Menininkė Sakurako su mylimuoju Philu pasakoja apie dukterį: „Ji – nuostabiausias mūsų kūrinys“

Menininkė Sakurako su šeima/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė
Publikuota: 2019-05-19 19:00
Tai jau šešti jų metai po sakuromis. Ir pirmieji su vos mėnesio dukryte Mia Luna Marie ant rankų. Dvidešimt metų užsienyje gyvenusi ir tik prieš metus į Lietuvą grįžusi menininkė Inga Fontez (44), meno pasaulyje labiau žinoma kaip Sakurako, su vyru menininku Philippe’u Pascaliu Fontez-Philu Von (58) nė nesapnavo, kad gyvenimas netikėtai dovanos tokį stebuklą.

Ar jau pripratote prie tokio gyvenimo perversmo?

Sakurako: Dar pratinamės. Juk visiškai pasikeitė mūsų struktūra: anksčiau buvome du individai, o dabar tarp mūsų atsirado naujas, mus dar labiau sujungiantis atomas. Dabar aplinkui dar daugiau meilės... Kol kas džiaugiamės, kad Mia Luna labai natūraliai mus papildė, nes senojo savo gyvenimo būdo kardinaliai nepakeitėme, daug dirbame kaip ir seniau. Nesiruošiu tapti supermamaite, sėdėti namuose ir išmokti kepti pyragus. Ir galiu pasakyti, kad būti mama – ne taip baisu, kaip maniau.

Ar dėl to anksčiau vaikų ir neturėjote?

Sakurako: Bijojau, atrodė, tai – ne man. Ir kokia atsakomybė! Atrodė, kad vaikai – visai kitas pasaulis, kitoks gyvenimo stilius. Anksčiau man rūpėjo ne šeimą kurti, o save lavinti, išreikšti, patirti įvairių patirčių. O gal tiesiog taip gyvenimas susiklostė, gal lėčiau brendau – mokykloje, kai kitoms mergaitėms jau rūpėjo berniukai, aš dar buvau vaikas. Su meilėmis viskas irgi vyko lėčiau ir vėliau. Gal dėl to ir motinystė taip nusivėlino?

Menininkė Sakurako su šeima/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Menininkė Sakurako su šeima/Redos Mickevičiūtės nuotr.

Meno gerbėjai judu pažįsta kaip šokėjų, choreografų, menininkų porą. Kaip jais tapote?

Sakurako: Nuo vaikystės buvo aišku, kad esu meniškos sielos, tačiau profesionalia menininke tapau ne iš karto. Baigusi mokyklą studijavau žurnalistiką, įstojau į komunikacijos magistrantūrą. Rašiau straipsnius politikos ir verslo temomis dienraščiams. Studijas baigiau Amsterdame ir likau ten ilgiau – vis atsirasdavo naujos įdomios veiklos. Iš pradžių draugai rašė ir skambino klausdami, kada grįšiu, o paskui jau teiraudavosi, kada aplankysiu. Išvažiavusi pusmečiui Amsterdame užtrukau beveik dvidešimt metų. Ten įstojau į Amsterdamo Gerrito Rietveldo akademiją. Fotografija, dailė, skulptūra – išbandžiau daugybę sričių. Galiausiai pajutau, kad širdis linksta prie instaliacijų meno. Pradėjau kurti erdvines instaliacijas, ryškėjo mano braižas, konceptualios ir minimalistinės intervencijos esamoje erdvėje. Tose sukurtose erdvėse norėjosi dar ir žmogaus buvimo, interakcijos su žiūrovu, todėl atsirado performansai. Ieškodama kūno ir sąmonės balanso studijavau kovos menus, meditaciją, jogą. Tada į mano gyvenimą atėjo ir šokis. Performansas tapo tuo žanru, kuriame galiu suderinti viską. Anksčiau mane vadino skulptore, fotografe, dabar – šokėja ir choreografe, nors iš tiesų esu tiesiog menininkė.

Philas: Aš gimiau Paryžiuje, bet augau Katalonijoje – netoli Prancūzijos sienos su Ispanija. Kai sulaukiau pilnametystės, išvykau į Londoną, ten sukūriau muzikinę grupę. Londone tapau tuo, kas esu šiandien, ten su įvairiais meistrais mokiausi flamenko šokio, pradėjau dainuoti ir rašyti muziką. Buvau teatralizuotos muzikinės grupės „Von Magnet“ lyderis, dainininkas, šokėjas, kompozitorius ir dainų autorius. Netrukus grupė išgarsėjo, pradėjome tarptautinę karjerą. Esu gyvenęs Londone, Barselonoje, Paryžiuje, Lilyje, Insbruke, Štutgarte, Nansi, o dabar – Vilniuje.

O kaip klostėsi asmeninis gyvenimas?

Sakurako: Buvo kelios ilgametės draugystės, bet turbūt tai buvo ne tie partneriai, su kuriais skirta sukurti šeimą ar susilaukti vaikų. Mano bendraamžiai dažnai būna jau išsiskyrę ir vėl vedę, turi net suaugusių vaikų. O aš pirmą kartą oficialiai ištekėjau tik dabar, likus vos mėnesiui iki gimstant Miai Lunai, nors su Philu buvome susižiedavę jau dvejus metus ir neoficiali, tačiau dvasinė mūsų santuoka įvyko pernai Tailando šventykloje. Asmeniniame gyvenime tarsi nieko nebuvo, o paskui viskas staiga susidėliojo. Lyg koks paskutinis skambutis, kviečiantis į salę žiūrėti spektaklio (juokiasi). Bet jei rimtai, man atrodo, kad vedybos įvyksta ir vaikai atsiranda tik tada, kai randi sau skirtą žmogų.

Philas: Ir man asmeninis gyvenimas niekada nebuvo svarbiausias. Visiškai atsiduodavau tik savo meninei veiklai. Tik dabar jaučiu, kad pagaliau pradedu naują gyvenimą. Gavau galimybę sukurti šeimą, turėti asmeninį gyvenimą.

Menininkė Sakurako su šeima/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Menininkė Sakurako su šeima/Redos Mickevičiūtės nuotr.

Kai susitikote, iškart tapo aišku, jog esate skirti vienas kitam?

Sakurako: Kad Philas yra ypatingas žmogus – buvo aišku, bet kad man skirtas, ne iškart supratau. Tiesiog tuo metu ne santykiai rūpėjo. Žinote, jei nori naujų batų, atkreipi dėmesį į praeivių avalynę, vis žvalgaisi į vitrinas. Aš tuo metu neieškojau vyro, todėl ir nesižvalgiau, nevertinau kiekvieno kaip potencialaus partnerio. Tačiau kaip asmenybė Philas tikrai pasirodė nepaprastai įdomus.

Feisbukas neseniai priminė – prieš šešerius metus su Philu nusifotografavome prie savo pirmųjų sakurų Amsterdame. Buvome neseniai susipažinę. Kaip kviestiniai performeriai dalyvavome viename meno festivalyje: aš šokau japonišką šokį butō, o Philas – flamenką. Po renginio vykusiose dūzgėse ir susibendravome.

Philas: Pamatęs ją, pasijutau kaip paveiktas magneto, jaučiau stiprią trauką. Kartu tai buvo ir iššūkis, ir įkvėpimas. Mūsų pažintį vertinu kaip lemties ženklą.

Sakurako: Tačiau net ir susitikę toliau gyvenome savo kūrybinius gyvenimus – jis daug keliavo su savo pasirodymais, aš – su savo. Susitikdavome pas mane Amsterdame, pas jį Prancūzijoje arba kokioje nors tarpinėje stotelėje. Per tą laiką aš trims mėnesiams buvau išvažiavusi į Japoniją, Philas atvyko manęs aplankyti. Japonija mano kūryboje ir gyvenime paliko ypač stiprų spaudą. Ten mane ir pakrikštijo Sakurako – esu gimusi balandžio 1-ąją, o sakuros Japonijoje tuo metu jau žydi, tad mane pavadino sakurų mergaite. Geresnio sceninio vardo nė nebūčiau sugalvojusi, nes mano performansuose itin daug japoniškų elementų, o sakuros man – gražiausiai žydintys medžiai.

Grįžusi į Amsterdamą turėjau meninį projektą, kuris manęs nesiejo su jokiu miestu ar šalimi, todėl, kad būtume kartu, su Philu keliems mėnesiams persikėlėme į Paryžių. Neplanuotai keli mėnesiai šiame mieste virto trejais metais.

Menininkė Sakurako su šeima/Redos Mickevičiūtės nuotr.
Menininkė Sakurako su šeima/Redos Mickevičiūtės nuotr.

Kas jus pašaukė į Vilnių?

Sakurako: Pati iki šiol to nesuvokiu. Gal taip turėjo atsitikti, kad gimtų Mia Luna? Į Vilnių pakvietė režisierius Oskaras Koršunovas – paprašė jo studentams surengti butō kūrybines dirbtuves. Kiek esu vedusi seminarų ir kūrybinių dirbtuvių, niekad nejausdavau tokio stipraus įspūdžio ir ryšio kaip tąkart. Jau seniai buvau buvusi Lietuvoje, todėl viskas čia žavėjo, atrodė įdomu, pasikeitę. Mačiau, kad ir Lietuvoje turėčiau ką veikti, nes čia irgi reikia mano meno ir žinių. Philui pasiūliau: „Kodėl mums nepabandžius padirbėti Lietuvoje?“ Atvažiavę čia su Philu įkūrėme savo teatrą, mokome jaunus žmones, turime ir savo solo pasirodymų. Tik keistas jausmas kartais apima: užsienyje esame žinomi, o Lietuvoje nei manęs, nei Philo nelabai žino. Mums tai – lyg nauja erdvė. Ir nesitikėjome, kad likimas mus čia sulaikys ilgesniam laikui...

Koks jausmas apėmė supratus, kad į jūsų gyvenimą beldžiasi trečias?

Sakurako: Jaučiausi kaip aštuoniolikinė, kuri netikėtai pamatė teigiamą nėštumo testą... Tam visiškai nepasiruošusi. Mums su Philu net mediciniškai lyg ir nebegrėsė tapti tėvais, todėl gyvenome ramiai. Ir staiga tai įvyko! „O, Dieve...“ – žiūrėdama į testą kartojau kelias minutes. Tik kai gydytoja patvirtino naujieną, kai atlikome visus reikiamus tyrimus, pamažu pradėjome susigyventi su mintimi, kad nuo šiol būsime nebe dviese, o trise. Nėštumas buvo lengvas, iki devinto mėnesio dirbau kaip anksčiau. Meldžiau tik vieno – kad spėtume surengti Philo spektaklio premjerą kovo mėnesį. Gydytoja man parašė siuntimą į ligoninę gimdyti, o aš jai: „Atsiprašau, bet vyro premjera – negaliu tuo metu gimdyti.“ Mudvi su Mia Luna susitarėme: „Negalima papai spektaklio sugadinti...“ Paskutinis planuotas Philo pasirodymas įvyko kovo 16 dieną, po koncerto grįžome namo, o vidurnaktį pabudau – prasidėjo sąrėmiai.

Philas: Kai paėmiau ant rankų dukrą, pajutau, kad giliausiai paslėptas mano noras išsipildė. Kad šis vaikas yra nepaprasta, unikali dovana mums. Dabar mano gyvenimas bus skirtas tam, kad šitam žmogui duočiau viską, ką savyje turiu geriausio.

Yra manančių, kad tokio amžiaus gimdyti – jau nebe laikas...

Sakurako: Kodėl? Galbūt aštuoniolikos ne visada laikas gimdyti... Manau, tinkamas metas yra tada, kai iš meilės su tau skirtu žmogumi atsiranda gyvybė ir tu apsiimi ja rūpintis ir besąlygiškai mylėti. Mes su Philu kartais jaučiamės jaunesni nei kai kurie dvidešimtmečiai, bet kartu ir brandžios, protingos, susiformavusios asmenybės. Taip, mes – gal kiek nestandartiniai tėvai, tačiau sąmoningi. Butas – mažytis, mašina – ne pati naujausia, pinigų per daug neturime, bet puikiai mokame pragyventi su mažai. Ir vaikui turi duoti meilės bei dėmesio – tai esminiai dalykai. O daugumą naujagimiui reikalingų daiktų atidavė draugai, pažįstami ir net nepažįstami žmonės. Lygiai taip pat aš po pusmečio tuos daiktus perduosiu kitiems, kam jų reikės.

Žinoma, suvokiu, kad ateis laikas, kai reikės pinigų skirti dukros darželiui, mokyklai, išsilavinimui. Kai pradedu apie tai nerimastingai galvoti, vienas mano antakis nejučiomis pakyla... Bet kai ateis toks laikas, tada ir pinigų prasimanysime. Anksčiau daugiau investavome į save: į keliones, naujas studijas, patirtis. Dabar reikės perskirstyti biudžetą. Laikydama Mia Luną ant rankų aiškiai suvokiu, kaip nyksta mano ego, – dabar galvoju ne vien apie save. Vaiko gimimas labai paryškina tavo mirtingumą: kartais skaičiuoju, kiek man bus metų, kai dukrai bus dvidešimt, trisdešimt... Ar apskritai dar bebūsiu? Todėl turiu daryti viską, kad kuo daugiau spėčiau perduoti vaikui.

Kaip dažnai daro menininkai, dukrą auginsite užkulisiuose?

Sakurako: Kol kas panašiai ir vyksta – Mia Luna jau dalyvavo keliose repeticijose, tiesa, visą laiką pramiegojo. Visur keliaujame kartu. Juk darbai buvo planuoti kelerius metus į priekį, o vaikas – neplanuotas (juokiasi). Bet, tikiu, viską susidėliosime taip, kad ir darbai nenukentėtų, ir Mios Lunos nenuskriaustume. Juk ji – mūsų stebuklas, svarbiausias ir nuostabiausias mūsų meno kūrinys.

Naujausi straipsniai