„Tapydamas aš tarsi žaidžiu su emocijomis. Kiekvienas sluoksnis gali turėti visiškai kitokią emociją, jos dengia viena kitą, susipina, kažkuri dominuoja, o kažkuri užslopinama – kaip ir gyvenime“, – šypteli verslininkas ir menininkas Martynas Gediminas (47). Nors dabar jis reguliariai rengia tapybos parodas, kelias iki to buvo vingiuotas ir su netikėtais posūkiais – tiesiogine ir perkeltine prasme.
Martyną Gediminą galima pristatyti ir kaip menininką, ir kaip verslininką – jis yra spaudos ir pakuočių gamybos paslaugas teikiančios įmonės įkūrėjas, verslą pradėjęs dar studijų Vilniaus dailės akademijoje (VDA) laikais. Ten vyras įgijo tekstilės magistro diplomą.
„Kodėl taip anksti ryžausi verslui? Maniau, reikia pasistatyti tokius finansinius pamatus, kad vėliau galėčiau tapti išties laisvu menininku: daryti tai, ką norėsiu, o ne tai, ko tiesiog reikėtų rinkai. Džiaugiuosi, kad tiek tada, 20-ies metų, tiek dabar į galvą šauna puikių minčių, kurios nuveda geru keliu. Gyvenime nieko nekeisčiau“, – sako jis.
Dažnam turbūt kiltų klausimas apie verslo ir meno derėjimą – ar netrukdo tokie skirtingi dalykai vienas kitam; ar verslininkas gali būti geras menininkas, o geras menininkas – verslininkas? Martynas juokiasi, kad klausimas išties opus ir kylantis ne be reikalo.
„Tai išties sudėtinga, todėl ir priėmiau sprendimą verslui išaugus atleisti save iš direktoriaus pareigų, – juokiasi pašnekovas. – Šiuo metu per savaitę tapybai skiriu apie 40–60 valandų, todėl laiko kitiems dalykams lieka nedaug – su tokia dienotvarke verslo nesukursi, tad džiaugiuosi, kad visą jo įdirbį sukaupiau anksčiau. Apie bandymą būti vienu metu geram dviejose skirtingose srityse galiu su šypsena pasakyti taip: čia kaip demisezoninės automobilio padangos – vasarą blogiau stabdo, o žiemą – irgi.“
Šimtai posūkių
Įdomus aspektas menininko gyvenime ne tik verslas – automobilių ir dviračių sportas taip pat Martyno aistros, be kurių, kūrėjas mano, šiandien jis galbūt nebūtų tas, kas yra.
Automobilių sportu M.Gediminas susidomėjo 30-ies – sėkmingai praskriejo ne vieną ralį Lietuvoje ir užsienyje.
„Viduje, tikriausiai, visgi ruseno neišnaudota ugnelė, kuri užsižiebdavo kitose savirealizacijos srityse, – juokiasi Martynas. – O šiaip vaikystėje artimieji mane labai saugojo nuo visokių ekstremalių sporto šakų – gal tai prisidėjo prie to, kad kaip tik ir norėjosi kažką tokio išbandyti.“
Dviračių sportas atsirado irgi tarsi iš dangaus. Nusprendęs gyventi sveikiau, vyras įsigijo dviratį, o kartu su nauju hobiu – ir bendraminčių būrį. Taip prasidėjo įdomus kelias.
„Įkūrėme klubą, pradėjome dalyvauti maratonuose. Galiausiai viskas baigėsi išties neblogu pasiekimu – rekordiniu važiavimu beveik parą iš Talino į Vilnių Baltijos kelio maršrutu. Pasiekėme naują Lietuvos rekordą“, – pasakoja pašnekovas.
„Gyvenime vadovaujuosi tokia taisykle – atėjusios į galvą minties į stalčių nekišu, o stengiuosi įgyvendinti. Kol ta mintis karšta – iš jos viskas gerai lankstosi, panašiai kaip iš karštos geležies. Atvėsusi geležis lankstosi sunkiai ir sudėtingai“, – priduria Martynas, paklaustas, kaip nutiko, kad baigęs VDA kurį laiką gyveno ne menu, o visai kitokiais dalykais.
Tiesa, kūrėjas patikina, kad menas jo gyvenime egzistavo visada, tiesiog nebuvo svarbiausias.
„Ilgą laiką parodų nerengiau, nes tapyba mano gyvenime buvo toks tarsi pribėgimas-pabėgimas, bet ne reguliarus reiškinys. Taip tapant jokio ciklo, tikriausiai, nesukursi. O prieš maždaug aštuonerius metus mane apskritai ištiko pauzė – jau buvau pasidaręs eskizus parodai, tačiau viskas sustojo. Gerai, kad po poros metų pramušė – ir taip, sakyčiau, jau iš esmės“, – juokiasi jis.
Martynas pradėjo lankyti tapybos užsiėmimus. Kryptingas darbas ir pastovumas išaugo į tokią aistrą šiai meno rūšiai, kad pašnekovas nebetapyti tiesiog nebegalėjo. 2017-aisiais įvyko jo pirmoji personalinė tapybos darbų paroda.
„Susirinkusiems patiko; sulaukiau klausimų, kodėl nerodau darbų viešai. Tai pridėjo dar daugiau pasitikėjimo savimi ir parodas pradėjau rengti reguliariai“, – šypteli.
Menui kančia – būtina?
„Stengiuosi tapyti iš pilnatvės, o ne iš tuštumos. Žinoma, gyvenime pilna visokiausių emocijų – ir visų jų, tikriausiai, mums kažkiek reikia. Aš pats asmeniškai savo darbais siekiu pozityvumo. Nemanau, jog reikia būti emociniame dugne, kad menininkui pavyktų išties geras, paveikus darbas“, – svarsto M.Gediminas, paklaustas, kas jį įkvepia kurti.
Paveikslas gali būti juodas, bet trykšti meile ir gyvybe. Gali būti baltas, bet jame – karas ir tragedija.
Kūrėjas įsitikinęs: paveikus menas – toks, į kurį įdėta daug jausmo. „Tapyti galima bet ką, bet, mano nuomone, svarbiau yra emocinis fonas – ką tu įdedi į darbą jį kurdamas, – dalijasi mintimis. – Paveikslas gali būti juodas, bet trykšti meile ir gyvybe. Gali būti baltas, bet jame – karas ir tragedija. Sudėta energija ir yra tai, kas paveikia žiūrovą.“
Ir išties – žvelgiant į M.Gedimino kūrybą, rodos, galima jausti emociją ir polėkį, o ne norą įtikti, paaiškinti ar kažką įrodyti. Tai – tarsi emocijų rumba, spalvų ir sluoksnių šokis. Intuityvus abstrakcionizmas didelio formato darbuose puikiai dera prie erdvaus šiuolaikiško interjero.
„Mąstau ir kalbu spalvomis, jų sluoksniais. Nebijau paveikslo sugadinti. Dažnai jį pradėjęs vienaip užbaigiu visai kitaip. Nebijau eksperimentuoti. Taisyklės, žinoma, yra, bet kaip žaisti su jomis – tai jau kūrybos savitumas. Kurdamas aš patiriu visą savo esybę, gyvenimo esmę. Turiu tikslą, kad žmogus, žiūrėdamas į mano paveikslą, irgi patirtų esybines būsenas – pasijustų laimingesnis, pilnesnis. Paveikslai, tapę interjero dalimi, ilgainiui turi savybę atsiskleisti naujai, eiti į gylį kartu su nuolat juos matančio žmogaus gyvenimo pokyčiais ir patyrimais.“
VDA baigtos tekstilės meno ir dizaino studijos Martyno kūryboje užkodavo medžiagiškumo ir spalvos problematiką, intuityvios abstrakcijos forma aktualizuotą dabartiniuose tapybos darbuose.
„Manau, kad tai, ką mokeisi, nebūtinai bus tai, ką darysi gyvenime. Džiaugiuosi, kad studijavau tekstilę, – turėjau labai gerus dėstytojus, jie sudėjo tvirtus kompozicijos, tapybos, grafikos pamatus. Mano darbuose tą galima pamatyti: tapau, spaudžiu grafiką, vėl tapau ant viršaus, dedu koliažus… Mano tapyba – sluoksninė; šį bruožą galima pamatyti visuose paveiksluose“, – pasakoja jis ir priduria, kad kūriniuose galima aptikti ir metalo elementų, – antai viename darbe panaudoti net septyni kilogramai sidabro.
„Akademijoje mokiausi austi kilimus, o šis procesas yra įvairiapusis – pirmiausia reikia nusitapyti eskizą arba atsispausti grafiką, o tik tada austi. Taigi tas gobeleno audimas yra tarsi tapyba, sudėta į kilimo pavidalą“, – šypteli.
Martynas pasinėręs į dar vieną veiklą, puikiai iliustruojančią tapybos ir tekstilės draugystę, – planuoja atidaryti audyklą, kurioje būtų audžiami jo tapybos darbai. „Noriu austi didelius kilimus ir dalyvauti pasaulinėse parodose“, – ambicijų neslepia jis.
Tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Užutrakis’22“, vykusiame Trakuose rugpjūtį, tarp kitų autorių kūrinių buvo galima išvysti ir keletą M.Gedimino darbų gyvenimo kelio tema.
„Ši tema labai plati, tad jos man užteks, manau, bent keleriems metams“, – sako kūrėjas ir užsimena, kad svajonėse – ir dalyvavimas pasaulinėse šiuolaikinio meno platformose.
Artimiausia menininko paroda vyks nuo rugsėjo 8 iki spalio 2 dienos sostinės Tumo galerijoje Užupyje. Šalia M.Gedimino kūrinių bus galima išvysti ir vienos abstrakcionizmo pradininkių Lietuvoje – Kazės Zimblytės – darbus.
„Menas yra tai, kuo gyvenu, todėl tikiu, kad šis kelias yra būtent tas, kuriuo turiu eiti“, – šypteli jis.
