Pradžioje pati idėja pamesti materialius objektus ar kaip kitaip jų netekti atrodo tikra nelaimė. O jei pagalvojus darkart? Juk, pagal energijos tvermės dėsnį, kai kas sena dingsta, į to vietą ateina nauja.
Būkime kaip vaikai
Praradimo privalumus labai gerai iliustruoja jų mažosios netektys ir reakcija į jas. Išties kartais atrodo, kad vaikai auga ne miegodami, kaip tikina populiarus ir nekaltas mamyčių prietaras, o pamesdami ir išmokdami su tuo susitaikyti. Tikriau, miegodami jie stiebiasi į ūgį, o netekdami ir stengdamiesi išgyventi netektį – psichologiškai.
Tipiškas pavyzdys. Kaip prisimena vieno mamų forumo skaitytoja, jos dukra nė akimirkos negalėjo išsiskirti su raudonuoju teletabiu Po. Žaisliukas buvo jos draugas nuo pat gimimo, lydėjo visose kelionėse ir žaidimų aikštelėse, kol galiausiai vienoje jį ir paliko. Kaip sakė mama, suvokusi bėdos mastą ji pati ne mažiau už atžalą nerimavo, kas gi dabar bus. Be abejonės, pradžioje buvo liūdesys ir ašaros, paskui mergaitė, kaip ir visi vaikai, kuriam laikui pamiršo netektį. Kuriam – tai iki vakaro, kol reikėjo keliauti į lovą be mylimo draugo. Mažylė protestavo negalinti miegoti be savo bičiulės Po ir joks kitas žaislas negalėjo jos atstoti.
Galiausiai ji nusinešė į lovą savo chalatą, ant kurio buvo prisiūta teletabių aplikacija. Bet po poros dienų pačiai pasirodė keista miegoti apsikabinus drabužį ir chalatas parkeliavo į vonią. Be to, jo niekaip nebuvo galima neštis į mokyklą. O Po buvo savotiškas saugiklis, ginantis drovią mergaitę nuo nedraugiško, jos akimis, pasaulio. Netekus skydo vaikui teko susidurti su juo akis į akį. Ir pripažinti, kad jis anaiptol ne visada priešiškas.
Žinoma, ne viskas buvo paprasta: buvo ir skausmo, ir neramaus miego; mama pastebėjo, kad dukra dažniau čiulpia pirštą, tapusį savotišku Po analogu. Bet pirštas negali nuo nieko apsaugoti ir su juo negalima kalbėtis... Žodžiu, prarastas dievinamas žaislas tapo vaikui dideliu laipteliu į suaugusiųjų pasaulį. Liūdna? Liūdna, bet iniciacijos be skausmo nebūna, o pirmasis pasaulis ir taip kenčia nuo infantilumo. Ir – nuo daiktų pertekliaus.
Reikia netekti
Ne tik vaikai apdovanoja realius fizinius objektus gebėjimu apsaugoti. Geriausias pavyzdys – siurrealistinės istorijos apie amuletus, laimingus batus ar raudonas kelnaites, pritraukiančias pinigus (jas reikia – atsiprašome už natūralizmą – panešioti visą dieną, o paskui laikyti visiems matomoje vietoje). Įprastesni variantai: suknelė, saugoma nuo vidurinės mokyklos laikų, iš mamos paveldėtos kraitinės lėkštės ar patalynė, senos fotografijos ar baldai, lydintys šeimą iš buto į butą.
Daiktai leidžia jaustis saugiai ir orientuotis pažįstamoje aplinkoje, sustiprina tapatybės jausmą. Tačiau per didelis saugumo poreikis užspeičia į kampą ir trukdo priimti pokyčius.
Daiktai – mūsų gyvenimo spektaklio rekvizitas, jie leidžia jaustis saugiai ir orientuotis pažįstamoje aplinkoje, sustiprina tapatybės jausmą. Tačiau per didelis saugumo poreikis užspeičia į kampą ir trukdo priimti pokyčius: jei neišeisime iš tokio – ak – saugaus kambario į didįjį pasaulį, greičiausiai nenutiks nieko bloga. Bet gera taip pat praeis pro šalį. Taigi daiktų netektis – visatos postūmis. Ei, apsidairykime, už posūkio mūsų laukia siurprizas. Ir nežinosime, koks jis, kol neprieisime to posūkio.
Dėl daiktų viskas aišku: minimalizmo adeptai agituoja už santūrumą ir vis dažniau į jų idėjas įsiklausoma. O kaip sentimentalūs niekučiai, kartais turintys šiokią tokią vertę, kartais – tik saugomi kaip prisiminimai? Vakarų namų ūkio guru patarimai mums nelabai tinka – daugumos mūsų močiutės ir mamos dėl istorinių ir ekonominių priežasčių negalėjo palikti ko nors vertingesnio. Tačiau baisių sovietinių servizų su mėlynomis gėlytėmis buvo prigaminta tiek, kad mūsų karta dar nespėjo jų pasiilgti, o jaunesnė gali grožėtis nebent grožio baisumu.
Antra vertus, genetinė atmintis gaji (o jei iš parduotuvių vėl viskas dings?!), ir ranka nekyla išmesti dar visai gero krėslo ar sofos, kuriai tik penkiasdešimt metų (nors „Ikea“ tokią nuostatą pamažu koreguoja).
Priežastis dažniausiai ne taupumas ir ne godumas, o noras aplink save matyti įprastus daiktus. Juk didysis pasaulis keičiasi taip spėriai, kad nespėjame prie tų pokyčių priprasti. Bet pasislėpti nuo jų vis tiek nepavyks. Todėl negailėkime senos patalynės, paveldėtos iš mamos, bjaurių vaikystės žaislų (na, negražios tos lėlės, negražios, ir anūkėms – dėl jų estetinio skonio – neleiskime su jomis žaisti) ar beviltiškų baldų, už kurių nuolat kliūvame tiek pačios, tiek vaikai.
Išlaisvinkime erdvę. Ir neskubėkime jos užgrūsti. Gyvenimas yra tik vienas ir tegu mus supa kuo gražesni daiktai, teikiantys vien džiaugsmą. Hedonistiška? Sibaritiška? Na, taip. Ir labai malonu. Ir gerokai padidėja tikimybė, kad moteris, išmiegojusi naktį patogioje lovoje tarp dailių paklodžių, o paskui išgėrusi kavos iš specialiai sau nusipirkto puoduko, nekels skandalo šeimynykščiams, nepuls skalbti kaulų draugei, nesusiries su kolegomis ir rami grįš namo. Nes grožis gal ir neišgelbės pasaulio, bet buitį palengvins. O paskui jau bus galima imtis ir populiarios andai temos – reikalavimo išeiti iš komforto zonos. Juk kad iš kur nors išeitum, pirmiausia turi ten patekti, apsidairyti ir jau tada spręsti, kur ir kaip keliauti, argi ne?
Laisvė neprisiminti
Daiktai, kad ir kokie jie būtų, žmones įkalina ir paverčia ne gyvenimo dalyviais, o archyvarais ir prisiminimų saugotojais. Mes laikome krūvas nuotraukų (ir skaitmeninių), laiškų, dienoraščių, praeities relikvijų. Be abejonės, jie – mūsų istorijos dalis, tačiau ir kalėjimo sargybiniai, įkalinantys mus toje istorijoje ir neleidžiantys žvelgti į ateitį. Ką jau kalbėti apie tai, kad tie daiktai primeta papildomų pareigų: jais reikia rūpintis. Nuo materialių objektų – valyti dulkes, nuotraukas – dėlioti į albumus ir retkarčiais peržiūrėti, laiškus, dienoraščius – bent iš padorumo skaityti. O tai neretai būna ir fizinis, ir moralinis išbandymas. Ne visos žinios iš praeities reikalingos.
Vieno gero filmo herojus sakė, kad jis – tai ne jo darbas. Galima sutikti, galima ieškoti išlygų, bet faktas, kad mes (irgi) nesame mus supantys daiktai.
Vieno gero filmo herojus sakė, kad jis – tai ne jo darbas. Galima sutikti, galima ieškoti išlygų, bet faktas, kad mes (irgi) nesame mus supantys daiktai (nors ir didelė pagunda jais paslėpti savąjį aš). Kalbėti apie daiktų ir asmenybės santykį – ne tuštybė, o psichologinis būtinumas. Tai puikiai patvirtina ir Pelenės istorija, ir pasakojimai, kaip gali pasikeisti gyvenimas, pakeitus vien garderobą. Klasikinis pavyzdys – dingęs lagaminas pakeliui į kurortą. Pasirodymas viešumoje be įprastų drabužių ir makiažo (ne visada įmanoma viską nusipirkti artimiausioje krautuvėlėje) gali būti puiki pamoka, kaip atskleisti pasauliui savo tikrąjį veidą ir... neišgąsdinti to pasaulio, o ir pačioms nepersigąsti dėl jo reakcijos.
Netikėtai paaiškėja, kad ir mes esame drąsesnės, nei manėme, ir pasaulis ne toks priešiškas, ir apskritai dingę lūpų dažai ir tušas (kas reiškia, kad neišeina slėpti netobulų – greičiau, menamai netobulų – veido bruožų) netikėtai padaro mus laisvas.
Negi išties tik kai visko netenkame, įgyjame laisvę daryti viską? Gali būti ir taip. Meno istorijoje esama pavyzdžių, kai kūrėjas, praradęs rankraštį, natas ar eskizą, prie kurių buvo dirbta valandų valandas, sukuria šedevrą – kur kas didingesnį, nei buvo užsimojęs. Populiarus moteriškų romanų elementas – pamestas vestuvių žiedas – ženklas, kad santykiai, kuriuos jis simbolizavo, jau išsisėmę. Tad arba reikia keisti juos pačius, arba jų objektą (dėl visa ko – kartais pamesti ir yra tik pamesti, todėl neverta skubėti palikti mylimą vyrą vien dėl to, kad namų bildukas nužaidė santuokinės meilės simbolį, – geriau abiem užsisakyti naujus; štai ir naujas elementas).
Lažinamės, kad ir jūs turite draugų, parvežančių iš kelionės 3862 fotografijas ir gyvai neatpažįstančių peizažo, kurį matė tik pro fotoaparato ar telefono kameros akutę. O nuotakos labiau stengiasi gerai atrodyti fotosesijoje ar vaizdo filme (kurio paprastai niekas nežiūri), nei mėgaujasi meilės priesaikos akimirka. Kokia ironija: net iširus santuokai daugybę vietos kompiuterio atminty užima kadrai, bekeliantys tik pasibodėjimą. Trinti gaila, bet laikyti ir žiūrėti – neįmanoma.
Pavojus: jau net ne daiktai, o jų virtualūs atspindžiai kėsinasi įkalinti mūsų laisvę ir tapatybę instagramo rėmuose. Todėl gebėjimas paleisti, pamesti ir tiesiog ištrinti darosi dar svarbesnis. Žinoma, idėja visai nefotografuoti vestuvių skamba labai ekscentriškai. Tačiau prisiminimai, neparemti materialiais įrodymais, gali būti kur kas gyvesni. O pradžioje – išvykime į kelionę be kameros. Ir pažvelkime į Venecijos lagūną savo akimis – ne pro ribojančią vaizdą telefono kameros akutę.