Ši istorija nukelia į tuos laikus, kai pradėjo populiarėti bendravimas internetu, kūrėsi pokalbių svetainės, smalsuoliai ten ieškojo pažinčių. Ne išimtis ir aš. Tikrovėje dėmesio stokos iš vyrų pusės nejutau, bet norėjosi patirti kažką kitokio...
Deja, virtualūs pokalbiai ir pasimatymai manęs nesužavėjo. Galiausiai buvau nusivylusi tiek internetinėmis draugystėmis, tiek pažintimis klubuose ar draugų susiėjimuose. Save laikiau išvaizdžia, protinga mergina, bet kažkodėl prie manęs lipo tik man visai neįdomūs ir pernelyg pasipūtę, perdėtai savimi pasitikintys tipai. Svarsčiau, kas su manimi ne taip, kad traukiu visai man netinkančius į porą vyrus.
Jis sakė, kad bus su dviračiu. Jaučiausi gan keistai, nes pro šalį pravažiavo ne vienas dviratininkas, o aš kiekvienam sutrikusi šypsojausi – o gal tai jis.
Tačiau šįkart buvo kitaip... Internetinėje pokalbių svetainėje susipažinau su Juo – pavadinkime jį Nojumi. Bendraudama jutau, kad jis visai kitoks: moka subtiliai reikšti mintis, yra paslaptingas ir įdomus pašnekovas. Po kurio laiko susitarėme pasimatyti. Nojus nuotraukos neatsiuntė, tad manęs laukė aklas pasimatymas. Nusprendėme susitikti senamiestyje, kur didelis žmonių srautas. Jis sakė, kad bus su dviračiu. Jaučiausi gan keistai, nes pro šalį pravažiavo ne vienas dviratininkas, o aš kiekvienam sutrikusi šypsojausi – o gal tai jis. Galiausiai sulaukiau ir Nojaus. Mane iš karto sužavėjo jo šypsena, išvaizda. Tikrai nesitikėjau tokio patrauklaus vyro. Prisėdome lauko kavinėje ir kalbėjomės. Pokalbis mezgėsi lengvai, iš jo pusės jutau simpatiją man. Kalbėjomės apie viską ir kartu apie nieką. Tačiau vien pokalbiais pasimatymas neapsiribojo. Pakilę nuo stalo nusprendėme apsilankyti klube ir pasišokti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Meilės istorija: „Žinau, kad tai beprotiška, bet įsimylėjau kalinį“
Visada maniau, kad esu ne jausmų, o proto žmogus, kuris viską iš pradžių apsvarsto, apskaičiuoja. Bet šokių aikštelėje smegenys tarytum išsijungė, užleisdamos vietą emocijoms. Atsidaviau akimirkos žavesiui. Šokome daug. Staiga, man net nesusivokus, jau bučiavomės... Pagavau save galvojant, kad seniau matydama taip besielgiančius kitus, jų nesuprasdavau. Kaip taip įmanoma – ką tik susipažinus šokių aikštelėje pulti porai į glėbį? Dabar pati buvau toje barikadų pusėje. Rodėsi, negaliu net priešintis, tarsi niekas nuo manęs nepriklauso ir telieka tik paklusti. Ir aš atsidaviau tiems bučiniams ir glamonėms, kurie nešė mane tolyn nuo racionalaus mąstymo.
Po šokių jis pasisiūlė mane parvežti dviračiu. Sėdėjau laiminga ant bagažinės. Vienas kitam pritardami traukėme lietuviškas dainas.
Po šokių jis pasisiūlė mane parvežti dviračiu. Sėdėjau laiminga ant bagažinės. Vienas kitam pritardami traukėme lietuviškas dainas.
Jaučiausi lyg sapne, negalėjau suvokti, kad dar yra tokių vyrų ir kad jis šiuo momentu šalia manęs. Kelionė neprailgo, o atsisveikinome prie laiptinės aistringais bučiniais. Taip baigėsi ilgai trukęs pirmasis pasimatymas.
Visą naktį negalėjau užmigti, galvodama, kas čia įvyko ir kaip bus toliau. Rašėme vienas kitam, kiekviena žinutė buvo įdomi, su slapta potekste, ne visada suvokdavau jas iki galo. Bet per daug į asmeniškumus Nojus nesileido. Apie jį praktiškai nežinojau nieko – nei kur gyvena, nei su kuo gyvena, nei kuo užsiima. Mane šis vyras traukė kaip magnetas. Ir tai gąsdino. Bijojau savo jausmų, bijojau savo minčių. O kas, jeigu jis vedęs? O kas, jeigu aš jam per prasta? O kas, jeigu iš to nieko neišeis? Bijojau net užklausti asmeninių dalykų, nes jutau (o gal taip tik rodėsi), kad nieko iš to neišeis. Jutau, kad yra kažkas, dėl ko mes negalime būti kartu. Pirmą kartą gyvenime pasijutau esanti vyrui per prasta, nors visada turėjau aukštą savivertę.
Jausmai po truputį rimo, palaipsniui akiratyje atsirado kitų vyrų. Galiausiai radau tą, kuris mane sužavėjo. Sukūrėme šeimą.
Bendravome toliau, įvyko dar keli pasimatymai. Mačiau, kad aš jam patinku, bet nuojauta, kad nieko iš to neišeis, mane įkyriai persekiojo ir toliau. Todėl blaškiausi ir kankinausi, svajodama, kad santykiai galbūt įgaus pagreitį, tačiau kartu šias mintis vis stabdydavau nuteikinėdama save, kad iš viso to nieko neišeis. Galiausiai šią užsimezgusius santykius nutraukiau pati. Per daug buvo skaudu blaškytis nežinioje. Išsiskyrimas buvo ramus. Iš Nojaus nebuvo jokios iniciatyvos pratęsti draugystę. Tai buvo dar vienas ženklas man, kad galbūt elgiuosi teisingai.
Jausmai po truputį rimo, palaipsniui akiratyje atsirado kitų vyrų. Galiausiai radau tą, kuris mane sužavėjo. Sukūrėme šeimą. Praėjo daug metų nuo pasimatymų su Nojumi, tik kažkodėl vis aplanko mintys apie jį. Vis neduoda ramybės likę neatsakyti klausimai. O kas, jei mūsų santykiai tada būtų susiklostę kitaip? Kodėl aš tiesiog nepaklausiau tiesiai, ar jis turi kitą moterį? Juk tai tebuvo mano sugalvota prielaida. Išties tie santykiai baigėsi su daug klaustukų, galbūt todėl man ir nepavyksta Nojaus visiškai pamiršti. Jis kaip vėjo gūsis praskriejo pro mane, įsukdamas į jausmų verpetą. Nespėjau apsidairyti ir pamačiau nuskriejantį tolyn... Tai buvo pamoka man, kad negalima palikti neatsakytų klausimų, reikia nebijoti atvirumo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Meilės istorija: „Pirmąją meilę prisimenu net praėjus 40 metų“