„Prieš kelis mėnesius neturėjau jokių planų su Kinija, o prieš kelias savaites artimiesiems jau dalijau lauktuves iš Pekino“, – juokiasi Tadao Cern kūrybiniu pseudonimu prisistatantis menininkas Tadas Černiauskas (35).
Kas jus taip netikėtai nubloškė į kitą pasaulio kraštą?
Iš Pekine esančio „Times Art Museum“ gavau laišką: meno kuratoriai domėjosi mano kūryba, darbais. Po kelias dienas trukusio susirašinėjimo į elektroninį paštą įkrito kvietimas atvykti ir rezervuoti skrydžio bilietai. Konkrečių pageidavimų iš meno institucijos nesulaukiau – jie tiesiog norėjo parodyti ką nors iš mano kuriamų meno instaliacijų. Turėdamas laisvę rinktis nusprendžiau eksponuoti darbą „Adobe Acrobat“, kurio iki šiol nebuvau niekur rodęs. Tai improvizuota vizualinė kompozicija apie mūsų kolektyvinę vartotojišką tuštumą. Jai sukurti prireikė apie 100 BMW ratlankių ir ant plėvelių spausdintos grafikos.
Pekine, vos įpusėjus kūrybiniam procesui, meno kuratoriai pradėjo kalbėti apie tolesnius planus: parodas kituose didžiuosiuose Kinijos miestuose. Tikiu, kad dar šiais metais savo darbus pristatysiu ir Šanchajuje.
Kaip manote, kuo juos sužavėjote, kuo unikalus pasirodėte?
Ši šalis įgauna vis stipresnį finansinį pajėgumą ir žavisi viskuo, kas vyksta pasaulyje. Smalsumas, noras ir galimybės jiems leidžia matyti, ragauti ir vartoti tai, ką turime mes. Dėl šių priežasčių ir aš buvau pakviestas parodyti savo darbų: jiems įdomu ir jie gali sau leisti tai, kas Europoje būtų per brangu. Reta meno institucija Europoje ar Vakaruose gali skirti tokį didelį biudžetą meno kūrinio gamybos kaštams padengti, o aš buvau tik vienas iš keliasdešimties parodoje „Made In Illusion“ dalyvaujančių menininkų.
Ne paslaptis, kad Kinijai reikia dar daug nuveikti įvairiose srityse, norint pavyti ar aplenkti kitas šalis, bet jie tai daro be galo sparčiai. Kultūra jiems yra įrankis, padedantis vystytis ir kurti dialogą su išoriniu pasauliu. Tad pagrindinė priežastis, kodėl aš ten atsidūriau, – kad jie nori dirbti su tais, kurie yra matomi čia. Ir pradeda nuo ko nors paprasto – kaip aš.
Kokią Kiniją pamatėte?
Prieš vykdamas į Pekiną stengiausi atsikratyti visų lūkesčių ir nusistatymų, bet vis tiek nepavyko išvengti lengvo šoko. Dėl geopolitinių priežasčių mums dažnai piešiamas iškreiptas ir neigiamą atspalvį turintis šios šalies įvaizdis.
Rengdamasis parodai Kinijos sostinėje praleidau kiek daugiau nei savaitę. Per tą laiką šalį pamačiau visiškai kitokią, negu neretai aprašoma Vakarų spaudoje. Technologijos srityje Kinija gerokai lenkia kitus pasaulio galinguosius ir turi daugybę pranašumų darbo procesuose, vartojimo ir socialinėje kultūroje.
Norint tinkamai suprasti, kokia ši šalis, pravartu būtų įsivaizduoti, kaip atrodytų Lietuva, jei gyventume panašiai kaip Pekinas: vidutinis atlyginimas ten panašus kaip Vilniuje, bet kainos – kelis kartus mažesnės. Daugelio paslaugų kokybė ir pasirinkimas gerokai viršija labiausiai išsivysčiusias Vakarų šalis. Ten nėra tikslo važiuoti apsipirkti į statybos ar elektronikos prekybos centrus, nes net mažiausios smulkmenos per keliasdešimt minučių pristatomos į namus. Atsiskaitymams nebereikia turėti grynųjų pinigų ar banko kortelių. Viską, ko tik gali prireikti, kinai randa telefone, o atsiskaitoma pridėjus įrenginį prie kasos aparato. Kai kuriose prekybos vietose už pirkinius galima susimokėti tik taip.
Pekino gatvių būklė – nepriekaištinga, nėra jokių šiukšlių, rieda daugiausia pasaulyje ne tik elektra varomų automobilių, bet ir motociklų, motorolerių. Ten puikiai išplėtotas metro, važiuoti viešuoju transportu visai pigu. Pramogų centruose galima rasti ne tik parduotuvių ir jose visus žinomus prekių ženklus, bet ir po keliolika krepšinio aikštelių, koncertų salių, šiuolaikinio meno erdvių, viso pasaulio virtuvių restoranų, nematytų markių automobilių salonų.
Visi kalba tik kiniškai, bet susidūrę su svečiais iš užsienio neriasi iš kailio bandydami jiems padėti ir suprasti. Vakarus kinai leidžia su šeimomis parkuose ar miesto aikštėse, ten šokami linijiniai šokiai, salsa, tango, dainuojama karaokė. Niekam nekliūva ir nuostabos nekelia viešoje vietoje už rankų susikibę ar besibučiuojantys tos pačios lyties žmonės.
Tačiau ten neprieinami tokie socialiniai tinklai kaip feisbukas ar instagramas, negalima naudotis „Google“, tik neribojama prieiga prie „Microsoft“ sukurto „Bing“, užsienio puslapių ar žiniasklaidos priemonių. Televizija transliuoja naujausius Vakaruose kurtus filmus, muziką... Dar būtų galima ilgai pasakoti, bet būtent toks buvo mane pasitikęs pirmasis Kinijos įvaizdis.
Ko, be įspūdžių, dar iš ten parsivežėte?
Vienas iš mano įkvėpimo šaltinių yra priemonės, su kuriomis dirbu. Tad visada lankydamasis kitose šalyse užeinu į meno reikmenų parduotuves. Šiuo metu ant mano darbo stalo studijoje guli visa dėžė dar neišvyniotų kinų tradicinio meno priemonių: teptukų, dažų ir kitų įrankių, kuriais tik pradėsiu mokytis naudotis.