Menininkė Erika Petunovienė, meno pasaulyje dar žinoma kaip Erica AYTE, yra surengusi ne vieną personalinę parodą ir aktyviai dalyvaujauti simpoziumuose vykstančiuose visame pasaulyje. Šiemet ji dalyvaus 12-oje Florencijos bienalėje ir pristatys savo kūrybą. Erika tapo antrąja lietuve pastebėta šios tarptautinės šiuolaikinės meno parodos.
Esate jau 12 personalinių parodų surengusi menininkė – kaip jūsų gyvenime užgimė meilė menui ir kūrybai?
Mano šeima sako, kad gimiau su pieštukais rankose. Vaikystėje parduotuvėse trūko spalvotų pieštukų, flomasterių, todėl labiausiai džiaugdavausi jų gavusi dovanų iš užsienio. Tiesą pasakius, situacija iš dalies yra tokia ir dabar. Lietuvoje galima gauti kokybiškų, tačiau pačių elementariausių tapybos priemonių. Užsienyje labiau linkstama eksperimentuoti skirtingos sudėties dažų deriniais, mišriomis technikomis, blizgesiu, aukso lakštais, faktūra, beprotiškais drobės padengimo metodais. Todėl kuriu eksperimentinį meną priemonėmis, kurias pavyksta gauti.
Vidurinėje mokykloje turėjau nuostabų dailės mokytoją. Jis leido man būti „balta varna“ ir palaikė mane kūrybos eksperimentuose. Kiti vaikai paišė gamtą, princeses, o aš piešiau abstrakcijas ir stilizuotus gyvūnus. Vėliau kryptingai studijavau, tačiau po studijų turėjau pertrauką, nes išgyvenau vidinį konfliktą tarp laisvės bei saviraiškos ir taisyklių kūryboje. Buvau pasiilgusi laisvės nepaklusti taisyklėms. Per šį laiką domėjausi saviugda, meditacijomis, ieškojau gyvenimo prasmės. Tai darau iki šiol, einu transformacijos keliu. Kaip ir savo paveiksluose – stengiuosi įžvelgti prasmę įvairiuose įvykiuose. Kartą gavau užsakymą nutapyti paveikslą. Iš pradžių buvau nusiteikusi skeptiškai, tačiau turėjau metus laiko užduočiai įvykdyti. Galvojau, kad buvau atsisveikinusi su kūryba, bet nutapius paveikslą užliejęs pilnatvės jausmas, atnešęs suvokimą, kad nuo ko bėgau, to ir ieškau. Grįžau į kūrybą, galiu ir mėgstu eksperimentuoti, jaučiu pilnatvę ir laimę, ir kaip niekad esu tikra, kad esu ten kur turiu būti ir darau tai, ką myliu labiausiai.
Surengiau nemažai personalinių parodų, aktyviai dalyvauju ir grupinėse parodose, meno simpoziumuose Lietuvoje bei užsienio šalyse (Austrijoje, Australijoje, Vokietijoje, Indijoje, Italijoje ir kt.). Mano paveikslai priklauso abstrakčiojo simbolizmo srovei. Širdžiai artimiausia yra perteikti paslėptas mintis apie visatos sandarą, prigimtinį gėrį ir vertybes, tačiau nevaizduojant siužeto tiesiogiai, naudojant tik ideksikalinius ženklus – užuominas stebėtojams, kurie nori ne tik grožėtis išoriniu paveikslų pavidalu. Kurti šiomis temos, prisipažinsiu, yra sunku. Galvoju, kad šiuolaikiniame mene vyrauja daug „trijų S“ temų: sekso, smurto ir skausmo. Man pačiai pasaulyje trūksta pozityvių stimulų, kurie padėtų atlaikyti sunkumus ir įkvėptų darbams. Todėl noriu kurti tik stimuliuojančią, energijos suteikiančią tapybą. Slogių nuotaikų prikurti nėra taip jau labai sudėtinga, noriu, kad mano paveikslai gebėtų paskatinti ir pakylėti juos mylinčią auditoriją.
Apie ką kalba jūsų paveikslai?
Man patinka idėja iš virtualios paskaitos apie pasaulio suvokimo psichologiją. Psichologai teigia, kad žmogaus protą labiausiai pozityviai nuteikia ryškios spalvos ir detalių gausa, simbolizuojanti perteklių – todėl mes taip džiaugiamės matydami žėrinčius fejerverkus, desertų pabarstukus ar blizgančius konfeti. Tačiau kiek tokių detalių matome aplinkoje? Kartais atrodo, kad lietuviai ypatingai mėgsta pilkus, tuščius interjerus, kuriuose visada reikia būti savotiškai sukaustytam, griežtam, rimtam ir stoiškam. Tai mūsų klimatinės zonos – didžiąją metų laikų dalį „suvalgančios“ darganos įtaka. Atrodytų, tiesiog yra patriotinis reikalas tą pilkumą išpažinti, mylėti ir jos laikytis.
Mano paveiksluose dažnai perteikiama nevaržomos laisvės tema. Mėgstu tokias kompozicijas, kurios tarsi neturi krašto ar pabaigos, naudoju laisvus, takius į kaspinus panašius potėpius. Dėl šių bruožų kai kurie mano darbai buvo panaudoti kaip suknelių audinių raštai. Tai savotiškas komplimentas – rūbas yra tai, kam leidžiame arčiausiai būti prie savo kūno. Niekas nenorėtų apsigaubti tuo, kas nuteikia prastai.
Gausą ir mažus džiaugsmus simbolizuojančius dalykus sugebu įžvelgti kasdieninėje aplinkoje. Mėgstu kuo ryškesnes spalvas – natūralioje prieblandoje mums trūksta šviesų. Mano paveikslai sukurti taip, kad jie lengvai „apšvitintų“ stebėtoją. Būtų lyg apšviesti iš vidaus – siekiu maksimalios suvokėjo reakcijos, į juos negalima žiūrėti pasyviai, jie provokuoja reakciją. Dažnai naudoju blizgesį arba faktūras ir stebiu, kaip paveikslai keičiasi esant skirtingam paros laikui ar kitokiam patalpos apšvietimui. Tokiu būdu paveikslai patys yra „judrūs“, jie kvėpuoja, atsidūrę skirtingose erdvėse. Jie dekoruoja tiek valstybines įstaigas, tiek privačius namus ar biurų patalpas. Tikiuosi, kad pro mano paveikslus praeinantys žmonės nusiteikia dieną praleisti kaip įmanoma geriau.
O kas jus įkvepia?
Mes gyvename eklektiškoje aplinkoje, kurioje praeities ir ateities įvaizdžiai draugauja greta. Iš dalies, tai ir yra mano įkvėpimo šaltinis. Pastebiu, kad praeitis mane paveikia per XIX a. – XX a. pradžios tapybą. Mėgstu Secesijos dailininkus, kurių darbuose gausu arba smulkių, ryškių mozaikiškų detalių, arba plaukiančių, natūralių siluetų. Kartu šis menas yra dedikuotas moterims. Taip pat žvalgausi į prerafaelitų meną. Jame gausu moterų atvaizdų, tačiau moterys nėra tiesiog kūnas ir kraujas, jos yra emocijos ar vertybių nešėjos. Moteriškos temos nusitęsė iki Art Deco meno su Tamara Lepicka, kurios moterys yra vamp, stipriai išreikštos juodais kontūrais. Tokių atspindžių kartais matyti ir mano mene.
Tačiau vyriškas menas, atrodytų yra matomas kaip rimtesnis, reikšmingesnis, nukreiptas ne į namus, bet į viešumą. Tiesą pasakius, esu labiau vertinama, jeigu užsieniečiai virtualiame pasaulyje iš pradžių pagalvoja, kad mano pavardė yra vyriška. Taip neturėtų būti. Tvirtai tikiu, kad moterys tą gali reprezentuoti kuo puikiausiai, todėl moteriškumo tema man yra labai aktuali. Tam yra skirtas mano naujų paveikslų ciklas. Šią temą taip pat pristatysiu ir Florencijos bienalėje, kuri bus skirta Leonardo da Vinci metinėms. Argi jis nebuvo pirmasis menininkas, leidęs moterims užimti pirmą matomumo planą?
Šiuolaikinis pasaulis mane paveikia per socialinių tinklų ir naujųjų medijų įtaką. Nelaikau naujų medijų neigiamybe – jos liudija intensyvų spalvingumą, kurį taip mielai įsileidžiame į savo kasdienybę. Kitas svarbus įkvėpimo šaltinis yra muzika. Mano skonis yra įvairus – nuteikti kūrybai mane gali ir Kygo, tačiau – pačios nuostabai – vėl iš naujo atradau klasikinę muziką – F. Šopeną, K. Debiusi ir M. K. Čiurlionį.
Dažnai girdima nuomonių, kad būti menininku Lietuvoje yra labai sunku.
Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į viską, kas vyksta gyvenime. Priimi visa tai kaip pamokas, kurias turi išmokti ir keliauti toliau. Finansiškai nėra lengva – medžiagos, parodos kainuoja nemažai. Erdvę, skirtą tik kūrybai, surasti taip pat nėra itin paprasta.
Netrukus išvyksite į Florencijos bienalę. Kaip buvote pastebėta vertinimo komisijos?
Tai didžiausia šiuolaikinio meno paroda, organizuojama kas dvejus metus Italijoje. Į ją vyksiančius dailininkus atrenka pasaulinio lygio menininkų ir ekspertų komitetas (sudarytas iš išskirtinių mokslininkų, meno istorikų ir kritikų iš įvairių šalių). Prieš kelis metus siunčiau paraišką dėl dalyvavimo su itin „ramiais“ darbais, tačiau šį kartą išsiunčiau tokius darbus, kuriuos kurdama esu savimi ir tarptautinė vertinimo komisija įvertino juos bei pakvietė dalyvauti parodoje.
Prieš dvejus metus bienalėje dalyvavo 400 menininkų, parodą aplanko daugiau nei 10 tūkst. žmonių iš viso pasaulio. Lietuvai iki šiol Florencijos bienalėje atstovavo tik skulptorius Vytautas Balsys. Įdomu yra tai, kaip užsienio šalyse yra reaguojama į ypatingo spalvingumo tapybą. Jiems tai yra labiau įprasta. Svetur mažiau išankstinių nuostatų ir tabu – vaizdavimo būdų, kurių tariamai geriau reikėtų nepasitelkti. Tarptautiniai menininkų simpoziumai man padeda suvokti, kad menininkai iš įvairių šalių iš tiesų yra panašūs savo esme.
Ką jums reiškia ši tarptautinė paroda? Juk iš Lietuvos bienalėje buvo pasirodęs vos vienas menininkas.
Čia dalyvavę menininkai sulaukia tarptautinio dėmesio ir pripažinimo, leidžiančio savo kūrybą pristatyti ateityje organizuojamose tarptautinėse parodose ar renginiuose. Džiaugiuosi galimybe susipažinti tiek su įvairių šalių menininkais, tiek su organizatoriais, kolekcininkais bei galerijomis. Man patinka bendrauti ir dalintis žiniomis, be to, turiu ateities planų rengti tarptautinius simpoziumus Lietuvoje. Laukia daugybė įvairių paskaitų, renginių, kur galėsiu papildyti savo žinias. Florencijos bienalė leidžia katalogą, kurio sklaida yra puiki galimybė prisistatyti pasauliui.
Ar svarbu menininkui būti pastebėtu ir kokią įtaką tai daro jo karjerai?
Manau, tai buvo svarbu visais laikais. Tai galimybė rengti parodas skirtingose šalyse, keistis patirtimi bei žiniomis, kultūriniais reiškiniais, plėsti pasaulio suvokimą, taip pat kurti tarptautinius projektus kartu. Be to, daug lengviau bendrauti ir planuoti renginius, sužinoti apie juos, kai esi asmeniškai pažįstamas, kai yra matę tavo darbus. Įdomu sulaukti kvietimų, bendrauti su skirtingų profesijų žmonėmis iš viso pasaulio. Dauguma užsienio menininkų yra susižavėję Lietuva ir nori ją aplankyti. Pasakoju apie mūsų šalį, rodau filmukus susitikimų metu.
Kiekvieną kartą grįžusi iš simpoziumo ar parodos užsienyje jaučiuosi pripildyta įspūdžių, mūsų klimato juostai nebūdingų spalvų, kultūros ir paveldo žinių, išraiškingos ir kitokios gamtos detalių, įvairios patirties bendraujant ir dvasiškai pakylėta. Kūryba yra vienijanti veikla, kuomet gali išeiti iš savo asmeninės patirties ribų ir sukurti reiškinį, vertingą tiek meno auditorijai, tiek kolegoms menininkams.kult