Menininkė Indrė Šerpytytė-Roberts: „Dukra yra išlauktas stebuklas“

Indrė Šerpetytė/Vikos Paškelytės nuotr.
Autorius: Eglė Babunašvili, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2019-11-05 08:00
Mintis pakviesti pasikalbėti Londone gyvenančią menininkę Indrę Šerpytytę-Roberts aplankė, švelniai tariant, netikėtai. Interviu nebuvau ėmusi daugiau kaip dešimt metų, bet Indrė per daug įdomi ir traukianti kaip magnetas, kad būčiau praleidusi tokią progą. Su menininke susitikome Vilniuje, kur ji pristatė savo parodą. Ir kelių valandų užteko, kad suprasčiau, kokia ji ypatinga moteris.

Prieš keletą mėnesių tapai mama. Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas gimus dukrai?

Tai yra didžiausia gyvenimo dovana, nes daug metų bandėme ir mums nesisekė, todėl dukra yra išlauktas stebuklas. Anksčiau sakydavau „taip“ visiems projektams ir turėdavau būti tokia micro management – viską norėjau daryti pati. Bet dabar prioritetas – nebe aš. Ši patirtis visiškai nauja. Man labai įdomu stebėti savo pasikeitimus. Atsipalaidavau, esu ramesnė, nebekreipiu dėmesio į tai, ką apsirengti, ir apskritai mažai galvoju apie save – visos mintys yra apie ją. Labai malonu prarasti savo ego.

Pavyzdžiui, Venecijos bienalėje manęs nė nebuvo. Prieš metus nebūčiau sau leidusi net apie tai pagalvoti. Supratau, kad manęs visur fiziškai nebereikia. Todėl galiu tvirtai pasakyti, kad viskas pasikeitė tik į gera ne vien man, bet ir aplinkiniams, nes nebesu tokia control freak.

Man kaip mamai įdomu išgirsti, kaip ateityje žadi derinti buvimą mama ir darbą. Ar žadi visiškai sugrįžti į kūrybą, ar paliksi dalį savęs kaip kūrėjos motinystėje?

Stengsiuosi derinti, nes vaikai greitai auga ir tas momentas, kai jie maži, praeina labai greitai. Constance dešimt savaičių, o aš jau pagaunu save, galvojančią: „Kodėl viskas taip greitai, ar negalėtum truputį palaukti?“ Žinoma, dabar bandysiu daugiausia būti namie, taip pat džiaugiuosi, kad galiu pasirinkti, kada, kur dirbti.

Darbas man yra svarbus. Kai Constance užaugs ir turės savo gyvenimą, savo šeimą, aš nenoriu atsibusti ir galvoti, kur mano gyvenimas, koks aš žmogus. Man atrodo, ji nenorėtų, kad aš taip daryčiau, todėl ji keliaus visur su manimi, instaliuos, kurs ir dirbs kartu.

Indrė Šerpetytė/Vikos Paškelytės nuotr.
Indrė Šerpetytė/Vikos Paškelytės nuotr.

O kaip yra su įkvėpimu įžengus į šį naują etapą? Ar jauti, kad jis dažnai aplanko, ar, atvirkščiai, dabar norisi kiek sustoti?

Turiu daug įkvėpimo ir energijos. Noriu pabaigti keletą projektų, kurie tęsiasi ilgą laiką. Atsirado ne tik naujų idėjų, bet ir noras baigti seniai pradėtus projektus. Jaučiu, kad įgavau naujų jėgų, bet, žinoma, ir sunku, esu pavargusi. Įdomus metas, nes kartais net nesuprantu, iš kur tiek tos energijos gaunu. Gal noriu būti geras pavyzdys nuo pat pradžių? Noriu padaryti viską, ką esu užsibrėžusi, ir dar daugiau, kad pati galėčiau būti įkvėpimas dukrai.

Pamėginkime įsivaizduoti: jei Constance pasakytų, kad užaugusi nori būti menininkė, kaip ir mama, ką jai atsakytum?

Gal ne (juokiasi). Menininko gyvenimas sunkus. Kiekvienas projektas yra kaip vaikas, kiekvieną kartą esi siejamas su juo. Jei ji to norės, aš negalėsiu prieštarauti, bet vis tiek giliai širdyje tikiuosi, kad pasirinks kitą kelią.

Šiemet Tavo darbų pasirodė leidyklos „Phaidon“ knygoje „Vitamin T“: meno pasaulio profesionalai, kritikai ir kuratoriai Tave įtraukė į 100 svarbiausių menininkų, dirbančių su tekstile, sąrašą. Ką Tau reiškia toks įvertinimas?

Tai didelis pasiekimas. Kai buvau penkiolikos šešiolikos metų, mokydamasi turėdavau tos pačios serijos fotografijos ir dailės knygų, jas skaitydavau ir niekada net nekilo mintis, kad galėčiau jose atsidurti. Su tekstile pradėjau dirbti tik prieš dvejus metus, todėl kiek neįtikėtina, kad aš, baigusi fotografijos studijas, atsidūriau šios knygos puslapiuose. Visas leidinys – nepriekaištingai surinktas, jis man labai patinka. Ypač malonu būti tarp menininkų, apie kuriuos mokiausi studijų metais.

Indrė Šerpetytė/Vikos Paškelytės nuotr.
Indrė Šerpetytė/Vikos Paškelytės nuotr.

Kaip laikui bėgant keitėsi Tavo darbai? Juk pradėjai kaip fotografė, bet Tavo darbų ir technikų – daug ir įvairių: tapyba, tekstilė, instaliacijos, skulptūra, performansai...

Taip, pradėjau kaip fotografė, ir, gerai pagalvojus, viskas gan keistai susiklostė, nes mokykloje nebuvau ta, kuri gerai piešė. Fotografija buvo mano atradimas – kad galiu būti menininkė be didelio prigimtinio talento (juokiasi). Bet niekada nebuvau ir tikra fotografė: man visada labiau patiko still life fotografija, tad perėjimas prie kitų technikų buvo gan lengvas. Esu labiau idėjų, o ne rezultato žmogus.

Man asmeniškai vienas įdomiausių tavo kūrinių – „2 sekundės spalvos“. Papasakok, kaip gimsta idėjos: netikėtai ar reikia pastangų?

Visaip būna. Pavyzdžiui, projektas „9/11“: kai įvykių sūkuryje žiūrėjome naujienas per televiziją ir daugelis matėme iš degančio dangoraižio šokančius ir krintančius žmones, aš stebėjau tik pastatus – kaip jie tuo metu atrodė, kaip viskas buvo abstraktu, ir galvojau apie juos, ne apie tuos žmones. Idėjų ateina iš keisčiausių vietų.

Ar būna, kad visai nebenori kurti?

Vienintelis laikas, kai neturėjau idėjų, buvo baigus universitetą. Magistrantūros metais nuolat turėjau mąstyti, kaip ką padaryti, o po studijų buvau visiškai sutrikusi. Užtrukau gal dvejus metus, kol persilaužiau ir įgijau pasitikėjimo savimi. Dabar esu laiminga, nes tokių momentų mano gyvenime tiesiog nėra. Nuolat darau ir atrandu ką nors naujo. Turėjau tokią idėją prieš dvejus metus ir vienas muziejus neseniai parašė, kad galbūt norėtų ją įgyvendinti. Tą idėją buvau pradėjusi tyrinėti jau prieš kurį laiką, sėdėjau prie jos, bet taip ir nepabaigiau. Taigi kartais net senos idėjos sugrįžta.

Indrė Šerpetytė/Vikos Paškelytės nuotr.
Indrė Šerpetytė/Vikos Paškelytės nuotr.

O jei niekas visiškai neribotų, koks galėtų būti Tavo gyvenimo projektas?

Labai sunkus klausimas. Nuolat jaučiu ribas, taip pat ir finansines, nes viskas, ką uždirbu, tenka studijai. Ir tos ribos yra gerai – kai jų neturi, visko tiesiog gali būti per daug. Todėl esu patenkinta dabartine padėtimi.

Grįžkime prie įkvėpimo. Kas Tave įkvepia ir kaip kūrėją, ir kaip moterį? Ar Indrė kūrėja labai skiriasi nuo Indrės moters?

Tikriausiai turiu tą atsiskyrimą. Indrę kaip moterį įkvepia šeima, o Indrę kaip kūrėją... Dabar ypač daug žiūriu į moteris menininkes – Marią Lassnig, Louise Bourgeois, tokias moteris, kurios visą gyvenimą kūrė, turėjo vaikų ir šeimą. Kad ir Phyllida Barlow: turėjo penkis vaikus, o juos pagimdė būdama žymiai vyresnė nei aš. Kartą kalbėjausi su ja, klausiau: „Phyllida, aš nesuprantu, kaip tau pavyko užauginti penkis vaikus, būti mokytoja, dirbti savo darbus ir dar kurti?“ Ir ji man atsakė: „Indre, tiesiog imi ir darai. Kartais pavyksta blogiau, kartais – geriau.“

Papasakok apie savo gyvenimą Londone. Kaip dabar atrodo Tavo diena, kai tapai mama?

Labai nuobodi (juokiasi). Kol Constance tokia mažytė, visą dėmesį skiriu jai, dar tik į porą renginių buvau išėjusi. Didžiąją dienos dalį praleidžiu namie su dukra, bandau savo darbus ir kūrybą įterpti į jos režimą, nes kol kas stengiuosi maksimaliai prie jo prisitaikyti. Per Venecijos bienalę dirbau naudodamasi skaipu, kol ji miegodavo. Parodą galerijoje „Vartai“ taip pat ruošiau jai miegant.

Sunku taip laviruoti?

Labai sunku. Man atrodo, buvau truputėlį naivi manydama, kad galima viską padaryti... Žinoma, padariau, ką reikėjo, bet būtų buvę kur kas maloniau man pačiai ir lengviau aplinkiniams, jei nebūčiau užsimetusi tokio krūvio.

Kas bent akies krašteliu matė Tavo instagramo paskyrą, supranta, kad Tau nesvetimas ir mados pasaulis. Matau, kad tuo mėgaujiesi. Ką Tau reiškia mada ir stilius?

Mada man daug reiškia, nors menininkei tai tikriausiai neturėtų būti aktualu (šypteli). Aš nuo pat vaikystės ja žavėjausi. Galbūt dėl to, kad augome sovietų laikais. Tuomet, kai ką nors naujo pamatydavai ar įsigydavai, palikdavo labai didelį įspūdį. O dabar... Dabar aš negaliu be jos gyventi, nors šiuo gyvenimo tarpsniu esu kur kas labiau atsipalaidavusi. Anksčiau keliaudama susiruošdavau drabužių derinius kiekvienai progai; dabar tiesiog atsikeliu iš ryto, susikraunu, kas šauna į galvą, ir tik kai reikia rengtis, spėju apie tai pagalvoti.

Kokie dizaineriai ir mados pasaulio asmenybės Tave žavi?

Man patinka lengvumas – senasis „Celine“, „The Row“, Alex Eagle, kuri yra mano draugė, bet ja žavėjausi dar iki mums susipažįstant. Kartais galiu būti labai paprasta ir subtili, o kitą kartą – eiti nuo galvos iki kojų pasipuošusi gėlėmis. Labai norėčiau turėti spintą, kurioje viskas būtų suderinta, kaip uniforma kiekvienam atvejui, bet taip nepavyksta, nes pamatau kokią nors įspūdingą suknelę ir nieko negaliu su savimi padaryti – man jos tiesiog reikia.

Indrė Šerpetytė/Vikos Paškelytės nuotr.
Indrė Šerpetytė/Vikos Paškelytės nuotr.

Ar laikaisi kokių nors taisyklių kurdama savo garderobą? Ar turi tabu rengdamasi?

Anksčiau galbūt turėjau, bet dabar suprantu, kad mada per daug greitai keičiasi. Kartais užtrunku, kol priprantu prie tam tikrų drabužių, – nesu iš tų žmonių, kurie pirmieji puošiasi naujausiomis tendencijomis, man reikia laiko „priaugti“ iki jų. Prieš keletą metų tikrai būčiau pasakiusi, kad nesirengsiu to ir ano, bet dabar madinga viskas, todėl nebedrįstu tvirtinti, kad niekada negalėčiau apsivilkti vieno ar kito drabužio, nes gali būti, kad kitą savaitę mane su juo pamatysite.

Gal turi prisiminimą iš vaikystės, paauglystės Lietuvoje, kuris būtų susijęs su mada? Gal net būtų galima tai pavadinti Tavo pažintimi su mada?

Visuomet iš visų girdėjau, kad niekam nepatikdavo tos sovietinės uniformos, bet kai augau, kad ir kaip būtų keista, man jos labai patiko. Ypač kai prisimenu dabar. Man ten – „Chanel“ stilius: klasikinės spalvos, grubios medžiagos, griežtas kirpimas, sagutės, apykaklės. Tai man visuomet buvo tikrasis stilius.

Papasakok apie neseniai pristatytą savo parodą „From. Between. To“ „Vartų“ galerijoje. Kaip gimė ši idėja, ką tau reiškia savo darbus eksponuoti gimtojoje šalyje ir kokį ryšį jauti su Lietuva?

Čia eksponuoti darbus yra didžiausia garbė, nes jaučiu, kad mane pripažįsta. Kartais atrodo, kad esu tokia nutolusi nuo Lietuvos, todėl grįžti su kokiu nors projektu labai malonu. Daug mano darbų yra apie Lietuvą. Nežinau, kodėl, bet visą laiką apie mane sako „lietuvių menininkė“, nors Lietuvoje nekuriu. Ir, kaip pati paminėjai, kai kurie darbai neturi visai nieko bendra su Lietuva.

Žiūrėdama į tautines juostas, svarstydavau, kodėl jos pasidarė tokios nereikšmingos. Pradėjusi skaityti ir domėtis atradau, kad jose labai daug Lietuvos kultūros ir istorijos, jos vienos seniausių mūsų kultūroje, o mes jas naudojame tik vestuvėms ar dar kam nors, ko patys nelabai suprantame. Kuo daugiau ieškojau, ką jos reiškia, iš kur jos kilusios, tuo darėsi įdomiau. Sužinojau, kad seniausia buvo rasta XIV amžiaus kapuose, pradėjau aiškintis, ką jos reiškia.

Aš vėl į jas norėjau įnešti meniškumo, nes jos buvo menas. Man buvo įdomu dirbti su juostomis, su skirtingomis spalvomis, kurių kiekvieną dieną galbūt nematytum, padaryti jas abstraktesnes, dekonstruoti. Įdomu jas eksponuoti Lietuvoje. Važiuodama čia nežinojau, kaip juostos bus priimtos. Kai rodžiau Londone, Ispanijoje ar Kolumbijoje, jos buvo priimtos visai kitaip, o Lietuvoje žinomos ir kaip tradicinės tautodailės dalis, ir kaip kičinis atributas. Be to, surengti personalinę parodą „Vartų“ galerijoje man didis pasiekimas – anksčiau, kai ten lankydavausi, net neleisdavau sau pagalvoti, kad čia galėčiau eksponuoti savo darbus.

Trys dalykai, kurie Indrę Šerpytytę-Roberts daro laimingą?

Žinai, kurie pirmieji šovė į galvą? Constance, Davidas ir namai.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Temos:

Kultūra Menas

Naujausi straipsniai