„Ką tik turėjau pačias gražiausias dvejų metų atostogas. Po jų galiu kalnus nuversti“, – šypsosi Prancūzijoje gyvenanti stiklo menininkė Laura KARČIAUSKAITĖ-POTET (37). Neseniai susilaukusi dukrelės, trijų vaikų mama iš tiesų verčia kalnus: kuria stulbinančias stiklo skulptūras, rengia personalines parodas ir dalyvauja Europos meno projektuose, o didelė šeima jai – ne slegiančių rūpesčių, bet gyvenimo laimės garantas.
Gimtojoje Lietuvoje Laurą ne taip lengva pagauti: su šeima (dabar jau – daugiavaike!) ji gyvena Nanto mieste, su savo nuostabiais stiklo darbais keliauja ne tik po Prancūziją, bet ir po kitas Vakarų Europos šalis.
„Mano mažutė gražuolė sesė – ir milžiniškų fizinių bei visokių kitokių jėgų reikalaujančios jos stiklo skulptūros... Jeigu jūs, mielieji, žinotumėte, kiek ji dirba, manytumėte, kad taip tiesiog nebūna“, – Lauros talentu nepaliauja žavėtis jos sesuo – dizainerė Jurga Karčiauskaitė-Lago.
Negana to, Laura visą laiką spinduliuoja pozityvumu: rodos, ji puikiai žino, ką reiškia būti sėkminga kūrėja įtampos kupiname meno pasaulyje – ir kaip suderinti kūrėjos ambicijas su motinyste.
Tavo mažiausiai dukrelei Norai dabar – dveji. Tiek pat laiko buvai atitrūkusi nuo savo begalinių darbų ir projektų – kaip tuomet jauteisi?
Nuostabiai! Turėjau dvejus metus atostogų nuo visko: darbų, viešojo gyvenimo, socialinių tinklų... Laikas, kai laukiausi Noros, buvo labai brangus, ir jį norėjosi pasilikti tik sau – su niekuo nesidalyti, tik su vyru Laurent’u ir vaikais. Dirbti nebūčiau galėjusi net norėdama – stiklo darbai susiję su nuodingomis medžiagomis, taigi juos padėjau į šoną vos sužinojusi, kad laukiuosi. Tuo metu Prancūzijoje turėjau didžiulę personalinę parodą – kai ji baigėsi, išėjau ilgų atostogų, kas šiais laikais labai nepopuliaru.
Trečias vaikas leido suprasti, kas yra brandi motinystė. Man buvo dvidešimt dveji, kai pasaulį išvydo mūsų pirmagimis Joris: tuo metu studijavau Dailės akademijoje ir pradėjau dirbti su vitražais, įgyvendinti savo pirmąsias profesines svajones, taigi negalėjau sau leisti sėdėti namuose. Kai į mūsų šeimą atėjo Amelya, buvau visiškai paskendusi darbuose. Visi projektai – be galo įdomūs, ir atrodė – tikrai negaliu sustoti, nes viskas sugrius, o aš iškrisiu iš traukinio ir liksiu pakelėje!.. Gimus Norai jau galvojau visai kitaip. Tiek to tuos traukinius ir sugriuvimus: kūdikystė yra labai trumpas laikas, vaikai greitai užauga, tampa savarankiški. Norisi tuo laiku pasimėgauti – jei tik žmogus, žinoma, gali sau tai leisti. Šįkart aš jau leidau sau pabūti mama: kai gimė Nora, mudvi visus metus vaikščiojome po gražius parkus, lauko kavinėse gėrėme arbatą ir kavą, labai gerai gyvenome.
Auginti trečią vaiką turbūt apskritai lengviau nei pirmus du?
Kaip nusiteiki, taip ir yra. Prancūzijoje medicinos sistema labai gražiai sudėliota – tai gerokai palengvina gyvenimą tiek vaiko laukiantis, tiek jam gimus. Pykit nepykit, bet Lietuvoje medicinos sistema man atrodo vienas netobuliausių dalykų. Joris vaikystėje sirgo daug ir sunkiai, Vilniaus ligoninės mums būdavo košmaras, nepagarba žmogui – siaubinga, ir Laurent’as vis pykdavo, kad tai paskutinis kartas, kad privalome kraustytis į Prancūziją... Aišku, galbūt tai tik mano patirtis. Todėl šįkart neplanavau grįžti į Lietuvą gimdyti, tai nebuvo mano svajonė. Lietuva yra svajonių šalis, kai esi sveikas.
Ar jūs visada norėjote didelės šeimos?
Trys vaikai nėra didelė šeima – vis nustembu, kai kas nors mus pavadina daugiavaikiais (šypteli). Tarp mūsų vaikų – didelis metų skirtumas: Joriui penkiolika, Amelyai dvylika, Norai dveji. Visada norėjau turėti bent tris vaikus, man tai labai gražu. Idealiu atveju norėčiau turėti keturis: du būtų mums gimę, o du – įsivaikinti. Tuomet jausčiau tobulą balansą. Tokiai minčiai lyg ir niekas neprieštarauja, bet visgi mūsų gyvenimo būdas – labai nepastovus, o su kiekvieno vaiko gimimu atsakomybė didėja. Net truputį baiminausi prieš Noros atėjimą, bet dabar viskas labai gerai – ji tarsi yra viso mūsų ketvertuko vaikas. Amelyai didžiausias džiaugsmas, kad tai mergytė, nes visi pusbroliai – berniukai. Joris iš pradžių buvo santūrus: jam visgi jau penkiolika, o čia staiga – dar vienas vaikas... O dabar sesės iš rankų nepaleidžia!
Pažvelgiau kairėn – ir išvydau minią įsitempusių policininkų su skaidriais skydais, pažvelgiau dešinėn – o ten streikuotojai skaromis uždengtais veidais ir su plytomis rankose. Jausmas, švelniai tariant, įdomus: tu supranti, kad atsidūrei pačiame kariaujančių pusių epicentre, ir dar su vaikais!..
Su šeima anksčiau gyvenote romantiškame senoviniame Bretanės dvare. Kodėl išsikraustėte į didmiestį?
Nante įsikūrėme dėl patogumų: šalia oro uostas, greiti traukiniai, miestas gražus, bet ne per gražus, kad būtų itin turistinis. Aš visgi geriausiai jaučiuosi mieste: kiti menininkai ieško ramybės mažuose nameliuose prie jūros, o man reikia senamiesčio triukšmo, kavos ir kruasano vos išėjus iš namų. Savaitgaliais grįžtame ilsėtis į savo dvarelį: nuo Nanto iki dvaro – šimtas kilometrų, taigi viskas nuostabu. Trūkumas tik vienas – retai būname namie visi penki. Darbas blaško Laurent’ą po visą pasaulį: jis konsultuoja įvairių šalių vyriausybes inovaciniais klausimais, dažnai gyvena svetur, o mums tenka jį lankyti.
Jaunėlei jau irgi teko „važiuoti pas tėvelį“?
Taip – mažajai tebuvo keturi mėnesiai, kai mudvi skridome į Etiopiją, o iš ten – į Botsvaną, kur tuo metu dirbo Laurent’as. Bet kitų mamų tikrai neraginčiau taip elgtis: patyriau daug streso. Etiopijoje naktį išlipusi iš lėktuvo ant krūtinės ryšėjau afrikietišką juostą, kurioje patogiai miegojo vaikas, – tačiau, atliekant patikrą, man liepė kūdikį išimti. Pamačiau, kad jie ramiai praleidžia moteris su aklinomis burkomis, iš kurių žybsi tik akys, ir pyktelėjau: na jau ne, Nora tikrai gali miegoti toliau. Pareiškiau, kad negaliu rodyti kūdikio, nes to neleidžia mūsų tautos papročiai. Vienas pareigūnas pasišiaušė, bet kitas pasakė: „Suprantu, galite eiti.“
Tai buvo tik nuotykių pradžia. Botsvanoje yra vieni gražiausių Afrikos safarių, ir vyras nusprendė, kad mes būtinai turime juos aplankyti. Kai nuvažiavome tolokai nuo civilizuotų vietų, mašina sugedo. Vairuotojas su Laurent’u ėmėsi ją taisyti, o mudvi su Nora vaikštinėjome po savaną: graži diena, ramu, liūtų tame parke nebuvo, krokodilai ir hipopotamai – kiek tolėliau. Dėl visa ko pasitikslinau: „Čia pavojingų gyvūnų nėra?“ „Yra, o kaipgi, – atsiliepė vairuotojas. – Yra gepardų, leopardų, bet jie dabar miega“. – „Tai ramu?“ – „Ramu, bet jei koks vienas nubus, tada jau negerai. Be to, čia dar yra skorpionų ir gyvačių.“ Gyvačių ten gyvena visokių: kobrų, kurios nuodus spjaudo po kelis metrus į priekį, todėl jeigu jau išvydai tokią – tikriausiai ji bus paskutinis tavo pamatytas gyvis šiame pasaulyje. Dar yra tūnančių medžiuose ir krūmuose, apsimetančių šakomis, – jeigu tokią pamatei, tai irgi jau post factum. O Dieve, pamaniau... Nuo tos minutės su Nora sėdėjome mašinoje. Gamta egzotiškose šalyse – kerinti, labai įdomu pabendrauti su vietiniais žmonėmis, tik kai su savimi turi mažą vaiką, slegia labai didelė atsakomybė.
Bet pažinti pasaulį nuo mažų dienų – visgi nuostabu...
Taip, Laurent’o darbas labai įdomus, pakeisti jį į ramesnį ir sėslesnį būtų sunku. Bet tai reiškia, kad mūsų vaikai nuolat mato savo tėvus atsisveikinančius ir iškeliaujančius į skirtingas puses. Štai Laurent’as parskrenda vėlai vakare, o aš anksti ryte išskrendu su savo darbais, grįšiu – jis išskris... Kai gyvenau Lietuvoje, visi mano stiklo darbai sukosi Vilniuje arba keli kilometrai aplink, o dabar mastai visai kitokie: turiu didelių meno projektų Prancūzijoje, Olandijoje – bet kur. Anksčiau kurdavau vitražus, dabar dažniausiai – stiklo skulptūras. Jos gali būti ir labai didelių gabaritų – štai Olandijoje pristatyta mano skulptūra buvo kone septynių metrų aukščio.
Keisti miestus ir šalis menininkui naudinga: daug pamatai, pats pasikeiti. Kas Lietuvoje man atrodė labai modernu, atvažiavus į Prancūziją pasirodė truputėlį vakar diena: buvo sunku, bet kartu ir gera supurtyti save, prisitaikyti prie vakarietiško meno pasaulio, atrasti save iš naujo. Prancūzija turi labai senas meno projektų, didelių parodų tradicijas, tad nuolat kuriu darbus parodoms, dar turiu ir privačių užsakymų. Vilnius man labai mielas, todėl stengiuosi ir Lietuvoje pasilikti dalį darbų – tuomet turiu gerą priežastį sugrįžti.
Kaip suderini darbus su vaiko auginimu?
Padeda močiutė. Prancūzijoje vaikų darželiai – labai didelė problema: juos gauna tik 25 procentai vaikų, kiti auga su auklėmis. Gana dažnai atvažiuoja mano tėvai, tėtis dailininkas Prancūzijoje irgi turi visokių projektų. Jie visada nori susitikti su anūkais, labai džiaugiasi jų pasiekimais. Joris išaugo į didelį gražų vaikiną – labai gerai mokosi, filmuoja, kuria mažus filmukus. Amelya gabi muzikai, įstojo į konservatoriją. Mūsų namuose nėra darbų pasidalijimo, kai vienas daro tą, o kitas aną, – niekas nesikrato buities darbų. Kuris iš mudviejų su vyru pirmas grįžta namo, tas gamina valgį. Reikia pripažinti, kad aš retai grįžtu pirma (juokiasi). Prancūzijoje vaikams gera augti, tik viena bėda – saugumas. Ten niekada nesijausi taip saugiai, kaip Lietuvoje.
Net ir Nante, toli nuo grėsmingo Paryžiaus?..
Nante įsikūrėme pačiame senamiestyje, pagrindinėje gatvėje, – ir tuomet paaiškėjo, kad tai nebūtinai geriausias variantas. Prancūzai yra prancūzai – jie labai mėgsta streikuoti: per savaitę pas mus įvyksta bent du trys streikai dėl darbo kodekso pakeitimų, o tai reiškia, kad gyvename kaip Gazos ruože. Prisimenu vieną pirmųjų streikų: buvo sekmadienis, su vaikais išėjome iš namų, o gatvėje – viskas sudaužyta, autobusų stotelių nebėra, šiukšlių kibirai sulaužyti ir keistai... tylu. „Streikas jau baigėsi“, – pamaniau. Tuomet pažvelgiau kairėn – ir išvydau minią įsitempusių policininkų su skaidriais skydais, pažvelgiau dešinėn – o ten streikuotojai skaromis uždengtais veidais ir su plytomis rankose. Jausmas, švelniai tariant, įdomus: tu supranti, kad atsidūrei pačiame kariaujančių pusių epicentre, ir dar su vaikais!.. Ir taip nuolat: vaikams sunku grįžti iš mokyklos, nes per streikus tramvajai neveikia, automobiliai į senamiestį neįleidžiami – vadinasi, mašina jų irgi neparsiveši. Kai vyksta susirėmimai, naudojamos ašarinės dujos, o nuo jų nepasislėpsi.
Net tuomet, kai pagimdžiau Norą ir mes iš ligoninės turėjome grįžti namo, irgi vyko eilinis streikas: tramvajaus linijos uždarytos, mašinos ir taksi neleidžiami... Nėra kuo grįžti! Laurent’as nedrąsiai pasiūlė: „O ką tu manai apie dviratį?..“ Taigi Nora, dviejų dienų kūdikis, iš ligoninės grįžo labai stilingai – dviračiu! Ir mums dar pasisekė: netrukus po to, kai pasiekėme namus, viskas buvo užblokuota ir paleistos ašarinės dujos. Ką padarysi: Paryžius, Nantas ir Marselis yra karščiausi Prancūzijos streikų taškai.
Ir jūs ramybę Bretanės dvarelyje savanoriškai iškeitėte į visa šita?..
Ir nesigailime – mums labai patinka! (Juokiasi.) Gal tik nereikėtų gyventi pagrindinėje gatvėje... Aš nesu žmogus, kuris mėgsta ramybę, – man reikia veiksmo. Prancūzija man atrodo labai smagi šalis gyventi, tik žmonės čia sunkiai toleruoja pokyčius: jei įvyksta nors menkiausias, jie eina į gatves ir viską griauna. Dabartinis prezidentas man irgi labai patinka, jo gražūs planai, bet kad galėtų įgyvendinti ką nors naujo – Prancūzijoje turėtų įvykti kažkas panašaus į pilietinį karą!.. Saugumo jausmas yra visiškai išgaravęs, todėl dažnai ilgiuosi ramios Lietuvos. Čia galima drąsiai sėdėti kavinėje, kaip mudvi dabar sėdime, važiuoti traukiniu, eiti į didelį prekybos centrą – ir nejausti jokio pavojaus. Nereikia dairytis, kurioje pusėje durys, skaičiuoti žingsnių iki jų, numatyti, kur pulti kilus pavojui... Tai – pats didžiausias turtas. Tikiuosi, Lietuvoje jis ir išliks.
