Menininkė Ieva Kotryna Ski: „Smegduobės nėra tik katastrofa – jos gali pakeisti mąstymą"

Ieva Kotryna Ski / Dainiaus Putino nuotr.
Autorius: Dovilė Grigaliūnaitė
Publikuota: 2021-10-30 17:01
Paskelbti Kompozitorių namuose veikiančios parodos „JCDEcaux premija 2021: Tarpai”, kurioje pristatomi penkių konkurso būdu atrinktų pradedančiųjų menininkų darbai, laureatai. Visą parodos veikimo laiką lankytojai galėjo balsuoti už jiems labiausiai patikusį kūrinį. Daugiausiai balsų surinko ir Publikos prizą laimėjo menininkė Ieva Kotryna Ski už parodoje pristatomą videodarbą „Smegduobė“. Kūrinyje menininkė atsispiria nuo geologinių darinių bei savo senelio geologo Vytauto Narbuto tyrinėjimų ir leidžiasi smegduobių atveriamais takais.

Savo profesinį kelią pradėjai nuo kino – kinotyros studijų ir darbo kino aikštelėje kastingo režisiere. Kodėl pasirinkai būtent kiną?

Paskutinėse klasėse jau žinojau, kad noriu studijuoti kino režisūrą, nes domėjausi kinu, taip pat lankiau kino kursus „Skalvijoje“. Tuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademija nerinko režisūros kurso, todėl nusprendžiau stoti į kino teoriją, o po metų perstoti į režisūrą. Pradėjau rašyti apie kiną, bet tuo pačiu ir abejoti ar tikrai noriu studijuoti režisūrą būtent LMTA.

Ilgainiui išėjau iš kinotyros studijų ir pradėjau dirbti kino aikštelėje. Atrodė, kad tai ir yra tai, ką aš noriu daryti – ir įdomu, ir sekasi, ir užsidirbu. Vis dar tęsiau rašymą, kažkiek dirbau „Kino pavasaryje“, bet visada išliko idėja, kad norėčiau kurti kažką savo. Todėl viską Lietuvoje mečiau ir išvažiavau studijuoti kino bakalauro į Paryžių.

Ievos Kotrynos Ski videodarbas „Smegduobė“ / Lauryno Skiesgielos nuotr.
Ievos Kotrynos Ski videodarbas „Smegduobė“ / Lauryno Skiesgielos nuotr.

Įstojai į kino bakalaurą, o šiuo metu tęsi magistro studijas meninio tyrimo programoje ir veiki šiuolaikinio meno scenoje. Kaip įvyko šis atotrūkis nuo kino link videomeno?

Kažkuriuo metu įvyko persilaužymas supratus, kad pati galbūt ir nenorėčiau kurti filmų su aktoriais, už kurių atranką būtent ir buvau atsakinga. Nors mane labai domina kinas, manau, kad tai itin sudėtinga virtuvė reikalaujanti labai daug laiko ir labai daug finansų.

Palaipsniui pradėjau domėtis dokumentiniu ir eksperimentiniu kinu, nes mane traukė laisvė eksperimentuoti pačia kino forma. Dažnu atveju kurdamas tokius filmus esi kiek mažiau ribojamas daugybės dideliame filme atsirandančių aspektų. Reikia mažiau finansų, mažesnės komandos ir t.t. Mane viliojo galimybė būti labiau nepriklausoma nuo tokios didžiulės mašinos. Bakalauro studijos buvo ganėtinai plačios ir požiūris į kiną labai atviras.

Daugelio paskaitų atsiskaitymas galėjo būtų videodarbas, taip pradėjau linkti labiau prie videomeno nei kino. Mane domino riba tarp dokumentinio kino ir videomeno bei erdvinės instaliacijos galimybės Baigiant bakalauro studijas pamačiau visiškai naują programą apjungiančią tyrimą ir kūrybą, siekiančią sujungti universitetinį mokslą su meno mokyklų praktikomis.

Nors buvo gana neaišku, kokios bus šios studijos, ir dar svarsčiau apie dokumentikos režisūrą, tačiau pasirinkau šią programą. Studijuodamas turi atlikti tyrimą, kurio pagrindu kursi videodarbą, performansą ar dar kažką kitą. Šios studijos man atvėrė galimybę permąstyti ką aš veikiu ir leido eksperimentuoti su forma. Toks buvo mano kelias link videomeno ir šiuolaikinio meno scenos.

Ievos Kotrynos Ski videodarbas „Smegduobė“ / Lauryno Skiesgielos nuotr.
Ievos Kotrynos Ski videodarbas „Smegduobė“ / Lauryno Skiesgielos nuotr.

Ne kartą paminėjai formos paieškas. Esu mačiusi tavo video darytus su sugedusia įvairias spalvas išgaunančia telefono kamera. Kas tave sudomina pirmiau – nauja forma, kurią nori išbandyti, ar tema, istorija, kurią nori papasakoti?

Kartais sunku pasakyti kas atsiranda pirmiau, nes dažnai forma ir turinys persipina ir veikia vienas kitą. Tarkime minėti video daryti su defektiniu HTC telefonu atėjo netikėtai. Pats telefonas tarsi pasiūlė formą. Man patiko filmuoti ką veikiu, ką veikia draugai, Vilniaus sceną, vakarėlius, o telefonas fiksuodavo viską tiesiog savitu spalvų spektakliu. Ką darau dabar, yra labiau apgalvotos tematikos video. Darbas, kurį pristatau parodoje „JCDecaux premija“, pirmiausia man buvo įdomus tematiškai, o forma atėjo natūraliai ieškant geriausio būdo.

Kaip sekėsi ieškoti to geriausio būdo kuriant parodos darbą „Smegduobė“?

Mane jau nuo seniau domina skirtingos vaizdo kokybės ir pasakojimo fragmentiškumas. Smegduobės pasirodė beprotiškai įdomi tema. Tai yra ir požeminiai tuneliai apjungiantys skirtingas smegduobes, ir mums nematomos ryšius turinčios sistemos. Smegduobės sandara man tapo leitmotyvu diktavusiu ir pačio darbo struktūrą.

Pavyzdžiui, dalykai, kuriuos aš pasakoju video tarsi atsiranda ir vėl pradingsta. Istorijos nėra vientisos, jos apsijungia ir vėl atitolsta. Tačiau toks fragmentiškas pasakojimas vėliau susijungia į bendrą istorijos burbulą.

Ieva Kotryna Ski / Dainiaus Putino nuotr.
Ieva Kotryna Ski / Dainiaus Putino nuotr.

Šis kūrinys smarkiai susijęs ir su Kompozitorių namais, kuriuose yra pristatomas, ir su tavo šeima. Būtent čia pristatei savo pirmąjį kūrybos darbą, o dabar sugrįžti į Kompozitorių namus su naujausiu video. Visai prie pat gyvena tavo mama kompozitorė, tėtis ir senelis geologas, kuris ir įkvėpė sukurti „Smegduobes“. Gal yra ir dar daugiau sąsajų? Galbūt susidomėjimas geologija atkeliavo iš vaikystės?

Taip, atrodo, kad sąsajų gal net ir per daug. Mano senelis vykdė geologinius tyrimus ir jo pagrindinis tyrimų objektas buvo būtent smegduobės. Kai buvau vaikas tie akmenys man neatrodė įdomūs, labiau traukė gyvūnai, augalai arba žvaigždės, kosmosas. Kai senelis turėjo išsikraustyti iš Geologijos instituto, kviesdavo mane ir kitus pusbrolius bei pusseseres jam padėti. Atėjusi praktiškai visą laiką filmavau, o žiūrint į visokius įrankius, uolienų pavyzdžius ir senas akmenų skaidres, pradėjau domėtis senelio tyrimais ir pačia geologija.

Kažkada su visa šeima važiavome į Biržus žiūrėti smegduobių ir mano susidomėjimas augo. Įstojus į magistrą iš naujo prisiminiau ir atradau geologija, senelio tyrimus ir smegduobes. Beje, darbe yra panaudotas ir mamos kurto muzikinio kūrinio fragmentas, kuriame yra vardijami akmenų pavadinimai. Nors jį ganėtinai smarkiai kartu su filmo kompozitoriumi Ernestu Kaušyla adaptavome, bet tai kaip tam tikras „hommage“ sujungiantis mano šeimą, senelį, mamą per akmenis. Taip pat filme girdimas ir mamos įrašytas akmenų barškėjimas.

Kuo būtent tave sudomino smegduobės?

Iš pat pradžių negalėjau įvardinti kuo, bet leidžiantis vis gilyn, supratau, kad smegduobės gali atverti labai daug dalykų. Pirmiausia smegduobės asocijuojamos su katastrofa. Joms atsiradus dažnai įgriūna žemė, gali įgriūti namai, keliai. Bet man norėjosi atrasti ir kitą kampą. Smegduobės nėra vien tik katastrofa ir netgi gali nuvesti keliu į kitą matymą. Tiek paties žemės suvokimo, tiek procesų jos viduje, tiek besiformuojančių žemės archyvų. Smegduobės taip pat gali apversti tavo matymą ir mąstymą aukštyn kojom.

Ievos Kotrynos Ski videodarbas „Smegduobė“ / Lauryno Skiesgielos nuotr.
Ievos Kotrynos Ski videodarbas „Smegduobė“ / Lauryno Skiesgielos nuotr.

Tavo darbą lydinčiame tekste esi paminėjusi Baltųjų rūmų kieme atsivėrusią smegduobę, kuriai greitai internete buvo sukurta paskyra, atsirado „memai“ ir žmonės ją pradėjo laikyti tarsi vilties simboliu prieš Donaldo Trumpo vykdomą politiką. Ar siekei, kad parodos lankytojai tavo darbe įžvelgtų sąsajas su politiniu kontekstu ar pandemine situacija?

Iš tiesų nors ir paminiu šį konkretų atvejį, tačiau nenorėjau tiesiogiai apie tai kalbėti pačiame videodarbe. Apskritai nenorėjau per daug veltis į politizavimus ar konkrečių metaforų kūrimą. Smegduobės mano mintyse atsirado dar prieš pandemiją. Žinoma, jos metu supratau, kad galėčiau su tuo susieti, bet nesinorėjo. Norėjosi atkreipti dėmesį į tam tikrus man svarbius ir įdomius aspektus, o žiūrovai jau patys susikurs prasmes.

Dabar dažnai kalbama apie geologinį laiką, „deep time“ (liet. giluminis laikas), bet tai skamba labai teoriškai. Norėjau užfiksuoti koks jausmas yra gyventi šalia smegduobės, kaip aš pati jaučiuosi fiziškai esant šalia. Todėl darbe atsidaro tekstas apie sapną ir kažkokias neapčiuopiamas materijas. Šis video yra bandymas sau pačiai atrasti sąsajas su paviršiumi ir geologiniais procesais.

Paroda „JCDecaux premija 2021: Tarpai” Kompozitorių namuose Vilniuje veikia iki spalio 31 d., jos lankymas nemokamas.

Naujausi straipsniai