Menininkai Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda gyvena ir kuria Berlyne, tačiau parodų intensyvumas neleidžia užsibūti šiame mieste, kaip ir neleidžia dažnai lankytis Lietuvoje. Austrija, Belgija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Meksika, Lenkija – neaprėpiama jų parodų geografija. Balandžio pradžioje MO muziejuje jiedu su savo kūriniu prisijungė prie ekspozicijos „Gyvūnas – žmogus – robotas“.
Beveik iki rudens MO muziejuje bus eksponuojamos dvi jūsų iš pirmo žvilgsnio fantasmagoriškos skulptūros – ką jomis siekėte pasakyti?
Ugnius: Kūrinyje „Extrakorporal“ įkūnijamos šiandienės regeneratyvinės medicinos ir audinių inžinerijos kūno atsinaujinimo paieškos. Siekdami sukurti savaime atsinaujinančias ląsteles, dabartiniai mokslininkai vis dažniau atsakymų ieško tyrinėdami ne tik žmogiškas būtybes, bet ir tokias kaip, pavyzdžiui, nemirtingosios medūzos ar pasaginiai krabai. Biomedicinos srityje, kaip ir mūsų kūrinyje, susijungia naujos mokslo ir medicinos kryptys, biologija, žmogaus noras pasiekti nemirtingumą ir beveik ezoteriniai, šamaniški būdai išgauti amžinojo gyvenimo paslaptis tyrinėjant kitas gyvybės formas bei rūšis. „Extrakorporal“ skulptūros – tai tarsi šamaniškos kaukės be šamanų, dirbtinio ir gamtinio pradų susiliejimas, kūno audiniai ir dalys, įgavusios autonomiją.
IT amžiuje, atrodo, kūrybinė erdvė menininkui tapo nebesvarbi: jis gali įsikurti Žagarėje, Mosėdyje ar Vištytyje; Niujorke, Paryžiuje ar Londone – jei bus internetas, vadinasi, kūrėjas turės ryšį su pasauliu.
Neringa: Pasirinkome Berlyną. Jame nėra lengva išgyventi finansiškai, tačiau didmiestis dažnam menininkui neišvengiamai būtinas – nes tik čia užčiuopi miesto pulsą ir, kaip kūrėjas, sugebi jame išlikti aktualus, nes tik čia neiškrinti iš pasaulinės meno rinkos, o jei esi naujokas ir dar joje nesisuki, turi visas galimybes įsisukti. Didmiestis svarbus ne tiek mums patiems, kiek parodų, į kurias esame kviečiami, kuratoriams, kūrinių kolekcininkams. Vis dėlto yra daugybė sėkmingų ir stiprių menininkų, kuriems kaip tik ramesnė aplinka yra kūrybiškai palankesnė, tad vieno recepto šiuo atveju nėra ir būti negali.
Tačiau retai nutinka, kad menininkus, įsikūrusius Mosėdyje ar kitame mažame periferijos miestelyje, be didesnių jų pasirodymų stambesniuose meno centruose atrastų ekspertai iš Londono ar Niujorko. Taigi megapoliai velniškai stipriai koncentruoja meno kapitalą. Kita vertus, Berlyną pasirinkome dar ir todėl, kad mums patinka didmiesčiai ir jų daugiakultūrė aplinka, pasižyminti tiek teigiamomis, tiek neigiamomis įtampomis. O homogeniškoje nedidelio miesto aplinkoje menininkui visada trūks oro. Būtent toks yra Vilnius, vis gražėjantis, tačiau vienodėjantis, skandinaviškai nuobodėjantis ir brangstantis, persisunkęs jaunystės kultu ir neoliberalistine atmosfera, kurią formuoja uolūs startuoliško mąstymo ideologai, šluojantys skulptūras nuo Žaliojo tilto ir kertantys senus medžius. Visiškai išguiti Rytų Europos miestui būdingas šmėklas nėra tinkamas žingsnis, nes miestas lieka sterilus ir beveidis. Pažvelkim, kokį charakterį išsaugojo Varšuva ir kiti Lenkijos miestai, Praha ir kiti Čekijos miestai.
Ugnius: Meno sostinės tarsi pereina tam tikrą rotaciją: vieną dešimtmetį dominuoja Londonas, kitą – Berlynas, trečią – Paryžius. Kartais į jas įsiterpia mažesnės – Praha, Briuselis ar Amsterdamas. Pagal tokį cikliškumą migruoja ir kūrėjai: palikę Londoną, jie keliasi į gerokai pigesnes Berlyno studijas, loftus – čia susikoncentruoja idėjų masė ir kyla naujų galerijų, meno institucijų banga. Nors dažnai teigiama, kad lemiamas meno rinkos kriterijus – gyventojų skaičius mieste, vis dėlto jis nėra esminis, rinką labiau formuoja susiklosčiusios tradicijos, kelis šimtmečius veikiančios akademijos ar kitokio statuso edukacinės institucijos.
Šiandien tendencija tokia: Londone menininkas susiformuoja, išsilavina (čia veikia tokie stiprūs universitetai ir koledžai, kaip Goldsmiths ar Royal College of Art), o atvykęs į Berlyną atsiskleidžia. Iš pradžių prieš penkerius metus čia atvykome labai trumpam – apsiuostyti, ar tai tikrai mūsų miestas. Kai vienbalsiai tarėme „taip“, antras vizitas sutapo su Berlyno bienalės uždarymu – taigi turėjome nuostabų pirmą vakarą Vokietijos sostinėje. Iki šiol savo finansinį gyvenimą skaičiuojame ne daugiau kaip du mėnesius į priekį: aha, čia gausime honorarą už parodą, čia sulauksime kolekcininko įplaukos, čia bus atlyginta už edukacinį projektą... Prekariato būsena.
Tačiau prie jos nuo Niujorko laikų (šiame Jungtinių Valstijų didmiestyje stažavomės daugiau nei prieš penkerius metus) taip pripratome, kad kitoks gyvenimas, atrodo, būtų gal net nuobodus. Pažįstame menininkų, kurie pradėjo uždarbiauti, kad sočiau gyventų, pasidarė tik „sekmadienių tapytojai“ ir pasiryžo kompromisui, dalydami laiką bei energiją darbui ir menui, tačiau pastarojo nenaudai. Menu turi gyventi visas 24 valandas. Ir to dar per maža, jei keliauji iš vienos parodos į kitą ir dar pats rūpiniesi komunikacija elektroniniais laiškais bei kitomis interneto priemonėmis, taip pat užsiimi kūrinių logistika.
Rezonanso susilaukė mūsų autorinė paroda (2016 m.) Vienos moderniojo meno muziejuje – jos surengti pakvietė dar 2013-aisiais mus pastebėjęs austrų meno kuratorius Raineris Fuchsas. Nuo pirmojo susitikimo su juo praėjo treji metai, mes Raineriui ir sakome, kad per tą laiką pasikeitė ir mūsų braižas, ir tematika, o jis: „Aš gi viską žinau, jus seku...“ Toks atsakymas labai nustebino: pasirodo, gali net neįtarti, kad kažkas tave nuolat stebi.
Kiek arti ir kiek toli buvo meno pasaulis, kai apie jį dar negalvojote?
Neringa: Mudu su Ugniumi nuo vaikystės esame suaugę su kultūra. Mano tėtis Rimantas Černiauskas buvo rašytojas, novelių, apsakymų, apysakų, taip pat ir pasakų vaikams kūrėjas, labai subtiliai jautė su jūra susijusį gyvenimą (gimiau ir augau Klaipėdoje). Tėvai labai glaudžiai bendravo su visų sričių menininkais ir mes, keturios seserys (tėtis gyveno tarp penkių moterų ir pats buvo Mergelė), parodas lankydavome dar nemokėdamos vaikščioti.
Tad nenuostabu, kad visos ir nuėjome į kultūrą. Rinkausi VDA menotyrą, vėliau VU semiotiką, galiausiai meno kuravimo mokslus Niujorke (čia gavau tokią žinių ir kritinio mąstymo injekciją, kad jos pakanka ir šiandien). Studijavau ne „iš delno“, t. y. išmaniajame telefone atidaryto „Google“, o ieškodama medžiagos bibliotekose. Man nuo seno pažįstama būsena, kai menininkų šeimą kamuoja pinigų stygius, ir, kas pasakys, gal tėtis būtų buvęs laimingesnis, žinodamas, kad jo dukros pasirinks stabilesnį gyvenimo kelią.
Tačiau tuo, kaip dabar su Ugniumi judame į priekį įsitvirtindami tarptautinėje meno erdvėje, tėvams beliktų džiaugtis ir sykiu apgailestauti, kad jie tokių patirčių gyvenime negalėjo turėti. Šeimoje buvo svarbiausia, ne kaip gyveni, o kaip įdomiai gyveni. Mes visada didžiavomės, kad mūsų tėvai yra kitokie nei dauguma aplinkinių.
Ugnius: Mano santykis su kultūra ir menu taip pat neatsirado iš niekur: tėtis Juozapas Antanas Gelguda – tapytojas, mama – muzikos mokytoja. Taigi kiekvienas mane tempė į savo pusę. Iki paauglystės buvau įklimpęs į muziką, bet kai pusbrolis įstojo į VDA, galutinai užsikrėčiau vaizduojamuoju menu ir pats po kurio laiko pasirinkau fotomedijos studijas. Tai buvo beveik prieš du dešimtmečius, kai po gotikiniais akademijos skliautais juoko ir pokalbių būdavo daugiau nei panirimo į mobiliųjų telefonų ekranus.
Pastebėjau, kad klišinė tema apie meną ir (ne)pinigus labiau jaudina ne mūsų ir ne mūsų tėvų kartas, o naujos generacijos neoliberalaus mąstymo žmones, tarp jų ir pasukusius į meną. Kad įsitvirtintum meno rinkoje ir būtum paklausus, reikia itin veržlaus judesio ir bent dešimtmečio įdirbio. Mūsų kūrybos idėjinis pamatas – ne tik mudviejų vaizduotė, pojūčiai, potyriai, bet ir Neringos humanitarinės studijos, leidžiančios įvairiais kampais skaityti pasaulio kultūros ženklus. Todėl mūsų instaliacijose nerasite grynojo formalizmo – labiau aliuzijų į filosofiją, mediciną, biologiją, psichoanalizę bei kitus mokslus, tiesiogiai nesusijusius su tradiciniu menu.
Kas judu pirmiau suvedė į duetą: asmeninės emocijos ar panašus meninis pasaulio matymas?
Neringa: Tie dalykai dažnai būna taip susipynę, kad sudėtinga dekonstruoti: galbūt pirmiau mus siejo meniniai santykiai, paskui asmeniniai; vėliau asmeniniai ir vėl meniniai (juokiasi). Esam kaip šeima, kurioje radikalių pasiskirstymų namų kūrimo funkcijomis nebuvo ir nėra. Niujorkas mudu tam tikra prasme užaugino ir perinstaliavo – ir kaip žmones, ir kaip menininkus, tad 2014-aisiais grįžome iš jo kitokie ir savo parodą „Bėgiko metafizika“ ŠMC surengėme jau iš esmės atradę savitą braižą, kuris neturi nieko bendra su tautinio identiteto paieškomis ir kuriam būdingas kosmopolitiškumo jausmas.
Gyvenimas Niujorke prijaukino prie būsenos būti niekuo, būti tiesiog kuriančiu pasaulio anonimu; įsitikinom, jog visiškai nesvarbu tiesioginėmis tautinėmis nuorodomis ženklinti savo darbų, kad jaustumės esantys lietuviai. Juk ir taip esame. Iš tokių nuostatų ir kilo mintis savo darbus sieti ne su vardais ir pavardėmis, o su kūrybiniu pseudonimu – „Pakui Hardware“. Anonimiškumas mums suteikia absoliučią laisvę ir nepririša prie jokių tapatybės ženklų ar fetišų. Neįsivaizduoju, ar kuriančiam žmogui dar kas nors gali būti svarbiau. Tiesa, yra menininkų, kurie asmeninį gyvenimą, savo kūną paverčia meno objektu, tačiau mudu su Ugniumi komfortiškiau jaučiamės būdami „už kadro“.
Ugnius: „Bėgiko metafizika“ tarsi patvirtino mūsų idėjų bendramintiškumą – šiuo kūriniu deklaravome, kad mūsų kūnas nėra pajėgus rungtis su informacinių technologijų iššūkiais, jis ribotas atlikti visas jų siūlomas programas ir funkcijas, tačiau ekonomikos poreikių pagreitis mūsų kūną pasiryžęs išgręžti iki paskutinio.
Po šios parodos niujorkietis kuratorius pasiūlė kūrybinį pseudonimą – „Pakui Hardware“: „Pakui“ – mitologinė havajų bėgiko būtybė, simbolizuojanti greitį ir galinti salą per dieną apsukti šešis kartus, o „Hardware“ – žemės traukos veikiamas objektas, simbolizuojantis sunkumą, materialumą, kūniškumą, bėgiko būtybę traukiantis prie žemės. Priešprieša ir įtampa tarp šių dviejų pradų ir yra mūsų visos kūrybos pagrindas ir leitmotyvas. Be to, mūsų darbus ženklinantis pseudonimas kitiems parodų dalyviams kelia nuostabą, palieka įsimintiną įspūdį, žadina smalsumą (įdomu, ką gi slepia šis keistas vardas?) ir veikia emociškai. Maskuodamiesi po šiuo vardu, ir patys nebijome būti autoironiški.
Neringa: Mudu per gyvenimą lydi, galima sakyti, ta pati kūrybinė nuojauta. Kai kuris nors pasakom: „Aš žinau, ką darysim kitai parodai“, – susėdam apsitarti ir kalbėdamiesi jau beveik viską išsiaiškinam iki detalių. Koją dažniausiai pakiša medžiagų fizikinės savybės, jos neretai nepaklūsta mūsų idėjoms. Kažkas panašaus, kai drabužio dizaineris nupiešia eskizą, o konstruktorius pasako, kad ši fantazija techniškai neįgyvendinama. Tik mes abu esame išvien: ir idėja, ir jos inžinerija. Diskutuojame, prieštaraujame, susipykstame – argi išvengsi kūrybos procese tokių dalykų?
Tik jei vienas ar kitas ir užsispiriame, ne dėl to, kad pademonstruotume vienas kitam savo ego, o todėl, kad būname šventai įsitikinę savo minčių teisumu. Ugnius turi nežmonišką kantrybę – čia jo stiprioji pusė... Vienturčiai šeimoje augę vaikai, pastebėjau, moka susikurti savo pasaulį: jie visada kuo nors užsiėmę, užsidegę, į ką nors pasinėrę, niekada nenuobodžiauja – būtent ši Ugniaus savybė man labiausiai imponavo dar prieš mums tampant pora. Kita vertus, susipažinom, kai Ugniui buvo beveik trisdešimt, man – dvidešimt treji, tad ir vienas, ir kitas turėjom pakankamai gyvenimiškos patirties ir išminties.
Ugnius: Turbūt likimo dovana, kad mums sekasi vienam kito ranką vedžioti, būti vienu protu ir vienu kūnu. Dar kartą tyrinėdami instaliaciją, mintimis ją dekonstruodami, kartais nebeatsekame, kuris ką sugalvojo. Viena, kas labiausiai suvelia protą, – tai perfekcionizmas, kai ieškai paties įdomiausio varianto, nesi iki galo patenkintas esamu, – štai tada užvaldo stresas. Tik tada, kai patys esame nustebę dėl gimusios idėjos, jaučiame satisfakciją.
Daug užsienio kolegų stebisi ir klausia, kaip mudviem pavyksta kolaboruoti, nes jie, jei ir būna pora gyvenime, paprastai nebūna pora viename mene. Dažniausias jų klausimas, kaip mums abiem su Neringa pavyksta susitarti, išvengti tarpusavio konkurencijos. Į jį iš esmės neturime atsakymo, nes mes nieko nesitariame, nekonkuruojame ir vienas kito idėjas papildome intuityviai, iš asmeninių patirčių. Didžiausia įtampa atsiranda dėl laiko stokos ir iš jos kylančio nuovargio.
Šį geriausiai malšina pasivaikščiojimai ar pasivažinėjimai dviračiais Berlyno parkuose, knygos, vinilinės plokštelės ir filmai – Noikelno rajone, kuriame gyvename, yra net septyni nišinio kino teatrai. Jei tik galime, jei tik būname mieste ir ištaikome laisvo laiko, per vakarą dviračiais aplekiame kad ir keturias atidaromas parodas – esame be galo smalsūs, stebime ir sekame, ką kuria kolegos. Nesam tie menininkai, kurie gali krapštytis lėtai, – mums nuolat reikia to, kas užkurtų ir įpūstų adrenalino: dažnų parodų ir deadlineʼų. Absoliučią daugumą savo darbų patys instaliuojame parodų erdvėse – taigi būna papildomų iššūkių, kurie verčia mąstyti ir fantazuoti.
Paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ MO muziejuje veiks iki rugpjūčio 25 dienos.