Menininkas Algis Kriščiūnas: „Mus užvaldęs šlamštas“

Algis Kriščiūnas/ Asmeninio albumo nuotr.
Algis Kriščiūnas/ Asmeninio albumo nuotr.
Dovilė Štuikienė
Šaltinis: Žmonės
2020-03-01 09:00
AA

Vienas ar keli šaltojo sezono mėnesiai Fuerteventūroje, kelios iki minučių suplanuotos savaitės Vilniuje – taip jau devintą žiemą „ten“ ir „čia“ gyvena menininkas Algis Kriščiūnas. Su juo susitikome pakalbėti apie aktualią vidinio ir išorinio šiukšlinimo temą, kuri jį įkvėpė sukurti išraiškingą instaliaciją.

Namai kvepia kava, prie Algio arbatos puodelio pūpso atverstas storas Gabrielio Garcíos Márquezo romanas – dailininkas, fotografas ir muzikantas, nuolat keičiantis mėgstamas veiklas, yra dar ir aktyvus knygų rijikas. Jam prasmingiau bent keliolika laisvų minučių paskirti knygos puslapiams nei feisbuko naujienų „dešrai“.

Spalį dar maudomės, lapkritį grybaujame – tokio klimato atšilimo pokyčio ignoruoti nebeįmanoma. Ir tai žmogaus veiklos pasaulyje pasekmė. Savo instaliaciją pavadinai „Mes esame šiukšlių karaliai“.

Ta tema turbūt aktuali visiems, o man taip pat, nes realiai randu materialių šiukšlių viename švariausių pasaulio paplūdimių. Fuerteventūroje jūra išmeta bangų sutrupintų spalvotų plastiko grūdelių – jie atrodo kaip mėlyni, geltoni, balti gintarėliai, kurių lieka ant smėlio atsitraukus bangai. Pati aplinka Fuerteventūroje labai švari – ten nesimėto plastikiniai buteliai ar maišeliai, nes šiukšles visi rūšiuoja (savivaldybė prie kiekvieno namo pastatė keturis didelius kibirus plastikui, metalui, popieriui ir buitinėms atliekoms), bet tu vis vien kasdien realiai matai šiukšles, kurias išplauna vandenynas. Jos nesuyra, vis mažėja ir mažėja, o ilgainiui, matyt, nepastebėdami mes jas tiesiog su geriamuoju vandeniu išgersime...

Tie, kurie labai aršiai kritikuoja aplinkosaugos aktyvistę Gretą Thunberg, kad esą „už jos kažkas stovi“, patys kartais tyliai išmeta miške aplūžusius baldus ar nusidėvėjusias padangas...

Žmonės patenkinti savimi: išrūšiavau–išmečiau–dingo. Jei aš nematau, tai to daikto esą ir nebėra. Kartą buvome Maldyvų salelėje, kur šalia miestuko pastatyti keli viešbučiai. Turistai paskui pasipiktinę rašė atsiliepimus, kad viešbutyje gyveno kaip rojuje, bet nuėję už jo puskilometrį pamatė nemalonų vaizdą: pasirodo, ten yra sąvartynas ir jame deginamos šiukšlės. Koks siaubas, koks siaubas! O kur, įdomu, tas šiukšles reikėtų dėti? Iki žemyno – 900 kilometrų. Ir tos šiukšlės – jūsų, brangieji. Jūsų išmesti plastikiniai buteliukai ir šiaudeliai. Ir jūs turbūt iš tų, kurie tik nusišluostę viešbutyje metate rankšluostį ant grindų, tikėdamiesi naujo, nes įpratote be saiko vartoti. Jus šokiruoja sąvartynas? Na, aplankykite kokį nors Lietuvoje. Ne? Sakote, autostrada važiuojant kvapas nosį riečia? Taip smirdi mūsų ir jūsų šiukšlės. Tai ką tada daryti?

Algis Krisčiūnas greta naujausio savo meno kūrinio/ PC „Europa“ nuotr.
Algis Krisčiūnas ruošia instaliaciją/ PC „Europa“ nuotr.

Mažiau vartoti?

Būtent.

Gal tai išaugama? Kai tau buvo trisdešimt, ko gero, buvai aktyvus visa ko vartotojas?

Absoliučiai taip. Mano bėda buvo shoppingas. Dauguma žmonių taip malšina stresą, ir aš nebuvau išimtis. Iš tikrųjų nei man reikėdavo tų daiktų, nei jie būdavo kažkokie išsvajoti, bet kol rinkdavausi ir pirkdavau, jausdavausi šiek tiek pakylėtai. O paskui... Pareini namo ir kartais to drabužio nė nebeapsivelki. Pirkdavau dar ir visokius niekus, bet visa tai irgi šiukšlės. Ir net ne todėl, kad pavartoję ar nė nevartoję jas išmetame. Gamybos procese sunaudojama tiek energijos išteklių, tiek žmonių darbo, o jie vėliau virsta beprasmybe ir šlamštu. Ir mes tai skatiname, pirkdami nereikalingus daiktus. Spinta neužsidaro, bet nėra kuo apsirengti, o dar pasikeičia sezonas, reklama rėkia, kad atvažiavo naujos kolekcijos, negi trauksi ano sezono senienas – varai pirkti naujų. Taip ir privarom pasaulį šiukšlių. Man, aišku, apie tai lengva kalbėti, nes jau pasveikau nuo shoppingo.

Kas turėjo įtakos?

Pasveikau, kai išvykome į Fuerteventūrą. Tik pirmais metais vis dar atsipalaiduodavau nuvažiavęs į prekybos centrą, pirkdamas kokius gražesnius sportbačius ar maikutę. Paskui atėjo mintis, kad jų net nespėju sudėvėti. Gyvenome nuomojamame bute, daiktams buvo mažai vietos. Be to, būdavo, kitais metais kraustaisi kitur ir vėl velkiesi visą mantą. Pradėjau stebėti, kaip gyvena vietiniai žmonės. Jie turi labai mažai drabužių. Ne tik todėl, kad nėra turtingi,– ten dar nėra ir varžytuvių: kas gražiau apsirengs, kas geresnę mašiną nusipirks, kieno namas kiečiau atrodys. Vienintelė proga, kai pasirodoma ypatingiau, – Pirmosios Komunijos šventė. Jai vaiko tėvai taupo metus ar ilgiau. Nes, pavyzdžiui, devynerių metų mergaitė balta suknele į bažnyčią atjoja su raiteliu ant balto žirgo, o po sakramento dar laukia puota su dviem šimtais svečių. Bet ir tas balius nelietuviškas – maisto tik tiek, kad visiems užtektų, ir ne daugiau, o gėrimų tiek, kad niekas neprisigertų ir nesusimuštų. Nieko neišmetama ir likučiai savaitę nevalgomi. Ten džiaugiamasi kitais dalykais.

Palygink savaitgalį ten ir čia.

Čia žmonės nuo tamsos ir darganos savaitgaliais slepiasi prekybcentriuose: pavaikšto, papramogauja, pavalgo ir apsiperka. Ir, būna, grįžti iš to prekybcentrio toks pavargęs ir apimtas depresijos: ką aš ten veikiau, kur dingo mano diena, kodėl išleidau tiek pinigų? Ir apskritai šūdinai praleidau savaitgalį! O Fuerteventūroje bepigu: ten lengviau nuspręsti, ką veikti, nes vakare pasirinkimas vienas – eiti pasivaikščioti prie jūros ir lauko kavinėje išgerti puodelį kavos už eurą dvidešimt. Sėdi ten žmonės su tuo vienu kavos puodeliu ar taure vyno visą vakarą ir šnekasi su draugais. Turtas ten – ne pinigai, o ryšiai, pokalbiai, bendravimas su žmonėmis. Mane tai labai užkabino, supratau, kad taip tiesiog smagiau gyventi. Bendrauti gyvai. Ne mesendžeriu. Ir tas laikas bendraujant su žmogumi praeina kitaip, nei besiblaškant po parduotuves tarp skurlių. Va, matau, žiūri į mano maikutę su briedžiu. Jai kokie aštuoneri metai. Šiek tiek nuskalbta, šiek tiek pablukusi, bet man labai jauki. Aišku, gal mano stilius toks – mėgstu aptrintus džinsus, nekenčiu naujų kostiumų ir šiugždančių marškinių. Visada noriu, kad naujas daiktas apsitrintų, kad niekas nematytų ir nemanytų, jog esu kažkoks... turtingesnis.

Na, kai kas kaip tik nori sukelti aplinkiniams pavydą.

Man tas jausmas labai nemielas. Nemėgstu išsiskirti. Visada norėjau, kad mane vertintų ne už išorę, o už tai, ką darau ir koks žmogus esu. Kartą nusipirkau motociklą. Jau trečią ar ketvirtą. Naują. Važiuoju gatve ir apima toks dvilypis jausmas: faina, kad lekiu su nauju motociklu, bet kartu jaučiu kitų žvilgsnius ir man gėda. Nes numanau, ką žmonės galvoja: va kažkoks pižonas važiuoja. Ir kai motociklas apsipurvindavo, jausdavausi geriau. Aš nenoriu, kad man pavydėtų.

Turbūt vis vien pavydi...

Kartais sako: „O, tau gerai – žiemą negyveni tamsoje ir šaltyje, tau kasdien šviečia saulė!“ Žmonės mano, kad ten gyvename kažkokį fantastinį gyvenimą, bet jis lygiai toks pat darbingas, kaip Lietuvoje. Daug dirbame, tikrai negulime ant smėlio dienų dienomis. O tada manęs klausia: „Tai kodėl ten važiuoji, jei ir čia dirbt gali?“ Dėl ramybės. Dėl psichologinio klimato. Ten mažiau įtampos, mažiau streso, mažiau varžybų. Ir dėl gamtos, dėl saulės, aišku, – man jos labai reikia. Ten negaištame laiko spūstyse: su dukra iki mokyklos dviračiais numiname per šešias minutes. Vienas jos būrelis – už dviejų gatvių, kitas – už vienos, parduotuvė – už penkių minučių, pliažas – už minutės.

Algis Kriščiūnas / Asmeninio archyvo nuotr.

Betgi ir ten yra dar viena pagunda: feisbuko šiukšlynėlis.

Stengiuosi mažai jo įrašų skaityti. Geriau knygas. Yra keli žmonės, kurie man įdomūs, kuriuos seku. Ir tiek. Viso kito vengiu – gali visą gyvenimą praleisti sekdamas tą naujienų „dešrą“, kuri ryja laiką ir energiją. Ir ji niekada nesibaigia, skirtingai nuo knygos... Aš visada skaitau – kai tik turiu minutę. Protingos geros knygos yra lobis, kuris mums duotas dalytis, bet mes tą lobį kažkodėl iškeičiam į šlamštą telefone.

Kartais ir tu parašai feisbuke. Tavo įrašai jautrūs ir nuoširdūs. Nebijai prisipažinti, jog kai kurių herojų istorijos sujaudina iki ašarų. Lietuvis vyras apie ašaras nė už ką neprasitartų.

Anksčiau ir aš buvau tipiškas lietuvis vyras: santūrus, išlaikytas, nerodantis emocijų. Viskas pasikeitė, kai gimė dukra. Supratau, kad daug didesnis džiaugsmas yra neslėpti savo emocijų, jas išgyventi ir jomis dalytis. Feisbukas man yra kaip dienoraštis. O dienoraščio rašymas – savotiška savo paties psichoterapija: berašant iš padrikų nuotrupų susidėlioja mintys, gali nusistatyti gyvenimo kryptį. Vėliau paskaitęs, ką rašei prieš kokius metus, pastebi pokyčių: ko netekai, ką atradai. O kad galiu tuo pasidalyti su kitais ir juos paskatinti būti atviresnius, jautresnius, man didelis džiaugsmas.

Pastebi, kad žmonės tampa atviresni?

Tikrai taip. Prieš savaitę kaip tik rengiau fotografijos kursus Fuerteventūroje. Susirinko aštuoni žmonės iš įvairių šalių. Jie iš skirtingų socialinių sluoksnių, turi skirtingas gyvenimiškas patirtis, skirtingų interesų, o fotografija jų hobis. Mano užduotis buvo tokia: jie neturi jaustis svetimi, nes juk gali vienas kitam perduoti ne tik žinias, bet ir emocijas, energiją, gali susidraugauti. Todėl pats turiu būti atviras: jei bijau, sakau, kad bijau, jei džiaugiuosi, sakau, kad džiaugiuosi, jei susimaunu, pripažįstu klaidas. Galėčiau jiems būti fotografijos autoritetas ir išdidžiai dėstyti, kaip puikiai viską darau, bet su jais būdamas kartais pamatau, kad kai ką pats nufotografuoju blogiau už juos. Tą ir pasakau, neapsimetu. Pirmą kartą būti atviram ir nuoširdžiam su nepažįstamais sunku, bet paskui vis lengviau ir lengviau. Ir man didžiausias džiaugsmas, jog ta savaitė žmones, kurių vienas gal sandėlyje dirba, o kitas vadovauja restoranui, taip sujungia, kad jie paskui metus ar daugiau susirašinėja ir net važiuoja vieni pas kitus į svečius. Jie atranda daug bendro, o fotografija – tik priežastis bendrauti.

Kalbi apie džiaugsmus, bet juk yra dalykų, dėl kurių širdį skauda?

Na, skauda dėl daugelio dalykų. Ir dėl mūsų gyvenimo laikinumo.

O silpnybės ir baimės?

Turiu ambicijų, su kuriomis kartais nesusidoroju. Nesu šventas. O pagrindinė bėda – kad vis dar nesusitvarkau su darboholizmu. Deklaruoju ir siekiu, kad reikėtų mažiau dirbti, bet realiai tai sunkiai pavyksta. Prisiimu darbų, kurie iš pradžių mane labai uždega: vau, kaip įdomu, tuoj padarysiu, paskui suprantu, kur įklimpau, kad galybė tokių vau dar nepadarytų, tik jau sunku ir per vėlu atsisakyti. Be to, dar ir įdomu... Na, bent jau mokausi pasakyti „ne“. Nes noriu dar ir gyvenimą gyventi, ir būti su šeima, ir matyti, kaip dukra auga. Nebenoriu kaip anksčiau uždirbti visų pinigų – tik tiek, kiek pakaktų.

Koncertuoji su grupe „Kiti kambariai“. Muzika vis dar kutena paširdžius?

Absoliučiai. Ir, žinai, kas geriausia? Kad grodamas visiškai negalvoju, kiek čia dabar pinigų uždirbsiu. Ar kad groti grupėje – pareiga. Groju, nes man tai – begalinis malonumas!