Visų epochų laikais meno žmonės – filosofai, dailininkai, rašytojai, muzikantai ieškojo įkvėpimo Moters paveiksle. Mūza, kaip Moters pavidalas, nėra vienareikšmė – be jos verkia vaikas, įsimylėjusiam jaunuoliui trūksta oro, genijui neateina įkvėpimas.
Unikalaus bei analogų Lietuvoje neturinčio baleto, muzikos ir moderniausių 3D vizualizacijų spektaklio Atgimstantis žmogus pristatymo data neatsitiktinai parinkta arti Motinos dienos šventės. Spektaklio leitmotyvas yra moteris, kaip gyvybės nešėja bei motina, kaip genijaus mūzos prototipas. Spektaklio premjera įvyks š. m. rugpjūčio 1 d. (ketvirtadienį), 21.30 val., autentiškoje Renesanso epochos aplinkoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kieme, po atviru dangumi.
„Šiais laikais visuomenės pasaulėvoka siekia išspausti iš mūsų širdžių tikrosios moters ir motinos idealą, kuris sugeba pasiekti stulbinamos harmonijos tarp jausmų ir proto. Moteriai nebūdingų, tačiau modernaus pasaulio jai priskirtų savybių, formuojančių įvairias, tolimas moteriai jausenas, – visuomenei iš tikrųjų nereikia. Juk visų trokštamas, būtinas moters – žmonos ir motinos – ieškančios šviesos ir tyrumo, atiduodančios savo širdį ją supantiems artimiesiems bei vykdančios gerąją valią, paveikslas“.- mintimis dalinasi spektaklio idėjos autorė Jelena Lebedeva.
Anot J. Lebedevos moterų, stojančių į tobulos meilės generavimo ir dalijimosi kelią, siekiančių priartėti prie tikrojo moters idealo, šiame kelyje tyko mūsų dienų pasaulio „siūlomi“ pavojai. Moters siela, kurios varomoji jėga yra jausminga širdis, tačiau jokiu būdu ne vyriškasis šaltasis protas, net ir siekdama tobulumo gali paklysti savame kelyje, suviliota tuštybės – komforto ar prabangos. Pasiklydusi tarp menkaverčių materialių niekučių, moteris tarsi sustingsta vietoje ir visą savo jausmingos, meilės kupinos širdies potencialą išeikvoja šiems „barškučiams“. Galų gale, augant moters materialiems poreikiams, meilės energijos potencialas mažėja, kol jo apskritai nebelieka. Ir tuomet moteris, turintį beribės meilės didelę dovaną, tampa panaši į tuščiaeiges stakles, kurios be reikalo kratosi pačios ir aplinkinius gerai pakrato.
Išgyvenant transhumanizmo epochos bei materialumo dominavimo laikų socialines korektūras, negailestingai deformuojančias motinos, kaip gyvybės davėjos, moters, kaip įkvepiančios energijos dovanotojos ir mūzos, kaip trokštamo kūrybinio atsiskleidimo, pradą, ypatingai svarbu bent šventosios Motinos dienos proga atsigręžti atgal ir pašlovinti tikrąją moters prigimtį.
Pasak spektaklio choreografės Editos Stundytės panašiai ir mene - naujausios technologijos kartais beveik visiškai užgožia klasikinę jo estetiką bei jausminę pusę, pakeisdamos tai techniniais efektais. „Spektaklyje Atgimstantis žmogus ypatingas dėmesys bus skirtas vidiniam herojų pasauliui, išlaikant balansą tarp filosofinės, estetinės, dramaturginės jo pusės ir vizualizacijų“. – teigia E. Stundytė.
Moters vidinis savęs identifikavimas bei jos vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje yra vis sunkiau suvokiami. Šio svarbiausiojo dalyko pažinimas slepiasi po komforto siekiu, emancipacijos pluoštu, technologijų ir informacijų priespauda, visuomenės nuomonės pokyčiais. Moteris, norėdama atskleisti savojo „aš“ tikrąją paskirtį, turi grįžti į pradžią, prie istorinio šių problemų konteksto. Istoriją moteriai tinkamiausia pažinti per estetinį meno paveldą, kuris ir bus atskleistas spektaklio Atgimstantis žmogus metu. Moters savęs pažinimas – neįkainojama dovana.
Spektaklio metu žiūrovams bus pristatyti trys vienaveiksmiai baletai: Geroji žinia (pagal Jano van Eiko paveikslą), Pavasaris (pagal Sandro Botičelio paveikslą) bei Adomo sukūrimas (pagal Mikelandželo Buonaročio freską). Baletų triptike tobulos moters liniją kuria Lietuvos primabalerina Olga Konošenko. Metamorfozes – nuo Gerosios žinios paskelbimo, merginai transformuojantis į motiną (Olga Konošenko), iki Pavasario, kuriame jaunutė mergina Flora (Eimantė Šeškutė), pasidavusi aistrai, atgimsta moterimi – Pavasariu (Greta Gylytė), – laimina meilės deivė Venera (Olga Konošenko), o Adomo sukūrimas byloja apie meilės ir patirties prisotintą meilės deivę – Architektūros mūzą (Olga Konošenko), kviečiančią atsiskleisti didžiojo genijaus talento aukščiausiąjį polėkį. Kitus pagrindinius vaidmenis šoka Lietuvos baleto žvaigždės Igoris Zaripovas, Romas Ceizaris ir Jonas Laucius.
Muziką specialiai šiems baletams sukūrė kompozitorius Giedrius Puskunigis, panaudodamas Renesanso bei šiuolaikinės muzikos stilių sintezę. Baleto triptike taip pat skambės dirigento Juozo Manto Jauniškio vadovaujamo Baroko operos teatro orkestro atliekamas Antonio Vivaldi – Maxo Richterio koncertų ciklas Keturi metų laikai, solo smuiku grieš Rūta Lipinaitytė. Spektakliui 3D vaizdo projekcijas sukūrė didelę patirtį šioje srityje turintis Imantas Boiko kartu su Video architects kūrybine komanda.