Melanomos diagnozė moteriai tapo išsigelbėjimu: kardinaliai pakeitė požiūrį į gyvenimą

Moteris. / Fotolia nuotr.
Šaltinis: Ji24.lt
AA

Laima šiandien gyvena gyvenimą, kokio prieš 10 metų turbūt nė neįsivaizdavo. Iš miesto persikėlė į kaimą, visiškai kitaip sudėliojo savo darbinę veiklą ir atrado laiko veikti tai, ką iš tiesų norinti. Kaip gimė šie pokyčiai? Kaip visada – per kančias, ligas ir skausmą.

Diagnozė – kaip perkūnas iš giedro dangaus

Visas prasidėjo nuo paieškų, kaip išlikti sveikai ir gyvybingai. Nuo paaauglytės Laima sirgo migrena ir turėdavo stiprius migrenos priepuolius. Gydytojai ją tikino, kad nieko padaryti nebegalima, lieka tik susitaikyti su skausmu, bet pati moteris nenuleido rankų. Antras lūžis jos gyvenime – melanomos diagnozė.

Valgant daug termiškai apdorotų produktų, organizmo terpė labiau rūgšti, o citrina šarmina organizmą, taigi padeda atstatyti pusiausvyrą.

„Kadangi turiu daug apgamų, atėjo laikas, kai užaugau ir supratau, kad laikas pradėti tikrintis. Vieną kartą pasitikrinau, viskas buvo gerai. Po kelių metų vėl nuėjau pas gydytoją – jai nepatiko vienas apgamas, todėl pasiūlė jį šalinti. Neprieštaravau ir paskirtu laiku atvykau į ligoninę. Procedūrą atliko su bendra narkoze. Atsibudusi, prisimenu, nustebau, kad užklijuotas didžiulis, maždaug sprindžio dydžio plotas, nors pats apgamas buvo nago dydžio.

Gydytoja paaiškino, kad ji išpjovė daugiau audinio, kad neliktų vėžinių ląstelių netyčia paaiškėjus, kad apgamas supiktybėjęs. Taip pat operacijos metu ištyrimui paėmė audinio iš limfmazgio. Gydytojos nuogąstavimai pasitvirtino – tai buvo melanoma, tačiau man pasisekė – ji buvo pagauta ankstyvoje stadijoje, ir daugiau jokio gydymo neprireikė“, – maždaug 10 metų senumo įvykius prisiminė Laima.

TAIP PAT SKAITYKITE: B.Bolotovo mitybos sistemos šalininkas: lieknėti galima valgant raugintus kopūstus ir lašinius. Siūlomas valgiaraštis

Moteris prisipažino, kad tuo metu žodis „melanoma“ jai mažai ką sakė. Gydytoja, kalbėdama apie išpjautą apgamą, regis, pati vengė minėti, kad tai odos vėžys. Tik kai grįžusi namo Laima pasiieškojo informacijos, kas yra melanoma, suprato, kad tai vėžys. Tačiau ir tuomet nepatikėjo, nusprendė, kad to negali būti: tai turbūt gėrybinis auglys, antraip turėtų blogai jaustis, o ji jautėsi puikiai, gyveno visavertį gyvenimą.

Kaip liga pakeitė gyvenimą

„Dabar tikrinuosi maždaug kas dvejus metus, nors iš tiesų reikėtų tikrintis kasmet. Žinau visas prognozes apie tai, kad jei melanoma buvo vieną kartą, rizika vėl susirgti vėžiu padidėjusi, tačiau nesu paranojiška. Tiesiog stengiuosi įsiklausyti į savo kūną – ko jis nori.

Pavyzdžiui, gydytoja griežtai uždraudė pirtį, bet aš labai ją mėgstu ir nesilaikau rekomendacijų. Saule lepinuosi saikingai, pasitepu kremais. Nesikepinu karštyje, bet ir neturiu paranojos, kad reikia vaikščioti su skėčiu ar išvis būti uždaroje patalpoje, jeigu šviečia saulė“, – atviravo pašnekovė.

Paklausta, kaip liga paveikė jos gyvenimą, Laima pasidalino, kad kai kas nors nutinka su sveikata, ji visada klausianti: ką ši liga norėjo pasakyti? Ieškanti atsakymo, ką darė ne taip.

„Po operacijos pradėjau daugiau laiko skirti sau, buvimui su savimi, t. y. labai atskyriau laiką, skirtą darbui, ir laiką, skirtą sau. Įsiklausymas į savo poreikius, į save, ramybė – visa tai man tapo lygiai taip pat svarbu, kaip iki tol darbas. Anksčiau dirbdavau nenormuotai, kaip dauguma žmonių. Tiesiog leki, darai ir ignoruoji kūno siunčiamus signalus, kol liga aiškiai pasako, kad laikas sustoti. Juk manome: kol esame jauni, galime viską, o ligos lydi tik senatvėje.

Tačiau turiu patirtį, kad bet koks kūno siunčiamas signalas, pavyzdžiui, galvos, pilvo skausmas, maža trauma, yra balsas iš vidaus, kad kažką darai ne taip ir laikas sustoti, pagalvoti, kaip tu gyveni, ir kažką keisti. Deja, mano patirtis taip pat rodo, kad tai padaryti nėra paprasta, nes paprastai atrodo, kad viską darai teisingai, taip, kaip reikia, o laiko sau tiesiog nėra, nėra kada užsiimti tokiomis nesąmonėmis“, – pasakojo moteris.

Įsiklausymas į savo poreikius, į save, ramybė – visa tai man tapo lygiai taip pat svarbu, kaip iki tol darbas.

Šiandien laikas sau jai sutampa su buvimu gamtoje, juolab kad ji ryžosi iš miesto persikelti į kaimą.

Kodėl gamtoje? Joje mes pradedame jausti ir girdėti visai kitus dalykus nei būdami savo įprastoje aplinkoje – darbe ar namuose. Kai išeiname į gamtą, atsiveria erdvės, kuriose galime mėgautis vaizdais, garsais, nuo jų kyla nauji pojūčiai ir suvokimai.

Be to, gamtoje mes paprastai judame ir šis judėjimas, Laimos manymu, daug veiksmingesnis negu sportas klube. Ji pati labai mėgsta kapstytis žemėje – sode ar darže. Kita aistra – vaikščiojimas su šiaurietiškomis lazdomis: užtenka valandos, kad pasijustum kaip naujai gimusi – atsistato sąnarių funkcijos, pagerėja nuotaika, medžiagų apykaita.

TAIP PAT SKAITYKITE: Gydytoja dermatologė: praktiniai patarimai, kaip apsisaugoti nuo odos vėžio ir pasitikrinti apgamus

Eksperimentas pabūti vegetare tęsiasi 10 metų

Melanomos diagnozė žymi dar vieną ribą Laimos gyvenime. Maždaug 10 metų ji yra vegetarė. Viskas prasidėjo nuo eksperimento. Moteris nusprendė pamėginti metus nevalgyti mėsos, tiesa, su sąlyga, kad jeigu bus labai sunku, eksperimentą iš karto nutrauks.

„Per tuos metus tik vieną kartą buvau užsimaniusi pieniškų dešrelių, todėl nusprendžiau, kad neturiu poreikio valgyti mėsos ir galiu drąsiai jos atsisakyti. Vėliau išbandžiau žaliavalgystę. Buvau žaliavalgė apie septynis mėnesius. Eksperimentą pradėjau pavasarį ir tęsiau jį iki vėlyvo rudens, bet kai orai atšalo, pasidarė šalta ne tik išorėje, bet ir iš vidaus, labai užsinorėjau šilto maisto.

Vieną kartą pavalgiau sriubos, kitą kartą pasitroškinau daržovių ir galutinai supratau, kad šilto maisto man reikia. Taigi žaliavalgystė mano gyvenime neįsitvirtino, o vegetarė esu iki šiol, valgau tik žuvį ir kiaušinius“, – pasakojo pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad svarbiausia rinktis maistą pagal savo kūno poreikius, nors sutinka, kad šiandien tai nėra paprasta, ypač kai gyveni šeimoje. Tačiau visada galima rasti kompromisą. Be to, ji pati valgo tik tuomet, kai iš tiesų nori, griežto ritmo neturinti.

„Kartais valgau vieną kartą per dieną, kartais – du, kartais – tris. Valgymo ritmas priklauso ir nuo metų laiko. Beje, anksčiau vengdavau bulvių, miltinių patiekalų, nes visi skanduoja, kad krakmolo valgyti nesveika. Dabar bulvės – vienas iš pagrindinių mano patiekalų. Valgau jas kasdien ir jaučiuosi labai gerai.

Dar kai buvau paauglė, man į rankas pakliuvo knyga „Kaip gyventi be vaistų“. Joje perskaičiau, kad ryte labai sveika gerti vandenį, todėl kiekvienas rytas prasideda mažiausiai dviem stiklinėmis vandens su citrina. Valgant daug termiškai apdorotų produktų, organizmo terpė labiau rūgšti, o citrina šarmina organizmą, taigi padeda atstatyti pusiausvyrą“, – patirtimi dalinosi Laima.

Kas gyvenime svarbiausia?

Jos įsitikinimu, gyvenime svarbios trys žmogaus savybės – tikėjimas, žingeidumas ir drąsa aklai nesekti teorijomis, o priimti sprendimus pagal savo pojūčius. Pavyzdžiui, jeigu organizmas sako, kad jis nenori tam tikro produkto arba kaip tik jo nori, reikia turėti drąsos tai priimti. Tam reikia įsiklausyti į save, o kada tai gali padaryti? Tikrai ne tuomet, kai tvarkai reikalus, o tuomet, kai būni su savimi vienas.

„Aš pati nuo jaunystės turėjau migreną. Kai man buvo pasakyta, kad ši liga neišgydoma ir reikia tiesiog išmokti gyventi su šiuo skausmu, gerti vaistus, visas mano vidus sukilo ir paprieštaravo. Ir aš ją išsigydžiau pakeitusi gyvenime du dalykus.

Pirmasis susijęs su mityba. Kai tik pradėjau valgyti tai, ko nori mano organizmas, atsisakiau ilgai virškinamų produktų (mėsos, rūkytų gaminių, konservuotų produktų), situacija labai pagerėjo.

TAIP PAT SKAITYKITE: Onkologas Jonas Rėklaitis: „Pavojingiausios melanomos išsivysto ne iš apgamų“

Kaip bebūtų keista, postūmį man davė mano vaikų gydytoja. Kartą pasiguodžiau, kad pavalgius džiovintų kriaušių man visada skauda pilvo šoną, ir paklausiau patarimo, ar man gerti vaistų. Ji pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Jeigu skausmas nepakeliamas, gerk, bet gal paprasčiau tiesiog nevalgyti džiovintų kriaušių?“. Man tuo metu tai buvo tikras atradimas. Kitas veiksnys, sukeliantis migreną, buvo stresas, kurio mano darbe buvo su kaupu“, – atviravo pašnekovė.

Šiandien ji gyvena visiškai kitaip, gerokai sumažinusi savo gyvenimo tempą, tačiau dangus dėl to nenugriuvo, be pragyvenimo šaltinio moteris neliko. Tai dar vienas įrodymas, kad tai, kaip gyvename, priklauso nuo prioritetų, kurios pasirenkame patys.

Skaitykite daugiau