Iš Panevėžio kilusi, tačiau veiklos bei kūrybos miestu pasirinkusi Klaipėdą, režisierė-choreografė, šokio teatro „Judesio erdvė“ įkūrėja ir trijų vaikų mama Laura Geraščenko (36m.) atvirai kalba apie sudėtingą karantino laikotarpį, priverstinai nutrauktą kūrybinę veiklą, skaudžiai išgyventą neįvykusią spektaklio „LibertaTEM“ premjerą bei naujus ateities planus, pagaliau leisiančius įgyvendinti seniai puoselėtas svajones.
Kaip sureagavote į žinią, jog dėl visame pasaulyje išplitusio Covid-19 viruso nebegalėsite pristatyti savo premjeros „LibertaTEM“?
Manau, jog reakcija buvo tokia kaip ir kitų teatrų atstovų – didelis smūgis. Tuo labiau, jog šis projektas buvo kuriamas bendradarbiaujant su kompozitoriumi iš Portugalijos Rui Filipe Martins Dos Reis ir vokaliste Mili Vizsano Jean iš Ispanijos. Iš pradžių su kompozitoriumi Filipe svarstėme, jog gal vis tik vertėtų spektaklį nufilmuoti tuščioje salėje ir parodyti jį publikai per socialinius tinklus. Tačiau vėliau, pasitarę su visa komanda, nusprendėme sukurti trumpametražį video filmą.
Tiesiog tam, kad mūsų pastangos kuriant šį darbą išliktų bent jau tokiame formate šiuo visiems sunkiu laikmečiu. Tai labai palengvino šį staigaus veiklos nutraukimo suvokimą. Tačiau įdomiausia tai, jog pasikalbėjus su visa komanda supratome, kad spektaklio idėja – per kančios dykumą į vidinę laisvę, savęs atradimą ir dvasinę stiprybę – šio viruso akivaizdoje tik dar labiau išsigrynino, privertė apsvarstyti, kokio stiprumo ji yra. Todėl, mano suvokimu, rudenį „LibertaTEM“ pasirodys visiškai kitoje kokybėje, kitame išgyvenime ir jausme. Tai nebus tik gražios ir skambios frazės. Projektas bus praktiškai „perėjęs“ per tą kančios dimensiją.
O aš pati savo vidinę būseną suvokiau tik tos dienos, kai viskas buvo sustabdyta, vakarą. Gyvenime nesu patyrusi aborto. Tai taip ir jaučiausi, suvokusi, jog likus penkioms dienoms iki šito „kūdikio gimimo“ buvo padarytas priverstinis „abortas“. Tai buvo klaikus tuštumos jausmas. Tu jauti kaip tavyje juda gyvybė, prieš akis – startas, finišo tiesioji ir staiga – spengianti tyla. Todėl tas trumpas video projektas buvo itin svarbus, nes tapo tokiu tarytum mažu gimimu. Jis labai padėjo „įsižeminti“ ir įkūnyti šią taip ilgai brandintą ir kurtą idėją. Beje, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tą dieną Lietuvoje, kai buvo paskelbtas karantinas, siautė uraganas, pavadinimu „Laura“. Tąkart Klaipėdos dramos teatre prasėdėjau iki devintos valandos vakaro, žiūrėdama į tuščią fortepijoną, verkdama ir klausydama už lango stūgaujančios audros, pavadintos mano vardu.
Neįtikėtini sutapimai?
Kaip jau buvau minėjusi ankstesniuose interviu, visos mano vidinės būsenos, šiuo atveju kančia, jos suvokimas, vėl labai aiškiai susišaukė su mano kūryba, neįvykusiu spektakliu ir pagrindine jo tema – per kančią į vidinę laisvę. Kiekviena kančios dovana ir yra dovana. Gauni ją ir nežinai ką išpakuosi. Ir tai yra tau ir tavo paties labui. Ji suteikia reikiamų jėgų ir tvirtybės. Ir vis tik įdomu kai pamąstai. Kiek žmogus gali pakelti pats save? Dar ir dabar bandau suvokti, ar vis dėlto pavyko išgyventi tą staigiai atsiradusią stagnaciją? Manau, kad vis tik pavyko.
Kaip atrodė Jūsų dienos karantino laikotarpiu? Juk kurti ir repetuoti su komanda nebebuvo galimybės. Ką veikėte tuo metu? Kaip jautėtės?
Toks jausmas, lyg gyvenčiau keliuose pasauliuose ir keliomis plotmėmis vienu metu. Taip yra dar ir dabar. Kartais net susimąstau, kuri Laura čia dabar kalba? Aišku, tai gal ir specialybinis dalykas, kaip šokėjos ir aktorės. Tas nuolatinis svarstymas, kaip jaučiasi viena ar kita Laura man savotiškai patinka. O šiaip buvo labai sudėtinga priimti susidariusią Covid-19 viruso situaciją. Baimės užsikrėsti tikrai neturėjau. Tuo metu intensyviai vyko mano pačios vidinis virsmas ir pokyčiai, stengiausi priimti ir susitaikyti su kūrybos netektimi. Tai tęsėsi apie du mėnesius. Ir tik po šito sudėtingo laiko vėl pradėjo atgyti mano kūrybiniai impulsai, atsirado ateities matymas, žvilgsnis pradėjo žiūrėti į priekį. Kaip dabar sakau, per vieną dieną aš išgyvendavau penkias dienas. Ir ne dėl to, jog buvo nuobodu sėdėti užsidarius namuose, bet todėl, jog mano emocijos keitėsi kas dvi valandas. Būdavo, iš pradžių sėdžiu euforijoje, o praėjus kažkuriam laikui jau merdėju nesuvokiamoje depresijoje. Vienu metu maniau, kad išeisiu iš proto pati nuo savęs.
Kaip padėjote sau?
Išvažiuodavau į gamtą, o kartais namie palikusi visą šeimą išvykdavau visai parai į Nidą. Žinoma, laikantis visų reikalingų saugos sąlygų tuo metu. To reikėjo tam, kad apskritai galėčiau išbūti, susitvarkyti su visais viduje vykstančiais procesais ir tokiu būdu padėti sau. Pažinodama save ir aiškiai girdėdama savo poreikius, jau ganėtinai seniai praktikuoju šį pagalbos sau būdą, ne tik karantino metu. Tai yra laikas man. Laikas, skirtas rašymui, gulėjimui ant žemės, vaikščiojimui visą dieną su pižama, valgymui tada, kai to tikrai norisi. O kadangi esame penkių asmenų šeima, tai tas laikas buvo dar sunkesnis. Buvome priversti būti vienuose namuose ištisas dienas. Žinoma, visais klausimais dėl vaikų mokymosi namuose labai rūpinosi mano vyras. Todėl turėjau laiko susitvarkyti su savimi. Esu be galo jam dėkinga už tai, kad nešė visą rūpinimosi šeima ir vaikais naštą ant savo pečių. Nes tikrai buvo tokių dienų, kai gulėjau ant grindų kilimėlio apsikabinusi radiatorių.
Iš kokių patirčių gimsta Jūsų kūryba?
Visa mano kūryba ateina iš kančios. Iš įvairių būsenų, apmąstymų. Kai pagauna nenusakomas vidinis impulsas, bandau visas jausenas iškomunikuoti ir dar kartą išgyventi tekstu socialiniuose tinkluose. Būtent tada ateina visos idėjos, vizijos ir matymai. Dažnai tenka susidurti su žmonių, kuriais dirbu, prašymais atsiųsti pavyzdžių, kaip įsivaizduoju fotosesijas, video projektus ar kitas norimas įgyvendinti veiklas. Visada atsakau, jog niekada nežiūriu į svetimus pavyzdžius kaip į įkvėpimo šaltinius. Nežiūriu kitų režisierių spektaklių prieš pradėdama statyti savuosius, nežiūriu kitų menininkų fotosesijų. Nes visus pavyzdžius ir įkvėpimą gaunu pati iš savo vidaus, vaizdiniai, kaip turi atrodyti vykdomas projektas, ateina natūraliai iš manęs pačios. Man įdomus būtent toks kūrybinis kelias. Taip yra ir su būsimu spektakliu „Vasarvidžio nakties sapnas“. Vizijos, kaip viskas turės būti, gimė mano viduje, emocijose ir būsenose.
Papasakokite plačiau apie būsimąjį projektą „Vasarvidžio nakties sapnas“. Kada žiūrovai galės jį išvysti?
Idėja statyti šį šokio judesio spektaklį užsimezgė jau praeitą vasarą. Net komanda jau buvo surinkta. Bet, matyt, dar buvo ne laikas. Tai štai, praėjo metai ir supratau, kad noras niekur nedingo. Šiandien šis projektas vis dar procese, renkama komanda. Tai bus labiau mano pačios svajonių įgyvendinimas, būtent to, ko dar nesu dariusi savo kūrybinėje veikloje. Labai norisi visa tai pateikti meninio trumpametražio filmo forma. Šiaip yra įvairių pamąstymų, kuria konkrečiai kryptimi judėti pristatant šį projektą. Galiu pasakyti tik tiek, jog pasirodymas vyks ne uždaros patalpos scenoje, o atviroje erdvėje. Tačiau dar noriu susilaikyti nuo visiško atvirumo, žinote kaip būna: išleidi idėją iš savęs žodžiu, o kas nors paima ir pasičiumpa ją. Spektaklis bus statomas remiantis Viljamo Šekspyro to paties pavadinimo pjese. Konkretaus laiko, kada projektą išvys žiūrovai, negaliu pasakyti. Aišku, norėčiau, kad tai įvyktų dar šią vasarą. Tačiau stengiamės neskubinti įvykių priverstinai.
O nebijote situacijos pasikartojimo? Turiu galvoje vis dar nestabilią padėtį šalyje ir pasaulyje dėl nesibaigiančio viruso grėsmės. Gali būti, jog ir antroji premjera „neišvys“ scenos šviesos.
Kartais nei patys nežinome, kokios durys užsidarys arba atsidarys. Galiausiai, užsidarius durims, kartais paliekamas pravertas langas. Nors dabar jau pradedu dar aiškiau suvokti, jog net esant prieš akis sienai dar nereiškia, kad negalima eiti kiaurai per ją. Arba bent jau pačiam padaryti kad ir mažą skylutę joje. Kad ir kaip atrodytų šiandieninė karantino situacija, labai tvirtai tikiu, jog jei yra vidinis noras ir įkvėpimas, viskas yra įmanoma. Ir šiaip, norisi palinkėti žmonėms, kai girdžiu juos sakant, jog niekaip savęs neatranda: imkit ir darykit. Jei jaučiate, kuria kryptimi norite judėti, tiesiog darykite tai. Man buvo lygiai taip pat, kai pagaliau nusprendžiau statyti spektaklį „LebertaTEM“.
Dar prieš tai, dėl įvairiausių abejonių ir dvejonių teko labai daug savo pačios idėjų „sukišti“ į stalčiukus ir jų atsisakyti. Tačiau po Naujųjų metų pasakiau sau, jog imsiu ir darysiu. Labai aiškiai pajutau, jog niekas ant lėkštutės nieko neatneš. Jei nepavyks – bent pabandžiusi būsiu. Tada jausiuosi daug ramiau, nekankinama minčių „o gal būtų pavykę?“. Per ilgai laukiant tinkamo momento kartais tampa per vėlu, nes tie neįgyvendinti troškimai vis tiek „belsis“ iš vidaus. Galbūt užslopinsim juos, kažkur giliai paslėpsim, tačiau jie niekur nedings. Todėl esu už tai, kad geriau jau pabandyti. Tegul nepavyksta, tegul viskas subyra, bet viduje bus ramu.
Už šio meninio projekto įgyvendinimą dėkojame visai kūrybinei komandai:
- Aktorė/idėjos autorė Laura Geraščenko
- Grimas/įvaizdis Rūta Ščervenina, Regina Doseth
- Fotografas Ruslan Bolgov
- Kameros operatorius Donatas Ravaitis
- Montažo režisierius Sigitas Čiapas
Tačiau juk ne viskas, kas nepavyksta – baigiasi. Dažnai tie bandymai mus suveda su visai naujomis patirtimis bei pažintimis. Kartais ir pabaigos atneša visai netikėtas pradžias?
Labai geras pastebėjimas. Taip iš tikrųjų ir būna. Čia labai tinka mano pačios pavyzdys, kai stačiau spektaklį „LibertaTem“. Iš vienos pusės į tai galima žiūrėti kaip į neįvykusį projektą, nors ir buvo viskas paruošta ir sutvarkyta iki smulkmenų. Tačiau projektas buvo įgyvendintas kitu būdu. Ir tas glaudus ryšys, kontaktas, sukurtas su užsienio kompozitoriumi ir vokaliste vis vien išliko.
Tai kokie artimiausios ateities planai?Kokie dar nauji projektai laukia žiūrovų?
Kol kas išlieka kūdikių spektaklių parodymų datų planavimas. Kadangi gavome finansavimą, tai tęsime trilogijos – „Debesų gaudyklė“, „Debesų žaidynės“ ir „Debesų sūpuoklės“ – paskutinės dalies kūrimą. Rudenį planuojama premjera. Šią vasarą Klaipėdoje, Juodkrantėje ir Preiloje rengsime šokio ir teatro vaikų stovyklą „Basom kojom“, kurios tema bus – „skirtingi pojūčiai“. Stovyklos tikslas – per šokį, judesį, improvizaciją ir teatrines užduotis lavinti vaikų fizinius ir emocinius pojūčius. Ir jau anksčiau minėtas šokio ir judesio spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“, kurį, jeigu viskas gerai, norėtumėme pristatyti arba rugpjūčio pabaigoje, arba rugsėjo pradžioje. Taip pat planuoju parodyti žiūrovams dar vieną, man pačiai itin svarbų, tačiau visiškai išeinantį iš mano pačios veiklos rėmų projektą. Tik kol kas negaliu nieko daugiau išduoti. Tenoriu dar kartą palinkėti žmonėms neprarasti vilties, žiūrėti į priekį kad ir kokios aplinkybės gyvenime pasitaikytų. Jokiu būdu nepasiduoti. Net ir upė visada atranda tėkmę ir kelią į priekį, nepaisydama pasitaikiusių kliūčių. Išeitis visada yra.