Amžininkai manė, kad ji – tik ekscentriška ponia, kuri iš neturėjimo ką veikti žaidžia su kamera. Pozuotojai ją vadino „pabaisa“, o kritikai rašė: „Ta moteris deda daug pastangų, kad sunaikintų visa, ką gero duoda fotografija.“
Šiandien apie Julią Margaret Cameron (1815–1879) leidžiamos knygos, jos darbų parodos sutraukia minias. Specialistai Julią vadina meninės fotografijos pradininke, padariusia didžiulę įtaką jos raidai, o „blogeriai“ šmaikštauja, kad Cameron įkvėpė instagramų maniją. Amžininkai buvo teisūs tik vienu atžvilgiu: ji tikrai buvo dama, atsitiktinai gavusi fotokamerą. Kai 48 metų Juliai duktė su žentu dovanojo tą daiktą, ji net nežinojo, už kurio galo jį imti. Bet per dvylika metų, kurie buvo skirti darbui, moteris sukūrė daugiau nei 1000 originalių fotografijų, jau nekalbant apie negatyvų atspaudus. Tai – didelis skaičius, žinant, kad Cameron fotosesijoms sugaišdavo begalę laiko, o kiekvieną naują nuotrauką detaliai aprašydavo ir registruodavo Autorių teisių biure.
Nuotraukose – ir šeima, ir laikmečio įžymybės
„Ji apvilko mane klostuota kašmyro tunika ir pastatė po kakavmedžiu taip, kad dygios jo šakos badė galvą. Termometras rodė 40 laipsnių karščio, saulė spigino į akis, o man vis kartojo, kad turiu atrodyti natūraliai. Tai truko keletą valandų.“
Botanikos tapytoja Marianne North, patekusi Juliai į rankas, ilgam įsiminė kankinimo seansą. Dar šiurpesnių istorijų galėjo papasakoti fotografės artimieji ir draugai. Tarp pastarųjų buvo ir garsiausių to meto žmonių: Julia įamžino Charlesą Darwiną, astronomą serą Johną Herschelį, aktorę Ellen Terry, poetus Henry Wadsworth’ą Longfellow ir Alfredą Tennysoną, daug kitų...
Laimingas bilietas
Mokytis ji buvo pasiųsta į Europą. Tiksliau – pas senelę iš motinos pusės, taigi su seserimis smagiai leido laiką Paryžiuje ir Versalyje.
Moteris priklausė britų elitui ir net turėjo mėlyno kraujo. Jos senelis ševaljė Antoine’as de l’Etang’as buvo Liudviko XVI garbės kuopos karininkas; deja, pateko į nemalonę už romaną su karaliaus žmona Marija Antuanete ir buvo ištremtas į Indiją, ten vedė misionierių dukrą Therese Blin de Grincourt. Jiems ir gimė Julios mama Adeline. Na, o tėvas Jamesas Pattle’as žvaigždžių nuo dangaus neraškė. Jis ėjo aukštas pareigas Rytų Indijos kompanijoje, bet Kalkutoje garsėjo kaip baisus girtuoklis ir melagis. Nors Julią ši aplinkybė menkai jaudino: kaip ir dauguma kolonistų vaikų, mokytis ji buvo pasiųsta į Europą. Tiksliau – pas senelę iš motinos pusės, taigi su seserimis smagiai leido laiką Paryžiuje ir Versalyje.
Julia turėjo šešias gražuoles seseris; išskirtiniu grožiu garsėjo visos giminės moterys. Būsima fotografė nesikrimto, kad yra liūdna išimtis, bet kai aštuoniolikos grįžo į Kalkutą, šeima buvo nusiteikusi ryžtingai: reikia tai merginai mikliai rasti jaunikį. Vis dėlto vyrą Julia pasirinko pati. 1836 m. ji ištekėjo už škotų aristokrato Charleso Hay Camerono, su kuriuo susipažino Keiptaune – ten abu gydė ligas. Jis buvo dvidešimčia metų vyresnis, lėtas, tylus romantikas, visiška energingos ir triukšmingos Julios priešybė. Bet, atrodo, abu ištraukė laimingą bilietą.
Dešimt metų jie gyveno Indijoje. Ponas Cameronas buvo Kalkutos tarybos narys, o laisvalaikiu rašė filosofinius veikalus ir domėjosi savo kavos plantacijomis, kurių turėjo net kelias. Pora priklausė britų kolonistų grietinėlei ir Julia jautėsi kaip žuvis vandenyje: ji tapo salonų liūte, rengė balius, išlaidavo, apiberdavo draugus brangiausiomis dovanomis. Ir kartais vilkėdavo plačias suknias: per tuos metus pagimdė keturis sūnus (dar vienas berniukas ir mergaitė gimė vėliau).
Bohemiškas gyvenimas ir laboratorija anglių sandėliuke
1848 m. Julios iniciatyva šeima persikėlė į Angliją: iš pradžių gyveno Londone, vėliau – pietuose, menininkų pamėgtoje Vaito saloje. Ten Cameronai nusipirko du gretimus kotedžus ir juos sujungė, viduryje pastatydami mūrinuką su bokštu. Vištidę Julia pavertė įstiklinta studija, anglių sandėliuką – laboratorija. Netoliese gyveno mylima sesuo ir, svarbiausia, poetas Alfredas Tennysonas.
Pas jį atvažiuodavo įdomiausių žmonių – šie netrukus tapdavo ir Julios bičiuliais. Ponia Cameron su visais lengvai rasdavo bendrą kalbą, nes buvo įgijusi visai neblogą prancūzišką išsilavinimą: išmanė menus, mokėjo kalbų, pati rašė poeziją ir apsakymus, daug vertė iš vokiečių kalbos. Tačiau svečius turbūt labiau traukė bohemiška jos namų dvasia. Prie indiškos aprangos pratusi šeimininkė plavinėdavo po sodą apsisiautusi savo siūtais „balachonais“, kažkokiais keistais šilko chalatais su daugybe klosčių, kutų, raištelių. Visa tai buvo gana neskoninga ir nė iš tolo nepanėšėjo į madas iš prerafaelitų paveikslų, bet – originalu.
Kai Julia pradėjo fotografuoti, jai neteko ieškoti pozuotojų – tereikėjo pričiupti kokį nors svečią, kambarinę ar sodininką.
Kaip rašė šmaikštaus liežuvėlio Virginia Woolf (Julios sesers anūkė), Cameronų namuose buvo dvi kategorijos žmonių: garsūs vyrai ir žavios moterys. Pastarosios buvo ne viešnios, o tarnaitės: jas šeimininkė rinkdavosi pagal vienintelį kriterijų – dailų profilį. Kai Julia pradėjo fotografuoti, jai neteko ieškoti pozuotojų – tereikėjo pričiupti kokį nors svečią, kambarinę ar sodininką. Svečiai spardydavosi ir eidavo atatupsti, bet galiausiai pasiduodavo. Regis, per visą gyvenimą buvo tik vienas atvejis, kai fotografė negavo geidžiamo pozuotojo. Tai buvo Giuseppe Garibaldi. Julia kažkaip prasibrovė prie legendinio karvedžio, krito jam į kojas, bet tas, neišgirdęs, ko moteris nori, ir pamatęs chemikalų išėstas rankas, palaikė ją elgeta ir pavarė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mėlyno kraujo ateivė Tilda Swinton
Rašė apie ją ir dukterėčia Laura Gurney: „Teta Julia buvo siaubą varanti pagyvenusi moteris, žema ir drūta; jai neteko nieko iš Pattle’ų giminės grožio ir gracijos. Amžinai išsitepusi savo chemikalais (ir dvokianti jais), išplaukusio veido, veriančiu žvilgsniu ir kimiu, šaižoku balsu, ji vis dėlto sugebėdavo prikaustyti visų dėmesį ir apžavėti... Nenuostabu, kad fotografijose mes atrodome nelaimingos ir ilgesingos, – taip ir jautėmės. „Stovėk!“ – rėkdavo ji, ir stovėdavome valandų valandas...“
Jos nuotraukose nė vienas žmogus nesišypso, visi atrodo nelaimingi ar bent melancholiški.
Iš tiesų, visas Cameron fotografijas sieja bendras bruožas: jos nuotraukose nė vienas žmogus nesišypso, visi atrodo nelaimingi ar bent melancholiški. Nors tos fotografijos – labai įvairios: psichologiniai portretai, alegorijos, poezijos iliustracijos, tiesiog gražios moterys ir mergaitės. Julia nemanė, kad ji – novatorė, ir jos idealai atitiko Viktorijos epochos idealus. Bet šios epochos pagarbą grožiui Julia suprato savaip. Ji, nenorėjusi „įkalinti“ realybės ir rodyti tik daiktų paviršių, visaip ieškojo jų dvasios: kūrė rembrantišką šviesotamsą, bandė tapybinius efektus, mistifikavo tikrovę, teatralizavo ją.
Kai kurie jos darbai dvelkia kiču, tarkim, Tennysono „Karaliaus idilių“ iliustracijos. Jos ir anuomet kėlė daug juoko, nes fotosesijai buvo specialiai siuvami kostiumai, statomos dekoracijos, terorizuojama šeima ir tarnai, o pozuoti tekdavo ilgiau, nei įprastai, nes Julios vyras niekaip nesugebėdavo nutaisyti rimto veido – jam situacija atrodė idiotiška. Tačiau Tennysonas rezultatais buvo labai patenkintas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Magiškai netobula Charlotte Gainsbourg
Julia irgi buvo viskuo patenkinta. Deja, dangų ėmė traukti debesys. Ponas Cameronas, išvykęs iš Indijos, niekur nebedirbo ir nuolat sirguliavo, o jo plantacijos merdėjo. Ekstravagantiškus Julios priėmimus ir brangų hobį – fotografiją – dosniai rėmė giminaičiai ir vyro draugas lordas Overstone’as.
Į Indiją su dviem karstais
Ilgainiui Julios sutuoktinis ėmė jaustis nejaukiai. Jis mėgino įkalbėti žmoną grįžti į Indiją, bet grįžo vienas. Iš ten jai rašė romantiškus laiškus, kaip gaivina kavos plantacijas, kaip apsigyveno Ceilone ir koks ten kvapą gniaužiantis vaizdas: „Užsitrauksi amžiną gėdą, jei, būdama tokios vietos savininkė, čia neatvyksi.“ Julia mielai susirašinėjo su vyru, bet sėdėjo Vaito saloje. Ji ryžosi išvykti į Ceiloną tik 1875 m., kai ten persikraustė visi jos sūnūs, o Anglijoje prispaudė skurdas. Be to, vyras rašė, kad miršta. Tad kelionėn Julia pasiėmė du karstus: į juos sukrovė šeimos servizus.
Julios netraukė gamtos kerai – jai reikėjo portretų.
Jai atvykus, Charlesas prisikėlė iš numirusių ir tapo gyvas kaip niekad. Jis priiminėdavo svečius, jodinėdavo poniu, žmonai skaitydavo poeziją. Sūnūs buvo išsibarstę po visą Indiją, gyveno gražiausiose vietose, bet Julios netraukė gamtos kerai – jai reikėjo portretų. Indai menkai atitiko Cameron grožio etalonus, todėl fotografavo ji nedaug... Žodžiu, karstai nespėjo sudūlėti. Julia mirė po ketverių metų, Charlesas iškeliavo paskui ją; abiejų kūnus plantacijų darbininkai nešė tolimą kelią į Bogawantalawa kapines. O po ketvirčio amžiaus amerikiečių fotografas Alfredas Stieglitzas staiga atrado „niekam nežinomą“ kolegę Julią Margaret Cameron ir pasistengė, kad ji nebebūtų pamiršta.