kurios šiais laikais yra labai populiarios, o tuo metu buvo gana naujos ar neįprastos Vakarų Europos kontekste. Kadangi jau gilinausi į sveikatingumo temą iš istorinės perspektyvos, dabartinių antropologijos studijų metu tęsiu pradėtą tyrimą apie sanatorijas ir gilinuosi į tai, ką reiškia būti sveikam šiais laikais bei kaip mes suvokiame sveikatingumą.

Socialinė antropologija yra sritis, kurią pasirinkau tam, kad galėčiau tęsti jau pradėtą tyrimą ir gilinti žinias, kurios man labai įdomios bei naudingos mano meninei praktikai. Dabar, po pirmųjų studijų metų, labai džiaugiuosi, nes studijuodama atradau ir sužinojau tai, ko man iš dalies trūko vizualiųjų menų studijų metu. Įgytos teorinės žinios, bei antropologijoje naudojami metodai, pavyzdžiui, žmonių, bendruomenių, kultūrų stebėjimas, man padeda plačiau pažvelgti ir nagrinėti temas, kurias vystau savo kūryboje ir praplėsti meninės praktikos kultūrinį kontekstą. Magistro baigiamajam darbui vykdysiu tyrimą sanatorijoje – bandysiu atskleisti kaip žmonės supranta, kas yra sveikata ir sveikatingumas būdami sanatorijoje.

Menininkė Saulė Noreikaitė / Manto Repečkos nuotr.
Menininkė Saulė Noreikaitė / Manto Repečkos nuotr.

Sveikata ir sveikatingumas. Kaip šitos temos tapo tavo kūrybos dalimi? Kaip jomis susidomėjai?

Šios temos mane labiau pradėjo dominti būtent studijų metu Nyderlanduose, būnant tarp žmonių iš skirtingų šalių ir kultūrų. Vis pastebėdavau kaip skirtingai visi gydo mažus negalavimus, kaip prižiūri savo kūną, kaip juo rūpinasi. Lietuvoje negalavimus yra įprasta pradėti gydyti tradiciniais (homeopatiniais) būdais – gerti žolelių arbatas, o olandams, danams šis metodas nebūtinai būna pirmasis, ir net nebūtinai priimtinas. Galbūt jie pirmiausia išgers kokią tabletę.

Mano dėmesį atkreipė būtent tokie kasdieniai mažmožiai. Supratau, kad ne visi savo kūną supranta ir juo rūpinasi vienodai. Taip pat susidomėjimas šiomis temomis kilo ir iš mano asmeninės patirties šokant. Turėjau ne vieną traumą, teko vieną vasarą praleisti sanatorijoje. Taigi, šioms temoms vystyti pagrindinė atspirtis buvo mano asmeninė patirtis ir aplinka.

Savo kūryboje bandau tirti ir vis iš naujo atrasti ką reiškia turėti kūną XXI-ajame amžiuje. Juk nuostatos keičiasi, kaip ir keičiasi bendravimo įpročiai, apranga, gydymo metodai, sporto mados. Keičiantis madoms, keičiasi ir patys kūnai, jų judesiai. Pavyzdžiui, tam tikri valgymo sutrikimai gali būti nulemti šiems laikams būdingo darbo ir kūno judėjimo. Mane tai labai domina.

Pastebėjau, kad žmonės kartais visai atitrūksta nuo savo fizinio kūno, susikoncentruoja į darbus ar kitus dalykus ir dažnai savęs nebeasocijuoja su fizine būtimi. Norėčiau savo kūryba suaktyvinti ir sužadinti žiūrovų jusles, kad jie bent akimirką atkreiptų dėmesį į savo nuolatinę fizinę būtį ir taptų dėmesingesni savo kūnams.

Menininkės Saulės Noreikaitės performansas „Sietys“ / Manto Repečkos nuotr.
Menininkės Saulės Noreikaitės performansas „Sietys“ / Manto Repečkos nuotr.

Papasakok apie parodoje „JCDecaux premija“ pristatomą kūrinį. Ar tai yra temų ir idėjų, apie kurias pasakojai, tąsa?

Taip, tiesa. Tokį kūrinį, kurį pristatau parodoje, labai seniai norėjau sukurti – gyvą performansą, paremtą sinchronizuota choreografija, skirtą atlikėjų grupei. Norėjau, kad šis performansas būtų pristatytas ne ant scenos, o galerijoje ar viešoje miesto erdvėje tarp žiūrovų. Deja, ne visada būna resursų ir laiko tokiam projektui, taip pat reikia tinkamo konteksto, kur jis būtų pristatytas.

Dauguma pastarųjų metų mano darbų yra susiję su sveikatingumu, sportu, fizioterapija. Performansas „Sietys“, kalba šiek tiek apie kitokius, bet taip pat artimus šiai temai dalykus, performansas yra apie grupę žmonių, jų fizinę būtį kartu ir dėmesingumą savo ir aplink esantiems kūnams. Iš esmės, kūrinys yra apie fizinį buvimą kartu. Penki atlikėjai atlieka choreografiją, kuri yra tarsi citatos iš skirtingų choreografijų.

Atliekami sinchronizuoti kariuomenės, sporto palaikymo komandų, miuziklų, paradų judesiai. Sinchronizuoti veiksmai čia pasirinkti neatsitiktinai, man įdomu kaip mūsų kūnai gali taip tiksliai prisitaikyti vienas prie kito, atlikti tą patį veiksmą. Svarbu kiek natūralaus ir organiško judėjimo išlieka tarp tikslių ir sinchronizuotų judesių. Galbūt mes kasdienybėje neišnaudojame visų savo fizinių galimybių? Taip pat svarbu, kad atlikėjai juda po galerijos erdvę tarp žiūrovų ir aplink juos, tarsi jiems parodydami skirtingas tos pačios erdvės perspektyvas, nukreipdami jų žvilgsnį į tam tikras detales.

Menininkės Saulės Noreikaitės performanso „Sietys“ videodokumentacija / Manto Repečkos nuotr.
Menininkės Saulės Noreikaitės performanso „Sietys“ videodokumentacija / Manto Repečkos nuotr.

Kaip manai, kodėl žiūrovams reikėtų pamatyti tavo performansą? Ką žiūrovai galėtų iš tavo kūrinio išmokti, ar suprasti?

Manau, kad šis kūrinys yra minimalus gestas, siekiant suprasti erdvę esančią tarp kūnų, tarp kiekvieno iš mūsų. Atkreipti dėmesį į save ir aplinką. Tai tapo dar aktualiau pandemijos kontekste, kai reikia išlaikyti atstumą lankantis viešose erdvėse. Norėčiau, kad žiūrovai žiūrėdami į judančius kūnus, pagalvotų ir apie savo fizinį kūną, erdvę, atstumus ir tuo pačiu šiek tiek nusiramintų ir sustotų.

Šiuo metu galima pasirinkti begalės skirtingų meninės išraiškos būdų ir metodų. Kodėl performatyvi praktika tau yra priimtiniausia kūryboje?

Savo meninėje praktikoje aš pirmiausiai sugalvoju idėją, o tik tada pasirenku įgyvendinimo būdą. Pastaruoju metu dažniausiai galutiniu kūriniu tampa performansas arba videodarbas, dokumentuojantis performatyvius veiksmus. Man patinka gyvas performansas, nes jis įgyvendinamas gyvų atlikėjų, tad visuomet galimi minimalūs nukrypimai, improvizacijos, gali atsitikti kažkas netikėto, ir šie netobulumai meno kūrinį priartina prie realaus gyvenimo.

Dirbant kartu su atlikėjais kūrinys visada tampa įdomesnis, nes bandydami interpretuoti ir perduoti tavo sugalvotą idėją, atlikėjai į kūrinį įdeda ir dalį savęs, savo patirčių. Manau, kad kūrinys taip tampa daug turtingesnis, gali atskleisti daugiau perspektyvų. Dar įdomu tai, kad atlikus kūrinį nelieka liekanų, likučių, jis įvyksta ir viskas baigiasi. Net jei ir egzistuoja performanso video ar foto dokumentacija, ji niekada neprilygs gyvam performansui, arba pati dokumentacija gal net taps atskiru, savarankišku kūriniu. Todėl svarbu žiūrėti gyvai, dalintis tuo pačiu laiku, vaizdu, erdve.

Man atrodo, kad kartais tai yra nuvertinama. Karantino metu daug galvojau ir apie meno materialumą ir tvarumą. Jei parodai sukuri objektą, kur panaudotos medžiagos vėliau keliauja? Ar jos išmetamos, perdirbamos, ar panaudojamos kitam kūriniui? Manau, kad kartais net nereikia materialių daiktų ar objektų, kad menininkas savo kūryba išreikštų jam svarbias idėjas. Per dažnai objektai parodose tampa tik idėjos iliustracija, o ne savarankišku meno kūriniu.

Menininkės S.Noreikaitės performansas „Sietys“ ŠMC erdvėje bus rodomas lapkričio 7 ir 22 dienomis. 

Naujausi straipsniai