Beveik per dešimtmetį ji sukūrė daugybę nestandartinių piešinių ir instaliacijų. 23-ejų menininkė Jolita Vaitkutė, kurios kūrybiškumas, regis, peržengia visas įmanomas ribas, per pokalbį nesyk pakartojo: „Neturiu daug laiko.“ Tai priminimas ir mums visiems, mėgstantiems kartoti: rytoj, paskui, vėliau...
Jūsų kūriniai labai įvairūs, jiems pasitelkiate daugybę objektų iš aplinkos: nuo maisto produktų iki kiliminės dangos. Be talento, reikia dar kruopštumo ir gebėjimo skaičiuoti...
Nemėgstu skaičiuoti, bet mėgstu galvoti, o apskaičiuoja, kiek ko reikės, žmonės, kurie tai moka geriausiai. Ir net jei ką nors sukuriu gana greitai, prieš tai ilgai galvoju, ieškau informacijos, gryninu idėją. Dar mokykloje man sunkiai sekdavosi koncentruoti dėmesį, vargindavo kruopštūs darbai, bet tai išugdoma – dabar, kai darbas man pačiai labai įdomus, galiu susikaupti ilgam.
Tik jei pastebiu, kad reikia milžiniškų pastangų, jei tiesiog užsiknisu, vadinasi, mano idėja nebuvo gera, tada reikia paieškoti naujo sprendimo. Aišku, būna visko: kartais bandau bandau, niekas neišeina, kyla isterija, bet juk žinau, kad jei ką nors įsivaizduoju, galiu vienaip ar kitaip įgyvendinti. Be to, turiu ir padėjėjų – tarkime, kiliminę dangą instaliacijai Martyno Mažvydo bibliotekoje klijavo keturiolika savanorių. Šiaip jau dirbu ne viena, o komandoje – turiu projektų vadovę, technikos vadovą, nes ilgainiui supratau, kad negaliu švaistyti savo energijos techniniams darbams, kuriuos už mane geriau gali nudirbti kiti.
Kas jus motyvuoja?
Ne pinigai. Idėja ir jos prasmė.
Jus, kaip įdomią menininkę iš Joniškio, žmonės pažinojo jau nuo paauglystės. Pradėjote labai anksti.
Reikėjo išgyventi – pradėjau užsidirbti nuo marškinėlių: išleidau kelias linijas ir jau dešimtoje klasėje daviau pirmąjį interviu. Prieš pat abitūros egzaminus susiradau darbą reklamos agentūroje, vos baigusi mokyklą ten dirbau su dviem menininkais – piešėme, kūrėme animacinius filmukus.
O paskui atsidūriau labai nykiame darbe, pradedant tamsiu kabinetu su vienu langeliu, baigiant žandaraujančiu bosu, kuriam neįtikdavau, jei kelias minutes pavėluodavau. Taigi nusprendžiau: darysiu viską, kad turėčiau autonomiją. Taip, dirbti sau yra ir didesnė atsakomybė, ir rizika, bet tai lengvesnis kelias, nei dirbti, ko nekenti. Yra žmonių, kurie kasdien eina į nemėgstamą darbą ir tai daro daugybę metų – jaučiu jiems pagarbą: KAIP jie ištveria?
Jums ne tas pats, kas vyksta valstybėje: prezidento rinkimų kampanijos metu aktyviai rėmėte Ingridą Šimonytę. Kodėl esate pilietiška? Mitas, kad menininkams rūpi tik jie patys?
Aš turbūt iškrintu iš tipiškų menininkų rėmų. Iš tų, kurie baigę akademijas sėdi nelaimingi, kenčia, nenori pažinti už savo sienų esančio pasaulio ir dejuoja, kad nesiseka. Jei noriu kurti, turiu jaustis laiminga. Manau, kad esu stebėtoja, – iš to juk ir gimsta kūryba. Kiekvieno mūsų žvilgsnis į pasaulį unikalus ir mano – taip pat, iš patirčių, iš gyvenimo stebėjimo, iš sąmoningumo ir gimsta kūryba. Taip, man rūpi, kas ir kodėl vyksta valstybėje, man įdomu, kad kartais galiu būti to vyksmo epicentre. Esu atsakinga ne vien už save – mane kutena suvokimas, kad kuriu ir bendruomenei, ir valstybei.
Nebuvau gimusi, kai žmonės stovėjo Baltijos kelyje, kai atsikovojo Nepriklausomybę, bet tas bendruomeniškumo momentas jaudina taip, kad norisi verkti. Ir dabar yra momentų, kurie eina per širdį – kad ir Lietuvos himno giedojimas. O kalbant apie politiką – negaliu išduoti savo vertybių, stipriai jaučiu socialinę neteisybę, mane erzina, kai pažeidžiamas viešas susitarimas. Tarkime, kartą laukiau žmogaus, kuris pasistatė prabangią mašiną ant šaligatvio prie parduotuvės. Žiūriu, ateina toks marozėlis raudona nosimi, pažiūrėjo jis man į akis, nuleido galvą, įsėdo į savo mašiną – man to užteko.
Gana romantiška istorija, kaip susipažinote su savo vyru: naktį parduotuvėje, prie šokolado skyriaus. Iškart pajautėte, kad kažkas išsirutulios?
Manau, kad gerai pajaučiu žmones. Taip buvo ir su Silvestru. Neapsigavome dėl to, ką jautėme ir ką tebejaučiame. Esame dvi stiprios asmenybės. Jis labai protingas žmogus, parodė man daug filosofijos, estetikos knygų. Daug ko vienas kitą išmokėme, jo dėka kitaip žiūriu į meno objektus, jis man padeda loginiais ir techniniais sprendimais, o aš daug ką mėgstu vizualizuoti, šaudyti idėjomis – tai lygiavertė partnerystė.
Prieš porą metų ištekėjote, pamenu, portalų antraštėse buvo pabrėžiamas jūsų 15 metų skirtumas. Turbūt girdėjote daug klausimų, kodėl taip anksti, buvote tik 21-ų. Na, tikrai, daugybė jūsų amžiaus žmonių gyvena nesusituokę.
Aš mėgstu iškristi iš konteksto. Kai susipažinau su Silvestru, labai greitai apsigyvenome kartu, tada greitai nusprendėme susituokti – mums abiem tai pirmoji santuoka. Ir man keista, kai klausia, kodėl tekėjau tokia jauna, – mano gyvenime viskas vyksta gana greitai.
Taip, kai kurie 23 metų žmonės tik ima galvoti, ką veikti gyvenime...
Nesijaučiu blogai, kad viskas vyksta, kitų supratimu, greitai. Manau, kad dar turėsiu daug įvairių patirčių ir galbūt įvairių užsiėmimų, gal net nebūsiu menininkė, o pavyzdžiui, politikė ar rašytoja. Tik žinau, kad esu pasiryžusi savo gyvenimą viena ar kita forma skirti kūrybai.
Žiūrint į jūsų kūrinius atrodo, kad visas jūsų gyvenimas yra kūryba, nes kurti galite bet kokiomis priemonėmis. Skaičiau, kad susidomėjote net bakterijomis...
Man labai įdomios skirtingos sritys ir skirtingos priemonės, manau, kad savo menu galiu populiarinti ir mokslą, nes man svarbu ne tik estetika, bet ir prasmė. Man įdomus istorinis paveldas, kartais jaučiuosi kaip vizualinis tiltas, kuris gali priartinti prie šiuolaikinio jauno žmogaus istorines asmenybes, papasakoti apie tai, ko mes nežinome, nematome ar nebeatsimename.
Kartais įvairaus amžiaus žmonėms vedate kūrybines dirbtuves. Sunku juos išjudinti?
O, būna visaip ir kartais net jei man sako, kad buvo labai gerai, viduje jaučiu: ne, buvo šūdas! Manau, labai svarbu nepaneigti savo esybės: kas bebūtume šiandien, mes vis vien anksčiau buvome vaikai ir paaugliai, visa tai dar glūdi mumyse. Bet būna, kad žmonės to atsisako: ne, aš ne vaikas, aš nebežaisiu, nebepiešiu, nebekursiu, nes aš nemoku, man nepavyks. O man patinka žaisti, galvoti, stebėti, reflektuoti... Patinka tai rodyti kitiems, patinka žadinti kitų kūrybinį pradą – kartais pavyksta pralaužti ledus ir kartais žmonės mane labai nustebina. Ypač džiugu, kai galiu paskatinti kokį talentingą vaiką.
O jus kadaise kas nors paskatino? Pasakė, kad bus iš tavęs, Jolita, žmogus?
Man dažniau sakydavo, kad esu keistas vaikas. Buvau nedrąsi, mokykloje nepatiko, turėjau įvairių problemų, nesijaučiau labai artima ir savo šeimai, stigo stipraus ryšio. Pirmos pagyros buvo už eilėraščius – kai susipažinau su viena rašytoja, ji mane pakvietė į literatų klubą, kur rinkdavosi tokia senukų chebra, jie mane vadino „dukryte“ ir vis kartodavo, kad rašyčiau.
Piešti man patiko, nieko labai neklausinėjau, piešiu gerai ar nelabai, tai buvo tarsi savigyda nuo streso mokykloje, nuo vienišumo pojūčio, kurį jaučiau ir jaučiu. Dauguma mūsų vieniši toje gyvenimo kelionėje ir net nesvarbu, kad šalia yra žmogus, su kuriuo sieja nuoširdūs jausmai, galiausiai tu vis vien esi vienas. Tai nei liūdna, nei linksma – tai tiesiog tiesa. Turiu žmonių, su kuriais sieja gilūs ryšiai, bet kartu jaučiu, kad niekas nepadės man išsispręsti problemų, tik aš pati.
Nepersidirbate?
Nenoriu sugriūti. Taip jau buvo ne kartą. Sergu bipoliniu sutrikimu, taigi savo būseną turiu nuolat stebėti: šiandien gerai ir galiu daug nuveikti, bet nežinia, ar taip bus rytoj. Negaliu nemiegoti naktimis ir dirbti iki išsekimo, be to, manau, kad kūrybiškumo raktas – sąmoningumas. Draugai ir pažįstami, kurie mato mane fragmentiškai, nepastebi, kad sergu. Na, gal pastebi, kad kartais būnu „be nuotaikos“. Vyras mato mano kintančias būsenas, jis jau supranta, kokia tai liga ir kaip ji apčiuopiama. Turiu labai saugotis, nes būdavo momentų, kai apimta depresijos negalėdavau pakilti iš lovos, o atėjus manijos epizodui, kai smegenys tarsi žaižaruoja ir produktyvumas begalinis, tiesiog iššvaistydavau energiją beveik nemiegodama ir nevalgydama.
Kas džiugina kasdienybėje?
Mane džiugina beveik viskas. Štai ir šitie ledai, kuriuos valgau, – su pistacijomis ir be glitimo.
Prisiminiau internete matytą paveikslėlį: Kristus ruošiasi pamaitinti minią duona ir žuvimi. O du pirmose eilėse stovintys personažai kelia rankas: „Man prašau duonos be glitimo...“, „O aš, deja, esu veganas, negaliu žuvies...“ Anksčiau žmonės norėjo visko „su“, dabar – visko „be“...
Pažįstu žmonių, kurie blogai jaučiasi valgydami tam tikrus produktus, turi virškinimo sutrikimų, bet tuos produktus valgo ir kenčia... O man patinka, kai kūnas man netrukdo, kai puikiai jaučiuosi. Man atrodo, gerai, kad žmonės pasidomi, kam yra alergiški, ir padaro išvadas. Anksčiau niekas nekreipdavo dėmesio, kad vos gali kvėpuoti, prisikimšę cepelinų su spirgais ir grietine... Nes juk tai geras lietuviškas maistas! Taip ir su psichine sveikata: anksčiau žmonėms būdavo gėda pasakyti, kad jiems kažkas negerai, verčiau jau kentėti. Mano aplinkoje dabar yra visiškai normalu vaikščioti pas psichologus ar psichiatrus. Tik valio, kad esi sąmoningas žmogus ir nenori su savo problemomis gyventi visą gyvenimą!
Jūsų karta nebenori kentėti.
Yra visokių „nekentėjimo“ niuansų. Yra hedonistų blogąja prasme: jie vaikosi tik malonumų sau; bet yra ir kitokių hedonistų, kurie tik rūpinasi savo kūnu ir siela, kad daugiau padarytų, kad jų gyvenimas būtų kokybiškesnis, kad stengtųsi ne vien dėl savęs, bet ir dėl kitų. Taip, aš noriu gyventi maloniai, bet su visa atsakomybe sau, kurdama didžiausią, kokią tik galiu, vertę aplinkai.
Skamba taip tobulai... Gal turite kokių bjaurių savybių?
Daug. Rūkau. Geriu kavą. Valgau cukrų. Mano liga tokia, kad kartais būnu labai bjauri ir agresyvi, tada, jei įmanoma, stengiuosi kuo mažiau bendrauti su aplinka. Mano sąmonė tarsi išeina iš pasaulio ir vėl į jį grįžta... Kartais negaliu nieko daryti, todėl labai vertinu savo laiką, kai galiu ir noriu kurti, kai turiu tam motyvacijos ir šviesos. Aš jo turiu mažai.
Skamba liūdnokai.
Ne visai. Realybė tokia, kad geriu vaistus, bet niekada nežinau, ar man nepablogės.
Koks klausimas jums labiausiai užknisantis?
„O ką dabar kuri?“ Tai tas pats, kaip nevaisingos poros klausti: „O kada vaikai?“ Anksčiau labai išgyvendavau momentus, kai nesikuria: kaipgi čia taip, juk aš kūrėja! Kūrybai reikia prikaupti šio bei to, tad tais tuštokais laikotarpiais stengiuosi labai daug pažinti: skaitau, keliauju, bendrauju, vaikštau, darau, ko niekada nedaryčiau, tarkime, nueinu į koncertą, į kurį šiaip neičiau, ar į žmonių kompaniją, kuri atrodo visiškai tolima.
Man patinka keisti požiūrio tašką – tai išprovokuoja įdomių dalykų ir naujų įspūdžių. Turiu tokį įdomų užsiėmimą: paryčiais gaudau būseną tarp sapno ir realybės, kartais joje prigalvoju idėjų, o kartais jų susapnuoju. Silvestras pabunda anksčiau ir aš jo iškart paprašau, kad užrašytų, kas man šovė į galvą. Jei paskui dar nusnaudžiu, net neprisimenu, ką jam padiktavau...