Pilnas autobusas vaikų, dardantis nuo karo siaubo. Vilnietė medikė kosmetologė, grožio salono „Gatineau“ bendraturtė Nora Kiela (37) puikiai pamena šį vaizdą – tai ji vaikystėje bėgo iš savo namų Gagroje. Jaukių, su židiniu salono viduryje – anais laikais tai žavėjo ne tiek prabanga, kiek netikėtu stilistiniu sprendimu.
Šiandien jos ir vyro Tomo namuose Vilniuje jauku nuo degančių žvakių, tykios meditacinės muzikos ir po kambarį šnarančio katino vardu Miau.
Prieš daugelį metų turėjote bėgti iš namų. Kaip viskas susiklostė toliau, kaip tai paveikė jūsų namų sampratą?
Man namai yra ten, kur šeima, kur artimi, mylimi žmonės. Net jei nutiktų taip, kad kraustytųsi visa šeima, man nebebūtų taip geliamai sunku. Nes jau žinau, kad fizinė namų vieta gali labai greitai pasikeisti, svarbu – kas tavo viduje.
Skamba paradoksaliai: mano tėvynė yra ten, kur jos nebėra, – tai Abchazija. Ten su savo lietuvišku pasu net negaliu nuvykti paviešėti. Abchaziją pripažino tik Rusijos Federacija, gyventojams išdalyti rusiški pasai, nors juridiškai šalis priklauso Gruzijai. Gruzijoje lankiausi ne kartą, o štai Gagros vaizdas ir liko toks: vaikai susodinti į autobusą, lekiantį tolyn nuo šaudynių, dūmų, chaoso.
Kodėl jūsų mama nusprendė pasirinkti Lietuvą? Gal Vakarų šalis būtų buvusi palankesnė – ten tiek žmonių emigravo?
Net minties tokios nebuvo. Mano mama – lietuvė, nutekėjusi į Gruziją. Giminių Lietuvoje nebeturėjo, bet čia buvo likę draugų – vis šis tas. Gruzijoje mama dirbo žurnaliste, tačiau kai 1990-aisiais atvykome į Lietuvą, ji suprato, kad mėgstamas darbas nepadės jai nuomotis buto ir išlaikyti du mažus vaikus. Mama čia neturėjo jokio palikimo, gyvenimą pradėjo nuo nulio. Tai jos sumanymas buvo įkurti grožio saloną, kuriam šiandien jau dvidešimt metų. Kaip tik prieš mūsų pokalbį sužinojau, kad vienas tarptautinis tinklaraštis mus įtraukė į geriausių Lietuvos salonų šešetuką. Vadinasi, viską darome teisingai (šypsosi). Dar mokydamasi mokykloje įsitraukiau į mamos įsuktą veiklą, baigiau kosmetologijos studijas, o kai užsinorėjau dar pasigilinti – įnikau ir į Medicinos mokyklos mokslus.
Mama irgi neapsiribojo verslu grožio srityje – ji kuria ir interjerus: Irena Vanagaitytė-Jankavičienė jau žinoma savo srityje. Sesuo pasirinko industrinio dizaino studijas, tad jos dabar abi net baldus kuria.
Mama padėjo sukurti šiuos namus?
Nežinau, ką be jos būčiau dariusi, nes butas, nors naujos statybos, šiek tiek gąsdino: koridorius siauras, trys maži kambariukai – viskas suspausta ir gana tamsu. Tai mama, matuodama po milimetrą, sukūrė vieną didelę šviesią erdvę – ją vadiname Miau kambariu, o mums su vyru kol kas pakanka miegamojo. Mama suvaldė ne tik erdves, ji sukūrė virtuvę, vonią, kai kuriuos baldus. Kai kada užsimanau ko nors naujo, perstumdau baldus ir nusiraminu (juokiasi).
Jūs peržengiate tipinės grožio meistrės sampratą: užsiimate čigongu – meistriškumo, kaip valdyti energiją, praktika, – dabar pradėjote studijuoti taikomąją filosofiją Berto Hellingerio universitete Austrijoje. Kam jums tai?
Vizitas pas kosmetologą – dažniausiai intymus procesas. Net nekalbios moterys čia atsiveria. Visada troškau ko nors daugiau ir sau, ir klientėms – jaučiu, kad joms galiu duoti daugiau, nei atlikti grožio puoselėjimo procedūrą ar sukurti makiažą. Gal todėl vis sutinku žmonių, kurie domisi dar kuo nors nei tik profesija. Vienas jų – prieš aštuonerius metus sutiktas mano vyras Tomas. Buvo įdomu, ką jis veikia kasdien šeštą valandą ryto (juokiasi). Tomas mane nusivežė į savo vedamą čigongo praktiką. Iš pradžių taip anksti keldavausi smalsumo dėlei, paskui patiko puiki fizinė savijauta, po rytinės treniruotės trunkanti visą dieną! Vėliau pradėjau čigongu domėtis dar labiau ir dabar nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be meditacijų, praktikos, ankstyvo kėlimosi. Pagal kinų mediciną, kelias į laimę uždarytas, jei žmogus nesikelia šeštą valandą ryto. Mitas yra žmonių skirstymas į vyturius ir pelėdas – organizmą nesudėtinga perprogramuoti per porą savaičių. Nesitikėjau, bet čigongu susidomėjo mano mama – žavu matyti, kokia ji energinga savo amžiuje ir kiek daug nuveikia.
Tai nereiškia, kad esu nušvitusi (juokiasi). Tikrai visų sutiktų neraginu užsiimti dvasine praktika. Dažnas jaučia poreikį kažko, ką nurašo mistiniams dalykams ar egzistenciniam nerimui. Skelbti apie savo dvasinius dalykus būtų net kenksminga. Tai būtų tas pats, kas žadinti miegantį vaiką – jis tuomet būna piktas ir irzlus. Žmogus turi pats pasirinkti.
Štai kaip, o dažnas dvasios, grožio sferą laiko nereikšminga.
Aš jaučiuosi užsipildžiusi ir laiminga. Kai moterį pagražini ir ji išsklendžia laiminga tarsi su sparnais, kai sako, kad niekada dar nesijautė tokia graži, – argi tai tuštybė? Dievinu savo darbą. Į mediciną stojau tam, kad suprasčiau, galėčiau, mokėčiau dar daugiau. Pamenu, mano močiutė gruzinė kasdien būdavo pasipuošusi. Aš ir pavadinta Nora močiutės garbei – kaip įprasta Gruzijoje.
Tas vyro atvertas kelias paakino ir keliones rinktis ne „viskas įskaičiuota“, kai mėgaujamasi tik patogumu ir paplūdimio malonumais?
Stengiamės keliauti įdomiai. Viena įsimintiniausių – į Iraną. Ši kelionė sulaužė mano stereotipus, sukrėtė žmonių šiltumas, pagarba vienas kitam. O tiek gražių moterų vienoje vietoje iki šiol nesu mačiusi. Ši kelionė įsiminė dar vienu aspektu – patirtu karo grėsmės pojūčiu. Skrisdami iš Kijevo į Iraną didžiuliame „Boeing“ lėktuve sėdėjome vos daugiau nei dešimt žmonių – buvo prasidėjęs Ukrainos ir Rusijos karas. „Neduok Dieve, ir vėl aš kare!“ – jaudinausi. Juolab kad tą kelionę sumaniau aš, nes domėjausi Persijos imperijos istorija – juk Gruzija kadaise buvo jos dalis. Kai Irano oro uoste vizas tikrinanti moteris su skara ir fantastiškai raudonai dažytomis lūpomis patyrinėjo mano dokumentus ir tarė „sveika parvykusi namo“, supratau, kad viskas gerai. Taip, rytietiški iš tėvelio paveldėti bruožai aiškiai matyti (šypsosi). Ir ne tik, mane visuomet traukia į senus krikščioniškus, tikėjimu persmelktus kraštus – Gruziją, Armėniją. Man tai jaudinantis kraštas. Namai...
Ar iš tų kraštų jūsų namus puošiantys kilimai?
Taip, man gera, kai ant grindų guli persiški rankų darbo kilimai. Vieną – XIX amžiaus, pirktą aukcione, – dovanojo Tomas dar mūsų draugystės pradžioje. Įteikdamas pasakė, kad dovanoja tai, ką turi brangiausio.
Judviem buvo svarbu susituokti?
Esu gruzinė ir tikiu santuoka! Su Tomu keliavome po Tailandą, vienoje šventėje grožėjomės upe plukdomais gėlių vainikėliais, susižavėję traukėme į save smilkalų aromatą – atmosfera buvo užburianti. Tuomet Tomas ir pasiūlė susituokti. Šventyklą pasirinkome ne puošnią, o nuo drėgmės ir laiko pajuodusią, bet ji mums įstrigo į širdį. Ten patarnaujantys vienuoliai nebuvo rengę santuokos ceremonijos, bet sutiko, paprašė dienos pasiruošti. Aš nusipirkau baltą sijoną, Tomas – baltas kelnes. Ceremonijoje jaudinomės visi – ne tik mes, bet ir mus tuokiantys vienuoliai. Po visko atsisukę išvydome pilną šventyklą klūpančių žmonių, nors prieš tuoktuves buvo tuščia. Buvo taip iškilminga, kad net per klaidą užsukę turistai nustojo fotografuoti ir puolė ant kelių, klausinėjo, kas čia vyksta. Svarbiausia yra dalytis – tokį vyriausiojo vienuolio priesaką išsinešėme į savo šeimą ir gyvenimą.
Gruziniška charčio sriuba
500 g veršienos
100 g ryžių
5 kvapieji pipirai
žiupsnis maltų juodųjų pipirų
4 laurų lapai
2 šaukšteliai druskos
3 svogūnai
1 morka
aliejaus
6 pomidorai
pagal skonį – kalendrų ir petražolių
3 šaukštai pomidorų tyrės
2 džiovintos aitriosios paprikos
Mėsą Nora supjausto, sudeda į puodą ir užpila 3 litrais vandens. Suberia pipirus, laurų lapus, įberia šaukštelį druskos. Viską verda apie valandą. Mėsą išgriebia, o sultinį nukošia.
Svogūnus smulkiai supjausto, morką sutarkuoja ir kepa kartu su smulkinta veršiena aliejuje 5–8 minutes.
Pomidorus nupliko karštu vandeniu ir nulupa, smulkiai supjausto.
Į puodą sudeda veršieną su keptais svogūnais ir pomidorais. Užpila sultinio, įberia druskos, smulkintų kalendrų, petražolių, supila pomidorų tyrę, sumeta džiovintas aitriąsias paprikas ir verda apie 20 minučių.
Galiausiai suberia ryžius ir dar paverda 15 minučių.
