Menininkė Laura Geraščenko: „Išeitis visada yra“

Laura Geraščenko / Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Autorius: Julija BANIENĖ
Publikuota: 2020-09-03 13:08
„Mano pamatas, ryšys ir santykis yra Dievas“, – kalbėdama apie savo gyvenimą ir kūrybą akcentuoja Lietuvos režisierė-choreografė, šokio teatro Klaipėdoje „Judesio erdvė“ įkūrėja ir trijų vaikų mama Laura Geraščenko. Menininkė atvirai teigia, jog visa jos kūryba gimsta iš kančios. Anot kūrėjos, tik kančioje galime rasti vidinę laisvę.

Ar jau mokykloje žinojote, jog ateityje būsite režisierė – choreografė?

 Net susimąsčiau dabar... Kaip seniai viskas buvo... Kai buvau 6-erių metų, tėvai pamatė, kaip aš viena sau šoku klausydama radijo. Ir tuomet nusprendė, jog reikia leisti mane šokti toliau. Todėl nuo pirmos iki ketvirtos klasės šokau pramoginius šokius. Tačiau tuo metu nesijaučiau labai tvirtai šioje srityje. Atvirkščiai – nuolatos svarsčiau, kad gal nepakankamai sugebu gerai šokti? Gal čia ne mano? Paskui pradėjau specialiai praleidinėti šokių pamokas, o vėliau, kad ir kaip bijodama, pasakiau tėvams, jog nebenoriu lankyti šių užsiėmimų. Todėl po ketvirtos klasės šokių pamokų nebeliko. Vėliau, nuo penktos iki vienuoliktos klasės, lankiau muzikos mokyklą. Ten baigiau fortepijono specialybę.

O tas tvirtas suvokimas, jog noriu būti scenoje ir ateitį sieti su šokiu, kurti ir tapti choreografe, išryškėjo vienuoliktoje klasėje. Tuo metu teko sudalyvauti vienoje šokio stovykloje, kurioje pirmą kartą gyvenime „prisiliečiau“ prie baleto. Ir ši sceninio meno rūšis kažkokiu pasąmoningu būdu taip stipriai pradėjo mane veikti, jog ėmiau ieškoti daugiau informacijos apie šokio specialybę aukštosiose Lietuvos mokyklose.

Susivokusi, ko noriu, paskutiniais mokslo metais, pradėjau ruoštis stojamiesiems egzaminams į choreografijos specialybę Klaipėdos universitete. Ir jau nuo pat pirmų studijų metų jaučiau, jog viskas, ką darau universitete tik patvirtina mano pasirinkimą sieti gyvenimą su šokiu. Buvo keista, kai pradėjau pastebėti, jog aš, mergina, pradėjusi šokti tik dvyliktoje klasėje, savo grupiokus, kurie šoka nuo pat mažumės, vejuosi milžiniškais šuoliais. O dar įdomiau buvo tai, kad kai kuriose studijų srityse juos net pralenkdavau. Matyt tokiu būdu išsiskleidė ilgai slopintas talentas.

Laura Geraščenko / Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Laura Geraščenko / Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

O kaip reagavo tėvai į tokį Jūsų pasirinkimą? Neskatino rinktis „žemiškesnės“ specialybės?

Šiuo klausimu esu be galo dėkinga savo tėvams, nes jie visuomet mane palaikė ir leido rinktis tai, ko pati noriu. Nors buvo vienas mano dėdė, kuris dažnai sakydavo, jog man bus sunku pragyventi iš tokios specialybės.

Niekada nekilo mintis, jog dėdė buvo teisus?  Per visus studijų metus, o vėliau jau pradėjus dirbti režisiere-choreografe nesusimąstėte, jog gal vis tik tai ne Jūsų kelias? Nejautėte nerimo, jog pasibaigus studijoms, galbūt neturėsite kur savęs realizuoti?

Ne, niekada. Galbūt ne visada pavykdavo šokti ten, kur norėdavosi, ir projektai ne visada vykdavo tokiu greičiu, kaip suplanuodavau, tačiau niekada net mintis nebuvo šovusi į galvą, kad reikia viską mesti. Jeigu kas nors nepasisekdavo, tai aš tik dar labiau išsigrynindavau, kuria konkrečiai linkme noriu vystyti savo veiklą. Nuolatos vyko tikrinimąsis ir tikslingas ėjimas į priekį.

Aišku, kol dar su vyru neturėjom savo vaikų, visada sakiau, kad norėsiu dirbti tik su suaugusiais. Tačiau gimus mažyliams viskas pasisuko kiek kita linkme, atradau bendrą kalbą su vaikais. Mano pačios vaikai man suteikė visai kitokį savivertės pojūtį, didžiulį palaikymą, labai aiškiai pradėjo skleistis mano pačios, kaip menininkės kūrybiškumas.

Koks buvo pirmasis Jūsų, kaip nepriklausomos menininkės darbas?

Tai buvo kūdikiams skirtas spektaklis „Debesų gaudyklė“. Žinoma, šio spektaklio eskizą mintyse turėjau jau seniau, tačiau įgyvendinau jį praėjus maždaug mėnesiui kai išėjau iš Šeiko šokio teatro, kuriame dirbau. Tuo metu jis dar vadinosi ,,Padi Dapi fish”. Tuo periodu visi įvykiai labai sutapo – tarytum mirtis – palikau savo darbovietę – ir gyvenimas – gimė mano pačios sukurtas pirmasis kūdikių spektaklis.  Ir kaip tik tada įregistravau savo VšĮ šokio teatrą „Judesio erdvė“.

Laura Geraščenko / Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Laura Geraščenko / Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

Kaip atsidūrėte Šeiko šokio teatre?

Dar studijų metais, tik tiksliai neatsimenu, trečiame ar ketvirtame kurse, mane pasikvietė pati šio teatro meno vadovė Agnija Šeiko. Mūsų bendrystė truko apie 12 metų. Per tą laiką turėjome labai daug bendrų projektų, kartu augome. Visada sakau, jog šis šokio teatras man buvo tarytum antrieji namai. O paskui atėjo suvokimas, jog turiu kažką keisti savo gyvenime ir kūryboje, todėl priėmiau sprendimą išeiti iš šio teatro. Aišku, tai nebuvo lengva. Buvo skaudu, po tiek metų, kaip aš sakau, palikti savo namus. Bet tai padaryti aš privalėjau dėl manyje vykusių vidinių procesų. Tačiau A. Šeiko esu be galo dėkinga už daugelį dalykų. Aš daug ko išmokau jos dėka.

Dar grįžkime prie Jūsų sukurto kūdikių spektaklio „Debesų gaudyklė“. Žinau, kad jį matė ne tik Lietuvos, bet ir Skandinavijos publika?

Taip, 2018 metų rugpjūčio mėnesį buvome išvykę į „Fringe“ festivalį Švedijoje ir Suomijoje. Jau po pirmosios registracijos į festivalio atranką mūsų spektaklis buvo atrinktas į geriausiųjų penketuką. Todėl mums nereikėjo rūpintis jokiu savo teatro viešinimu ten, viskas buvo padaryta už mus. Iš visų 150 spektaklių mūsiškis buvo ypatingai gerai įvertintas ir apdovanotas kaip spektaklis, pasiekęs naują publiką. Manome, jog kaip pirmą kartą išvykusiems, labai gerai sekėsi. Be to, praėjusį rudenį su tuo pačiu kūdikių spektakliu pasirodėme Danijos festivalyje „Bora Bora“, kuriame susilaukėme be galo daug gražių atsiliepimų.

Be abejo, tuo viskas nesibaigė. Esame nuolatos kviečiami sugrįžti į šiuos du festivalius. Į Švediją turėjome vykti rugsėjo mėnesį, taip pat turėjome skristi ir į Norvegiją, praėjome atranką net Japonijoje, tačiau atsižvelgiant į susidariusią pasaulyje situaciją dėl naujojo Covid-19 viruso, savaime suprantama, jog planai keičiasi.

Iš kokių patirčių gimsta Jūsų kūryba?

Visa mano kūryba ateina iš kančios. Iš įvairių būsenų, apmąstymų. Kai pagauna nenusakomas vidinis impulsas, bandau visas jausenas iškomunikuoti ir dar kartą išgyventi tekstu socialiniuose tinkluose. Būtent tada ateina visos idėjos, vizijos ir matymai. Dažnai tenka susidurti su žmonių, kuriais dirbu, prašymais atsiųsti pavyzdžių, kaip įsivaizduoju fotosesijas, video projektus ar kitas norimas įgyvendinti veiklas. Visada atsakau, jog niekada nežiūriu į svetimus pavyzdžius kaip į įkvėpimo šaltinius. Nežiūriu kitų režisierių spektaklių prieš pradėdama statyti savuosius, nežiūriu kitų menininkų fotosesijų. Nes visus pavyzdžius ir įkvėpimą gaunu pati iš savo vidaus, vaizdiniai, kaip turi atrodyti vykdomas projektas, ateina natūraliai iš manęs pačios. Man įdomus būtent toks kūrybinis kelias.

Kokią žinutę savo darbais norite perduoti žiūrovams?Kas yra Jūsų gyvenimo ir kūrybos pamatas?

Aš, kaip režisierė, noriu scenoje kalbėti apie sunkius dalykus. Nes man tai yra savotiškas emocinio, psichologinio ir dvasinio gijimo procesas. Tačiau noriu tai daryti su šviesa ir viltimi. Tikiu, jog visi žmonės trokšta tos šviesos ir ramybės, todėl norisi grįžti prie to skubėjimo, lėkimo ir sustojimo būtinybės.

Mano pamatas, ryšys ir santykis yra Dievas. Ne tas Dievas, kuris įvardijamas kaip visata ar kažkoks absoliutas, o konkretus santykis su Kristumi. Man tai yra svarbiausia. Aš labai gerai žinau, jog mano gyvenimas čia, šioje žemėje, vieną dieną baigsis ir neliks nei manęs pačios, nei to, ką aš dariau ar veikiau. Todėl kurdama dažnai susiduriu su tikėjimo klausimu - ar aš galėčiau išnešti tą nepaaiškinamą šviesą ir skaidrumą, jeigu neturėčiau asmeninio santykio su Kristumi savo gyvenime? Kokia tada aš būčiau ir ką transliuočiau aplinkiniams?

 

Laura Geraščenko / Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Laura Geraščenko / Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

Ar yra kas nors, ko tikrai bijote gyvenime?

Anksčiau bijodavau būti atstumta ir nepriimta. Bet tai vėlgi kyla iš manęs pačios. Darbo sferoje labiausiai baugindavo tai, kad kolegos gali palikti. Tačiau pradėjus plačiau žiūrėti, kiekvienas yra laisvas pasirinkti – pasilikti ar išeiti. Kai tai supratau, tos baimės kaip ir nebeliko.

Šiandien manau – net jei ir visiškai niekas nebevyktų, nebeliktų kolegų ar baigtųsi mano karjera, tai tereikštų viena – šis etapas praėjo ir dabar ateis kitas. O galbūt ir nieko nebuvimo etapas.

Kai išsikeliam labai didelius lūkesčius ir nevyksta viskas taip, kaip norime, atsiranda nusivylimas ir nuoskauda. Bet kai priimsime, jog tai vyksta dėl to, kad taip tiesiog turi vykti, tada viskas transformuosis. Reikia išmokti gyventi neturint lūkesčių. Aišku, kiekvienas galime turėti kažkokių norų ir siekių, bet suvokti, jog nebūtinai taip ir įvyks. Tame žinojime ir suvokime yra laisvė.

Laura Geraščenko / Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Laura Geraščenko / Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

Kokie artimiausios ateities planai? Kokie dar nauji projektai laukia žiūrovų?

Tęsime kūdikių spektaklių trilogijos – „Debesų gaudyklė“, „Debesų žaidynės“ ir „Debesų sūpuoklės“ – paskutinės dalies kūrimą. Planuojame ją parodyti jau šį rudenį. Taip pat statysime šokio ir judesio spektaklį „Vasarvidžio nakties sapnas“, kurį, jeigu viskas gerai, norėtumėme pristatyti kitą vasarą. 

Taip pat planuoju parodyti žiūrovams dar vieną, man pačiai itin svarbų, tačiau visiškai išeinantį iš mano pačios veiklos rėmų projektą,,Būtis ir laikas” – tai unikalus projektas, apjungiantis keturių sričių meninkus: fotografą Edgarą Vitkevičių, režisierę ir šokėją Laurą Geraščenko, aktorę Agnę Skripkauskaitę, ir muzikos kūrėją Liną Šviriną.

Tenoriu dar kartą palinkėti žmonėms neprarasti vilties, žiūrėti į priekį kad ir kokios aplinkybės gyvenime pasitaikytų. Jokiu būdu nepasiduoti. Net ir upė visada atranda tėkmę ir kelią į priekį, nepaisydama pasitaikiusių kliūčių. Išeitis visada yra.

Laura Geraščenko / Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Laura Geraščenko / Edgaro Vitkevičiaus nuotr.
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, už teksto turinį atsakingas partneris.

Naujausi straipsniai