Meningokokinę infekciją išgyvenusi Aurelija: „Gyveni kartą, o retais atvejais ir du“

Aurelija Ivanauskaitė/ Alinos ir Sauliaus Grimalauskų nuotr.
Autorius: Beatričė Staniunaitė
Publikuota: 2019-06-09 16:27
Jei papultumėte į vieną kambarį kartu su Aurelija Ivanauskaite (22), išeitumėte iš jo valydamiesi ašaras nuo juoko ir gerų emocijų. Ši drąsi mergina nestokoja humoro jausmo ir yra tikras energijos bei pozityvumo šaltinis. Tačiau Aurelijos istorija kiek liūdnesnė nei ji pati. 2015 metų gruodžio 24 dieną ligoninėje merginos tėvai išgirdo diagnozę: meningokokinė infekcija.

„Buvau išsiųsta į Kauno antrą ligoninę, kurioje man sukėlė dirbtinę komą ir prašė tėvų melstis. Tik po 4 dienų, žmonių, turinčių tikimybę išgyventi, lentoje užrašė mano vardą. Dar po 4 parų, mane prikėlė. Sausio 2 diena – pavojus praėjo. Liko tik kelios pasekmės.“ – prisimena Aurelija. Meningokokinė infekcija pasiglemžė merginos dešinės rankos plaštakos ir abiejų kojų galūnes, tačiau nepasiglemžė svarbiausio – gyvybės. 

Šiuo metu VDU Frankofonijos šalių kalbą ir kultūrą studijuojanti trečiakursė džiaugiasi kiekviena akimirka ir neleidžia brangaus laiko veltui: dalyvauja įvairiuose projektuose ir fotosesijose, dalinasi savo istorija, bendrauja su jaunimu bei aktyviai leidžia laisvalaikį. Tiesa, dabar Aurelija švenčia dvi datas: savo tikrąjį gimtadienį ir dieną, kai pavyko prisikelti antram gyvenimui.

Meningokokinė infekcija dažnai pasiglemžia jaunų žmonių gyvybes. Tu – tikras stebuklas. Tačiau kaip reagavai į tą faktą, kad tavo kūnas nebebus toks kaip anksčiau?

Du mėnesiai praleisti ligoninės pataluose ir penkios narkozės. Per tą laiką daug ką stengiausi suprasti. Kai psichologės atėjo paklausti kaip jaučiuosi dėl to, kad man bus amputuojamos galūnes – aš šypsojausi ir sakiau, kad tai geriausia, ko galėjau tikėtis ir esu dėkinga už gyvybę. Tačiau per kojų pertvarstymą ašarų nesulaikiau. Tai buvo vaizdas, kuris šokiravo mane. Bandžiau tvardytis ir raminti save. Man atrodė, kad mano kojų išvaizda gali šokiruoti aplinkinius. Prireikė dviejų metų, kad priimčiau jas tokias, kokios jos yra dabar. Šiandien aš jaučiuosi drąsiai, manau, tai stipriai įtakojo fotosesijos, po kurių į savo kojas pradėjau žiūrėti kaip į meną.

Tiesa, su dešine ranka viskas buvo daug paprasčiau. Aš ją mačiau jau gangrenavusią, liečiau ir „atsisveikinau“, pilnai priimdama faktą, kad ir ši dalis negrįžtamai pasikeis. Tai labai padėjo – per pertvarstymus nebesinorėjo verkti. Norėjau ją tyrinėti ir saugoti. Vėliau buvusios reamputacijos mūsų santykius truputi gadino, jaučiausi pavargusi. Bet dabar aš esu dėkinga už tai, kiek jos liko ir kaip galiu ją valdyti. Manau, ji man suteikia išskirtinumą.

Ar amputuoti rankų ir kojų pirštai tave apriboja?

Stipriai bandau prisitaikyti. Pastebėjau, kad bendraujant su naujais žmonėmis, jiems pasidaro smalsu kas mano rankai. Galbūt tai juos glumina. Todėl visada sveikindamasi mojuoju arba tiesiu dešinę ranką. Kai pokalbis įsivažiuoja pradedu apie ją juokauti, vadinu „pusranke“ arba „letenėle“. Tai iššaukia šypseną ir pokalbis tampa kiek jaukesnis, o žmonių sutrikimas sumažėja. 

Taip pat stengiuosi lavinti savo gebėjimą naudotis dešine ranka ir buityje. Iš dešimto, kartais dvidešmto karto bandau nuo grindų pakelti ką nors smulkaus, laikyti tušinuką ar net plaukus pinti. Beje, plaukų pynimas visada buvo mano aistra, stengiuosi jos neatsisakyti ir dabar, nepaisant kiek streso ir laiko tai reikalauja: atskirti sruogą yra daug lengviau su nagu, nei su kaulu, o stori plaukai rankoje slysta... Tačiau išlavinau savo įgūdžius ir dabar moku net kelis pynimo būdus, dėl to didžiuojuosi savimi!

Dar viena mano aistra – šokiai. Neįmanoma pasipriešinti šokio ritmui muzikos festivaliuose, kuriuos aplankau kiekvieną vasarą. Kadangi kojos greitai pavargsta, su savimi visada nešiojuosi kėdutę. Šoku ir džiaugiuosi akimirka, o kai pavargstu tiesiog atsisėdu vidury minios ir pasiilsiu.

Aurelija Ivanauskaitė/ Deivido Ėringio nuotr.
Aurelija Ivanauskaitė/ Deivido Ėringio nuotr.

Esi ypatingai pozityvus ir energingas žmogus. Ar pasitaiko, kad šypsena slepia slogias mintis?

Žinoma. Kartais atrodo, kad galėčiau nuversti kalnus, tačiau iš tiesų man vis dar yra skausminga ir sunku. Negaliu sakyti, kad visiškai atsigavau, esu vidiniame gijimo procese. Aš vaikštau, aš net šoku, tik su kiekvienu žingsniu yra ir diskomfortas. Kartais deginantis skausmas, bet juk ir kariantis šuo pripranta! Dabar lovoje galiu praleisti daugiausiai parą, nors prieš keturis metus buvau prie jos prikaustyta... Todėl dabar stojuosi ir judu toliau! Darau dalykus, kurie man sukelia džiaugsmą, tai padeda greičiau „atsigauti“, bent jau psichologiškai.

Kokia veikla tau suteikia džiaugsmo pojūtį?

Esu dėkinga gydytojams, kad mane ištraukė iš mirties gniaužtų. Šį dėkingumą jiems rodau stengdamasi gyvenime patirti viską. Tobulėti kaip tik sugebu. Ieškoti ne autoritetų, o mokytojų, kurie padėtų kurti mano unikalų palikimą šioje žemėje, per tą laiką, kurį turiu. Duotas laikas man kelią džiaugsmą: galiu eiti į pasimatymus su savimi, į kino teatrą, skaityti knygas, atrasti kažką naujo. Nesenai pabandžiau pozuoti prieš kameras ir tai tapo mano atradimas, kuris man teikia džiaugsmą. Fotosesijų dėka pamilau save ir pradėjau vertinti tą grožį, kurį turiu.

Taip pat mėgstu susitikti su draugais, kadangi iš prigimties esu žmogus, kuris perduoda didelę dozę savo džiaugsmo ir juoko kitiems. Žinoma, būna momentų kai norisi savęs gailėtis, susisukti į mano vadinamą „kaldros lavašą“ ir nieko neveikti. Bet bent truputį atsigavus, turiu džiaugtis kiekviena gyvenimo smulkmena. Pradėjau suprasti, kad net ir lova gali kelti džiaugsmą ar tai, kad iš tavęs nėra atimta galia pačiai nueiti iki tualeto. Kai stengiesi įvertinti kiekvieną gyvenimo materiją, aplanko vidinė ramybė, mažesnis nuovargis.

Šiuo metu aktyviai daliniesi savo istorija. Ką tau tai reiškia ir kokią žinutę skleidi visuomenei, jaunimui?

Po šio gyvenimo mesto iššūkio, supratau, kaip svarbu mylėti save, nesvarbu, jog trūksta pirštų ir esi „nestandartinio“ sudėjimo. Kaip svarbu daryti dalykus, kurie teikia džiaugsmą: keliauti, bendrauti, fotografuoti ar fotografuotis, mylėti ar net valgyti. Dalyvaudama įvairiuose pokalbiuose bandau tai perteikti, stengiuosi atverti nuoširdžią diskusiją, nes tai leidžia suprasti.

Pasakodama savo istoriją nenoriu gailesčio, manau tai blogiausias dalykas, ką gali pasiūlyti žmogui. Bandau papasakoti taip, kad suprastų mano situaciją ir vertintų tai ką jie dabar turi. Gyvenimas mėgsta mums mesti įvairiausius iššūkius ir kartais jie gali būti labai stiprūs. Tokie stiprūs, kai supranti, kad 18 metų galėjo būti visas laikas, skirtas tau šioje žemėje. Bet kaip aš mėgstu sakyti: gyveni kartą, o retais atvejais ir du.

Aurelija Ivanauskaitė/Gvido Reistaičio nuotr.
Aurelija Ivanauskaitė/Gvido Reistaičio nuotr.

Tavo asmenybė ir istorija įkvepia daugelį. O kas asmeniškai įkvepia tave?

Aš pati! Atėjo supratimas, kad niekas kitas man uodegos nepakels. Kai pavyksta pradėti daryti kažką naujo, neįprasto, tai ko galbūt savo „pirmajame gyvenime“ nebūčiau išdrįsus padaryti, jaučiu pasitenkinimą, tikėjimą savimi. Tada manyje užgimsta stiprus jausmas, kuris priverčia prisiminti kodėl gyvenu, kodėl man pavyko gauti antrą šansą. Kai trūksta įkvėpimo, prisimenu šį jausmą ir judu pirmyn.

Įvardink savo svajonę.

Po filmo „Aladinas“ galvojau, kokias tas tris svajones, norus sugalvočiau. Mano svajones netilptų į skaičių trys. Noriu keliauti, patirti nuotykių, nepamirštamų pokalbių, visada nuostabių žmonių aplink. Bet labiausiai noriu nesustoti norėti. Nesustoti svajoti ir daryti. O kaip viskas bus, parodys likimas - su juo nepajuokausi.  

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai