Meilės istorija: „Džiaugiuosi, kad tąkart ištariau „ne“

Pora / „Fotolia“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-10-16 15:00
Pavydėjau pusseserei jos vyro nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik jį pamačiau. To vyro ir jo dovanotos kvepalų kolekcijos.

Buvau ką tik grįžusi iš keletą metų trukusios emigracijos Anglijoje. Londone studijavau menotyrą, o, kad pragyvenčiau, sukausi bare.

Atvykau tiesiai į tradiciškai kiekvienais metais vykstantį giminės susitikimą. Mišios bažnyčioje, mirusių artimųjų kapinių lankymas ir – žinoma – balius. Ten ir sutikau jį – Deividą, pusseserės Aušros vyrą. Nesu tikra, ar tikiu teorijomis, kad mes gyvename keletą gyvenimų ir retkarčiais mums Dievas duoda malonę susitikti tas pačias pažįstama sielas, bet su Deividu jaučiausi būtent taip... Tą akimirką atrodė, kad visą gyvenimą tik egzistavau, laukdama mūsų susitikimo.

– Atsipalaiduok, tu tik atsipalaiduok, – šnabždėjo jis man į ausį.

Pirmiausia mane užbūrė jo akys. Tokios retos – žalios. Paskendau toje žalumoje. Sėdėjome gale stalo ir kalbėjomės. Aušra, tarsi pamiršusi savo vyrą, bendravo su kitais svečiais.

Įsisiūbavus pokyliui, prasidėjo šokiai. Pagal paprastas, visiems gerai žinomas lietuviškas melodijas. Deividas mane pakvietė į aikštelę, kai pasigirdo pirmieji valso akordai. Klasikiniai šokiai man sekėsi sunkiai, nes taip ir neišmokau, kad čia visada veda vyras, o moteriai tereikia prisitaikyti.

– Atsipalaiduok, tu tik atsipalaiduok, – šnabždėjo jis man į ausį.

Nei aš, nei jis beveik negėrėme alkoholio. Šalia mūsų atkimštas vyno butelis stovėjo puspilnis. Neklausiau jo, kodėl negeria. Aš negurkšnojau, nes Londone pakankamai prisižiūrėjau girtų žmonių daromų nesąmonių.

– Žinai, gal einame pasivaikščioti po mišką, – pakvietė mane Deividas sutemus. Aplink skambant užstalės dainoms buvo visos galimybės tyliai niekieno nepastebėtiems pasprukti.

Puikiai supratau, kam jis mane kviečia. Nagi, čia ne giminė – ne pusbrolis, o svetimas pusseserės vyras. Negana to, mano apatiniai, kaip tyčia, – erotiški. Ir tai netgi nebūtų pirmasis vienos nakties nuotykis mano gyvenime. Mintis vijo mintį, o jis po stalu padėjo ranką man ant kojos.

Bet – moralė, o gal baimė ryte pažiūrėti pusseserei į akis, nugalėjo. Aš griežtai pasakiau „ne“. Jis neįkalbinėjo. Tik pasiėmė vos nugertą butelį vyno ir nuėjo prie jau įsilinksminusios žmonos.

TAIP PAT SKAITYKITE: 10 moderniojo etiketo taisyklių

„Fotolia“ nuotr.
„Fotolia“ nuotr.

Šito „ne“ gailėjausi visus metus ir maniau – graušiuosi visą gyvenimą. Tarsi rastum auksinių monetų lobį, o valstybė jį iš tavęs atimtų.

Netgi neturėjau Deivido telefono numerio. Žinojau tik pusseserės. Nesu tikra, ar būčiau išdrįsusi paskambinti, o juo labiau nežinau, ką būčiau pasakiusi.

Nejučia prabėgo metai. Artėjo tradicinis giminės balius, o aš vis dar neturėjau antrosios pusės. Ilgai svarsčiau, ar važiuoti. Bijojau vėl sutikti tą ugningą žalių akių žvilgsnį. Bijojau, kad šįkart spjausiu į visus giminystės ryšius ir pasakysiu „taip“.

Kai kiek vėluodama atvažiavau į pobūvio vietą kaimo turizmo sodyboje, prie manęs priėjo nepažįstamas vyras ir ištiesė ranką.

– Aš iš karto tave atpažinau, Vitalija!

Vyro veido bruožai kažką lyg ir priminė, bet buvau tikra, kad niekada anksčiau nebuvome susitikę.

– Matau, jau susipažinai su mano broliu Dovydu, – prie mūsų priėjo... Deividas. – Jis neseniai grįžo iš Norvegijos, ten kurį laiką gyveno. Abu emigrantai – turėsite apie ką kalbėtis.

– Bet iš kur, Dovydai, žinojai, kaip aš atrodau? Juk niekada anksčiau nesame susitikę, – apstulbusi paklausiau.

– Brolis atsiuntė nuotraukų ir daug apie tave pasakojo.

– Pagalvojau – supiršiu. Būtumėte šauni pora, – šypsojosi pusseserės vyras. – Kiek daug porų susituokia kažkieno supirštos.

Dovydas pasakojo, kaip sunkiai dirbo žuvies perdirbimo fabrike, siekdamas įgyvendinti savo svajonę – atidaryti Kaune specializuotą dienos pietų restoranėlį. Restoranas dirbtų tik pietų valandomis, taip pat vežiotų šviežią maistą į biurus. Tai būtų ne tik jauki erdvė pavalgyti aplinkinių biurų darbuotojams, bet ir puiki vieta susitikimams – verslo pietums. Apie ketvirtą popiet kavinė užsidarytų.

Man sublizgo akys – kadangi Londone dirbau baruose, apie daug ką turėjau savo nuomonę, ir diskusija įsisiūbavo.

Ją nutraukė tik prasidėję šokiai. Dovydas nepaleido mano rankos:

– Teisingai brolis sakė, kad tu šoki įspūdingai...

Apsikeitėme kontaktais ir jau kitą savaitę Dovydas mane pakvietė pietų, o vėliau – ir apžiūrėti keletą galimų restorano patalpų. Ne itin norėjau taip toli važiuoti, bet vidinė trauka nugalėjo. Be to, aš, baigusi menotyrą, slapčia svajojau prisidėti kuriant restorano interjerą.

Kaip ir daugelis moterų, svajoju apie nuoširdžius santykius, sužadėtuvių žiedą, vestuves su artimaisiais ir draugais, ilgą medaus mėnesį, sūnų ir dukrą.

Nei aš, nei Dovydas nebesvarstome emigracijos galimybės, nes tik grįžę į tėviškę radome vienas kitą, o dabar mus jungia ne tik gimstantys jausmai, bet ir verslo projektas. Tiesa, vis dar skiria šimtas kilometrų traukiniu „Vilnius – Kaunas“, bet tai pirmoji draugystė, kai aš nenoriu niekur skubėti. Kaip ir daugelis moterų, svajoju apie nuoširdžius santykius, sužadėtuvių žiedą, vestuves su artimaisiais ir draugais, ilgą medaus mėnesį, sūnų ir dukrą. O gal – kaip dabar madinga – net apie dvynukus...

Sunku būti geram, bet kaip dažnai pasaulyje už gera atlyginama geru! Aš jau nebesigailiu, kad tąkart paklausiau sąžinės balso ir pusseserės vyrui griežtai ištariau „ne“. Dabar su jo broliu Dovydu užsimezgė graži draugystė. Jis – tobula Deivido kopija. Tik... žalių akių neturi.

Vitalija

TAIP PAT SKAITYKITE: Kokia jūsų laimingų santykių paslaptis? Šis testas ją atskleis

Naujausi straipsniai