Menininkė Agnė Kišonaitė: „Prisipažinsiu: aš kartais spiegiu iš laimės“

Agnė Kišonaitė / Ritos Einingytės nuotr.
Autorius: Remigija Paulikaitė
Publikuota: 2017-12-17 12:08
Tie namai anaiptol neprimena stereotipinių dailininkų dirbtuvių su būdinga meniška netvarka, nors dailininkė Agnė KIŠONAITĖ (34) kuria tik čia. Nėra ir mažų vaikų buvimą be žodžių liudijančių mažmožių, nors šeima džiaugiasi beveik šešių mėnesių sūneliu. Pasirodo, galima gyventi daug ką suderinant ir kartu – stilingai, patogiai, nepaskęstant asmeninėse ir profesinėse smulkmenose.

Dabar pusė vienuolikos ryto – menininkės sūnelis Henris su močiute trims keturioms valandoms vežimėlyje iškeliavo į parką. Tą laiką Agnė gali skirti sau, tiksliau – kūrybai ir su tuo susijusiems ne tokiems poetiškiems dalykams – rėmėjų paieškoms, parodų organizavimui ar susitikimams su žurnalistais.

Dabar jai svarbu baigti iš insulino švirkštų kuriamą skulptūrą, kurios dalis gruodžio pradžioje iškeliaus į Abu Dabį. Į Jungtinius Arabų Emyratus, kur vyks tarptautinis endokrinologų kongresas, pristatyti savo kūrinio keliaus ir Agnė su vyru informacinių technologijų specialistu Mantu Kubiliumi bei jųdviejų mažyliu.

Na, o šviežiausia naujiena jau guli dailiai supakuota ir laukia tapybai silpnybę jaučiančių žmonių dėmesio. Tai – tapybos akriliniais dažais rinkinys su menininkės paruoštais eskizais.

„Jau ketveri metai visai vasarai kurti išvažiuoju į Klaipėdą. Šiemet šiai tradicijai taip pat nenusižengėme: Henris gimė birželio 2-ąją, o jau po gerų dviejų savaičių palikome sostinę. Kasdien su vaiku eidavau prie jūros. Jis miegodavo, o aš sėdėdavau ant savo suoliuko ir piešdavau. Buvo vasaros pabaiga, gaudavau daug užklausų, ar rudenį kaip anksčiau rengsiu tapybos kursus. Man patinka kitus mokyti, bet dabar, kai auginu kūdikėlį, negaliu visko aprėpti. Ten, prie jūros, ir sugalvojau parengti videomokymus: aš viską papasakosiu, o žmonės žiūrės mano pamokas kompiuterio ekrane ir bandys piešti, – pasakoja apie savo dar šiltą naujieną. – Kadangi naujokui gali būti sudėtinga pačiam pasidaryti eskizą, sugalvojau jų krūvą parengti pati. Dar ir profesionalams skirtų akrilinių dažų sumaniau pridėti, kad tą piešinį galėtų spalvinti kaip tikras dailininkas. Pasakiau savo idėją vyrui, jis pripažino, kad įdomu. Taip atsirado graži dėžė, kurioje – dešimt eskizų, specialiai mano užsakymu pagaminti dažai, pačios atrinkti teptukai, paletė. Užteko vietos ir mano paruoštoms specialioms dovanėlėms. Man atrodo, tokio rinkinio dar niekas nebuvo sugalvojęs... Jį galima pirkti internetu, mano tapybos puslapyje. Rinkinys „Aš noriu tapyti“ – tiems, kurie turėjo svajonių tapyti, bet gyvenimas susiklostė kitaip, tiems, kurie nedrįsta nueiti į dailės kursus. Tapyba – labai gera meditacija, terapija: piešiant kitoms mintims galvoje tiesiog nelieka vietos, nes visada galvoji, kaip spalvas maišyti, kad išeitų norimas atspalvis. Nes bent jau man tapyba aštuoniasdešimt procentų yra spalvų maišymas.“

Ritos Einingytės nuotr.
Ritos Einingytės nuotr.

O aš žingsniuodama pas jus svarsčiau, kad didžioji naujiena bus, matyt, kokia nors dar viena netikėta instaliacija. Tarkim, iš kūdikių čiulptukų. Juk prieš kelis mėnesius gimęs sūnus –išlauktas, išsvajotas?

Tikrai, su Mantu labai laukėme Henrio, ir ačiū, kad jis atėjo. Kažkada, kai jau galvojome apie vaikus, susirgau diabetu. Kol supratau ligą, su ja susigyvenau ir susivokiau, kaip reikės gyventi toliau – vaikų „projektą“ teko atidėti. Teko penkerius metus palaukti, kol mums gimė sūnus. Man atrodo, ir mažajam gera, kad yra toks visų artimųjų, ne tik tėvų, lauktas kūdikis. Jis labai gero būdo, nekelia problemų.

Kur tik nueinu, žmonės, sužinoję, kad turiu kūdikį, klausia, ar aš išsimiegojusi. Sakau, taip, nors kėliausi penkis sykius. Sūnų man lengva auginti.

Vyras sugalvojo, kad gimus vaikeliui mums reikės pagalbos. Mano mama sutiko atvažiuoti iš Klaipėdos pagyventi Vilniuje ir kelias valandas per dieną pabūti su anūku. Aš tą laiką galiu skirti savo poreikiams. Jei reikėtų visą parą atiduoti tik motinystei, nors ir koks ramus, laimingas vaikelis būtų, tų kelių valandų per parą sau stigtų. Aš jas atiduodu kūrybai, tapymui, planavimui, organizavimui. Nes šiuo metu tiek daug visko netikėtai atsirado!

Na, o kurti skulptūrą iš vaikiškų atributų dar neatėjo laikas, nes turime dar tik vieną čiulptuką. Mano idėjos ir kūriniai gimsta, kai kokių nors daiktų sukaupiu daugiau. Tačiau neatmetu galimybės ką nors sukurti vaikų, motinystės tema.

Štai prie diabeto instaliacijos dirbu antrus metus. Iš pradžių, kai pradėjau, buvo sunku gauti tų specialių švirkštų, o dabar jų turiu tiek, kad niekur nebetelpa...

Ritos Einingytės nuotr.
Ritos Einingytės nuotr.

Prieš kurį laiką pati atvirai pasakojote, kad insulino švirkštų instaliacija atsirado iš asmeninės patirties. Kaip jūsų sveikata šiandien?..

Visai neblogai – štai galiu suvalgyti šiek tiek šokolado. Iš tiesų aš vis dar nesusitaikau, negaliu savęs diabetike vadinti. Cukraligė man buvo diagnozuota 2012-aisiais, po metų dar labiau susirgau. Tokios ligos neateina šiaip sau. Reikia išmokti tam tikras pamokas. Tuo laiku visokių būsenų išgyvenau, nes nežinojau, kas man. Tačiau ir tada labai padėjo mėgstama veikla. 2013-uosius vadinu išgyvenimo metais: aštuonis mėnesius gydžiausi, bet visą laiką kūriau. Net kai negalėjau keltis iš lovos, tarp vaistų vartojimo piešdavau eskizus. Tai ištraukė iš sunkumų. Gerai, jei žmogus turi veiklos, kuria gali remtis, kai sunku. Gyvenimas banguotas, bet visada tikiu, kad po juodo periodo ateis labai geras.

Mama iš ryto su vaiku pabūna kelias valandas, paskui – aš. Man tai – atostogos. Galiu maitindama sūnų kurti naujas idėjas, ką nors planuoti – man juk niekas netrukdo.

Visada lengva save tuo įtikinti?

Su laiku išmoksti. Žinau, kai ir čia, ir ten nesiseka, atsiras kūrybinių sėkmių. Yra tokia virtuali dizaino naujienų svetainė „Designboom“, turinti milijonus sekėjų visame pasaulyje. Ji su vienu Japonijos miestu surengė konkursą – reikėjo pristatyti idėjinį meno kūrinį. Mano, sukurtas iš lako buteliukų, pateko į geriausiųjų šimtuką. Atsibundi vieną rytą ir randi tokią smagią naujieną!

Tokios naujienos sudrebina širdį. Prisipažinsiu: aš kartais spiegiu iš laimės.

Kai gimė Henriukas, maždaug pusantro mėnesio netapiau. Tačiau tada sulaukiau visiškai netikėto skambučio iš moderniojo meno galerijos, esančios Prahoje. Keturiems čekų ir keturiems užsienio menininkams buvo pasiūlyta sukurti skulptūrų grandioziniam „Porsche Panamera“ naujo modelio pristatymui, į jį susirinko geriausi „Porsche“ klientai iš aštuoniolikos šalių. Ten būti buvo nuostabu. Mano darbas – žirgo galva iš lūpdažių – buvo eksponuojamas geriausioje vietoje.

O dabar dirbu laisvesniu ritmu. Mama iš ryto su vaiku pabūna kelias valandas, paskui – aš. Man tai – atostogos. Galiu maitindama sūnų kurti naujas idėjas, ką nors planuoti – man juk niekas netrukdo. Tai, ką darau, net darbu nevadinu, nors tai vienintelė mano veikla, aš iš to gyvenu. Tačiau koks malonumas, kad ji man patinka! Ne viena mama nori susilaukti vaikų, kad pailsėtų nuo įgrisusio darbo. Ne viena, išėjusi motinystės atostogų, sugalvoja kokią nors naują veiklą, kur gali geriausiai realizuoti save. Man niekur bėgti nuo savęs nesinorėjo, laukdamasi surengiau dvi parodas. Gal todėl Henriui taip patinka mano darbai? Reikia matyti jo veidą, kai nešu pro savo paveikslus! Vienas jį ypač traukia. Sūnus su ten pavaizduota moterimi taip emocingai kalbasi! Matyt, menas jam įaugęs į kraują. Juokiamės, kad bus jei ne meno kūrėjas, tai kritikas.

Ritos Einingytės nuotr.
Ritos Einingytės nuotr.

Vyras – iš kito pasaulio. Pritapo jūsiškiame?

Menas patinka išsilavinusiems žmonėms. Jo tėtis – grafikas, nuo mažens sūnų vedžiojosi į dailininkų dirbtuves. Mantas kurį laiką lankė dailės mokyklą. Meną jis supranta. Vyras mane visada ragino kurti. Jo palaikoma atsidėjau vien kūrybai ir taip gyvenu jau aštuonerius metus.

Kai pradėjau kurti, manimi labai tikėjo ir skatino eiti tuo keliu mama, paskui prisijungė ir vyras. Tikiuosi, į tas gretas įstos ir sūnus.

Menininkui, matyt, labai svarbus artimo žmogaus palaikymas?

Be galo! Reikia turėti bent vieną žmogų, kuris skatintų eiti pirmyn, kartotų, kad elgiesi teisingai. Gal yra tokių menininkų, kurie labai pasitiki savimi, bet dažniausiai jautriems meno žmonėms reikia palaikymo. Kai pradėjau kurti, manimi labai tikėjo ir skatino eiti tuo keliu mama, paskui prisijungė ir vyras. Tikiuosi, į tas gretas įstos ir sūnus.

Beje, pusę laukimosi laiko galvojome, kaip vaiką pavadinsime. Vieną rytą atsibudusi prieš akis knygų lentynoje pamačiau Henri Matisse’o darbų albumą. Pagalvojau, Henris – koks geras vardas! Pasakiau vyrui – patiko ir jam, todėl daugiau svarstyti nereikėjo. Tai – tarptautinis, trumpas, aiškus vardas. Tokio ir norėjome, nes pasaulis globalėja, žmonės vis daugiau keliauja, – kai tavo vardą iškraipo, neištaria, juk nėra labai malonu.

Henris – gana populiarus vardas tarp menininkų, bet tikrai nenorime vaiko kreipti į tą pusę. Juk kiekvienas į šią žemę ateina su savo misija. Su savo užduotimi. Tarkim, mano užduotis – džiuginti žmones. Taip save realizuoju. Žmonėms patinka, ir aš tuo džiaugiuosi.

Džiaugiuosi ir tuo, kad nesu baigusi tapybos studijų: Dailės akademijoje studijavau grafinį, interjero dizainą. Kai dėstytojai sakydavo, kad viskas šiame pasaulyje sukurta, galvodavau, kaip galima save taip apriboti? Tikrai sukurta dar ne viskas! Pradėjusi lipdyti skulptūras iš lūpdažių, nagų lako buteliukų, insulino švirkštų, analogiškų darbų niekur neradau. Mano sukurtą insulino veidą viršelyje spausdino Ukrainos diabeto žurnalas, nes žmonės nieko panašaus nebuvo matę.

Lietuvoje tapytojai, menininkai manęs nepriima, nes esu kito braižo kūrėja. Ypač esu nesuprasta senosios kartos. Aš dėl to jau nesijaudinu, einu savo keliu, žinau, ko siekiu. Ir kol kas man sekasi. Užsienyje mane pastebi, eksponuoja ir net honorarą sumoka, o kai noriu surengti stiprią, gerą parodą Lietuvoje – niekam tai neįdomu.

Ritos Einingytės nuotr.
Ritos Einingytės nuotr.

Ar tamsesnis, ar šviesesnis gyvenimo periodas – jūsų kūryboje vis tiek visada daug spalvų.

Tikra tiesa, ir nežinau, kodėl taip yra. Tai – tam tikri dalykai, kurie plaukia iš vidaus, – dirbtinai to nesuformuosi. Būna ramesnių tonų, abstraktesnių paveikslų, bet dažniausiai norisi ryškių, energingų, tonizuojančių spalvų. Kartais sakau, kad mano paveikslai – egocentrikai: jei vieną interjere pakabinai, šalia vargu ar kas derės, nebent kitas mano darbas. Daug žmonių yra įsigiję po kelis paveikslus. Tai labai smagu.

Šie metai jums – džiugesio, pakilimo?

Norėtųsi, kad tas gražus etapas niekada nesibaigtų. Blogų dalykų neafišuoju. Viena gera draugė sakė iš manęs niekada negirdėjusi, kad sunku. Aš tikiu, kad jei labai susikoncentruosi į blogus dalykus, tai jie ir kartosis. „Užsidedi“ sau kodą ir vargsti. Visi turime problemų, bet jomis apkrauti aplinkinių gal nereikia? Aš esu už tai, kad jei yra blogai, turi ką nors keisti, ieškoti kokių nors išeičių – vien skųstis negali. Nors ir man visokių periodų būna. Kartais atsikeliu ir viskas nesiseka. Vyras sako, kad tada reikia eiti anksčiau miegoti – kitas rytas išauš geresnis. Kai nėra nuotaikos, kai esu suirzusi, susipykusi – neinu prie molberto. Tikiu, kad meno kūriniui perduosiu ir emociją, – jei tapysiu pikta, kas norės gyventi su mano blogą nuotaiką skleidžiančiu paveikslu? Tačiau visada padeda pasivaikščiojimai. Išeini bet kokiu oru į lauką, vėjas prapučia galvą ir palengvėja.

Ritos Einingytės nuotr.
Ritos Einingytės nuotr.

Naujausi straipsniai