Per vieną minutę pasaulis „praturtėja“ 2 milijonais šiukšlių vienetų. Žmonės masiškai tolsta vieni nuo kitų. XXI amžiuje, kai jau pralieta tiek kraujo, vis dar svarbu kalbėti apie laisvę. Šias temas nagrinėja menininkas Vladas Mackevičius lapkričio 14 d. Vilniaus galerijoje „Tsekh Art Gallery“ pristatomoje savo parodoje „Laisvas Žmogus“.
Kaip gimė sumanymas rengti parodą „Laisvas Žmogus“ ?
Jau kurį laiką stebėdavausi kaip žmonės masiškai tolsta vieni nuo kitų: sulenda į savo išmaniuosius prietaisus ir absoliučiai nebebendrauja tarpusavyje. Tai visuotinė individo uždarumo problema, kurią gali stebėti visur: nuo pietaujančių bendradarbių ar šeimos iki gatvėje einančių žmonių. Nepastebėjimas ir abejingumas tampa norma. Viskas įdomu vieną kartą. Prioritetai masiškai įgauna klaidingą kursą, kartais visai dingsta. Žmonės neieško atsakymų, aš jau nekalbu apie žinias.
Toli eiti nereikia. Per vieną minutę pasaulis „praturtėja“ 2 milijonais šiukšlių vienetų. Šiukšlės supa mus ne tik realiame pasaulyje bet ir skaitmeniniame. Pavyzdžiui, per 1 minutę į Facebook‘ą įkeliama apie 240 000 nuotraukų, per 1 minutę į Youtube įkeliama virš 70 valandų vaizdo bei audio turinio medžiagos. Paminėjau tik du resursus, jų kur kas daugiau.
„Laisvo Žmogaus“ paroda apie šias aktualijas. Tai mano kvietimas keistis viduje ir keisti pasaulį aplink save.
Kodėl „Laisvas žmogus“ – nuo ko laisvas, ar neapmaudu XXI amžiuje vis dar kalbėti apie laisvę? Regis, tai turėtų būti jau duotybė.
„Laivas žmogus“ parašytas kabutėse ne šiaip sau. Ir duotybė – dažnu atveju apgaulinga dėl daugelio aspektų. Visų pirma ne kiekvienas žmogus moka naudotis savo laisve bei suteiktomis gyvenimo galimybėmis. Antra – galiu drąsiai pavadinti laisvu belaisviu dažną žmogų, neretai švaistantį savo neįkainojamą laiką nereikalingos informacijos apdorojimui, socialiniams tinklams bei blaškymuisi užuot gilinantis į savo identiteto suradimą, tobulinimą.
Žmogus, neretai gyvenantis iliuzijomis, galvoja kad jam duotas laikas yra beribis, drįsta tingėti ir teisintis, netiki. Aišku, pasakysite – lengva kalbėti, bet esu tikras, kad daugelis norų išsitrina tikėjimo nepakankamumu, galų gale atsiranda pasiteisinimai. Bet juk savo mąstymo pakeitimas nekainuoja daug pinigų. Sutinku, kad į protą reikia investuoti, kad vėliau netektų su aukštuoju ( kartais ir dviem) dirbti ne pagal išsilavinimą nemėgiamą darbą ar dar blogiau – ieškotis darbo.
Kodėl paroda rengiama Vilniuje – juk jūs jau seniai pasaulio menininkas, išplėtęs ribas nuo Amerikos iki Kinijos?
Paskutinę personalinę parodą Lietuvoje teko surengti 2015 metais. Praėjo daug laiko. Žmonės dažnai klausia bei nori matyti ir Vilniuje mano mintis kūrinių pavidaluose. Apmaudu, kad man nepavyksta rengti parodų dažniau, bet paisant platų eksponavimosi spektrą kitaip tiesiog nesigauna. Myliu Lietuvą, jos gamtą bei žmones, su malonumu dalinuosi savo pamąstymais. Dėkingas Lietuvai už galimybę sutikti savo mylimąją. Mes buvome tarsi vanduo ir troškulys. Susitikome ir tapome jėga.
Kuo iš viso kvėpuojate pastaruoju metu?
Keliais sakiniais ir neatsakysi. Daug kuo. Aistra kurti, džiaugsmu mylėti, ramybe dėl buvimo savo vietoje. Toji vieta – pastovus judėjimas, ir dažnu atveju prieš srovę. Asmeninio vystymosi kontekste suprantu, kad pasroviui plaukia tik negyva žuvis. Diskomfortas kaip šaltas vanduo – stiprina.
Jūsų įkvėpimo šaltiniai tokie nestandartiniai – atostogos Sibire, kelionė M.K.Čiurlionio takais Lenkijoje. Kur lankėtės, kas įstrigo pastaruoju metu?
Pastaruoju metu teko lankytis Kinijoje bei Japonijoje. Tiek pirmoji, tiek antroji šalis paliko daug brangių pamokų, dar labiau išgrynino asmenybę bei pasaulio įvairumo suvokimą. Pamilau Japoniją už Jos nuolankų norą kasdien tobulinti procesus, už požiūrį į gamtą bei gilų ryšį su ja. Estetika ir punktualumas šalia šiuolaikiškiausių technologijų. Tai negali nežavėti.
Pasaulis šiuo metu toks neramus – ar tai veikia veikia kūrybą, meno rinką ir kaip?
Negaliu komentuoti rinkos, nes tai pastoviai nepastovi substancija. Kitaip ir negali būti – viskas keičiasi, keičiasi ir rinka. Kas liečia mano kūrybą – neramumai tiesiogiai įtakoja, ir dažnu atveju tampa vieno ar kito klausimo nagrinėjimo šaltiniu. Mes gyvename labai stipriame ir dažnai kintančiame įvykių sūkury, kur kiekvienas turi išsilaikyt paviršiuje, prisitaikyti prie sąlygų, pasiekti vietą arčiau saulės vienoje ar kitoje piramidinėje sistemoje. Iš neramumo galima labai daug ko pasimokyti. Nesikeičia tik vienas gyvenimo aspektas, tai kad viskas keičiasi, ir dažnai nesvarbu kaip Tu elgiesi kai viskas gerai, kur kas svarbiau ką Tu nuveiki kai Tau nesiseka.
Kokiai asmenybei skirta jūsų kūryba, kokią pagrindinę žinutę ji turėtų priimti, perskaityti?
Neskirstau savo kūrybos į segmentus. Kūrybinis impulsas eina iš vidaus ir dažniausiai taip ir paliekamas – grynuolio pavidalu persikūnija į spalvotą drobę, juodai baltą popierių ar kitą meno discipliną. Pirmoji taisyklė, kurios derėtų laikytis kiekvienam menininkui – nuoširdumas prieš patį save. Tai atviros ir bešališkos kūrybos pagrindas.
