Mechaniko keliu pasukęs Aurimas: „Vietoje nuobodaus aukštojo mokslo rinkausi gyvenimą“

Vyras su berete / Shutterstock nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-05-18 17:46
Iš gyvenimo mes reikalaujame tiek nedaug – tik tobulumo. To nepamatuojamo, sunkiai kitais žodžiais apibūdinamo būdvardžio – tobulas. Prieš pradėdamas rašyti šią istoriją, ieškojau žodžio „tobulas“ reikšmės. Mūsų didžiausioje interneto enciklopedijoje „Google“ pateikia trumpą aprašymą – labai geras, neturintis trūkumų. Ar galiu savo gyvenimą apibūdinti šiuo gan kategorišku žodžiu?

Esu Aurimas, užaugau Panevėžyje. Gyvenau tvirtoje šeimoje, nors gyvenimas nebuvo rožėmis klotas: ryte tėvams padėdavau ūkyje, vėliau skubėdavau į mokyklą, o po pamokų vėl ūkyje sunkiai lenkdavau nugarą. Nesakau, kad tai buvo sunki vaikystė. Būtent šis darbas išugdė atsakomybę ir supratingumą, kaip sunkiai duonos kepalas keliauja iki namų virtuvės stalo.

Tarp sunkių darbų ir suplanuoto laiko, būdamas paauglys, spėdavau dar vakarus praleisti tėvuko garaže. Namo grįždavau sutemus, o atmirkyti tepaluotas rankas nebuvo kada. Mama pykdavo, kad namų darbai neruošti ir kad geriau laiką leisčiau su merginomis, šokiuose, o ne tarp surūdijusių mašinų detalių. Tada dar nesupratau, kad mašinos yra mano didžiausia gyvenimo aistra ir, žinoma, įrodyti tėvams šį faktą, buvau per jaunas.

Gyvenimas skubėjo, ir išlaikęs brandos egzaminus pats išskubėjau mokytis į sostinę. Žinoma, kad spardžiausi, nes mokytis pedagoginiame universitete – ne man. Įsivaizdavau, kad galėsiu būti kietas rusų kalbos mokytojas: atvažiuočiau į mokyklą su motociklu, apsirengęs odine striuke, o vakarais laiką leisčiau garaže taisydamas motociklus arba sportines mašinas. Tokį įsivaizdavau savo tobulą gyvenimą.

Klystate, jei manote, kad pedagoginį aš baigiau. Neištvėriau rutinos ir visiškos nuobodybės. Man patiko sostinės judėjimas, degiau noru su motociklu skubėti pro niekada neužmiegantį miestą. Viduryje savaitės, suvalgęs mamos įdėtą lauknešėlį, aš vėl skubėdavau į Panevėžį su pasiteisinimu, kad paskaitų nėra. O sekmadienį susikrovęs daiktus su paskutiniu autobusu, važiuojančiu į Vilnių, vėl atsidurdavau bendrabutyje ir šveisdavau tepalo paliktas žymes ant pirštų.

Galėjo ant sienos kabėti aukštosios mokyklos diplomas, bet per daug paskaitų praleisdavau, nors kaip tėvukas sakydavo: „Galvą ant pečių turi, ne durns.“ Vietoje nuobodaus aukštojo mokslo rinkausi gyvenimą. Neužtikrintą, bet, rodos, laimingą. Ir kad ir kaip keistai skambėtų, jis buvo garaže. Prisirinkęs skolų galutinai grįžau gyventi į Panevėžį, pas tėvus.

Gimtinėje ūkis jau buvo sumažėjęs, tad kaimo darbai nebespaudė manęs. Tačiau jaučiausi sugrįžęs į pradžią, į tą atspirties tašką, nes ir vėl gyvenau pas tėvus ir tapau išlaikytiniu. Mechaniko darbai man nenešė pelno, bet ne todėl, kad nebuvo klientų. Kaip žmona pasakytų: „Buvai per daug geras.“ Už padangų montavimą aš negalėjau iš kaimyno Juozo paimti pinigų, juk jis šeimai padeda per bulviakasį. O kur pagalba draugams? Kitą kartą jie man padės! Tokiu požiūriu gyvenau, kol šeimą užklupo nelaimė: tėvukas staiga atsisėdo į invalido vėžimėlį ir aš tapau šeimos galva.

Tėvas – neįgalus, mama sunkiai dirbo gamykloje „Ekranas“, sesuo ir brolis dar mokėsi pagrindinėje mokykloje. Sunkumai užplūdo šeimą netikėtai, todėl atsivėrus Europos sienoms turėjau rinktis: padėti šeimai ar toliau už dyką padėti kitiems. Pasirinkau pirmą variantą ir išskubėjau į Angliją. Ten manęs laukė Northamptono miestas ir visų jau matyti fabrikai.

Pamiršęs jauno vyrelio dieneles vėl sunkiai nugarą lenkiau, o uždirbtus pinigus siunčiau mamai. Anglai mane, darbštų lietuvį, labai įvertino: galėjau dirbti viršvalandžius, su manim elgėsi draugiškai. Jie pastebėjo mano gebėjimus mechanikoje: aš operatyviai sutvarkydavau smulkius gedimus ir toliau tęsdavau darbą. Žinoma, tai neįėjo į mano pareigas, bet angliškai paaiškinti gedimų problemos tiesiog nemokėjau... Man buvo paprasčiau sutvarkyti pačiam.

Vienas viršininkas man komplimentų negailėjo. Jis kartojo, kad jei noriu gyvenime ko nors pasiekti, o ne tik sumuštinių fabrike kilti pareigose, man reikia imtis veiksmų, o ne vyti šalin abejones. Supratau, kad didesnės perspektyvos būtų buvusios Anglijoje, ypač jei esi diplomuotas. Bet kaip šiandien prisimenu, kaip entuziastingai kroviausi daiktus į Lietuvą, po trejų metų emigracijos.

Iš sutaupytų svarų sterlingų nusipirkau didesnį garažą. Norėjau, kad grįžimas į Lietuvą man būtų nauja pradžia, todėl garažą įsigijau Šiauliuose ir įstojau mokytis. Ne į rusų kalbą, o į profesinę mokyklą, mechanikos specialybę. Man reikėjo naujo įkvėpimo, naujų idėjų, motyvacijos daryti tai, ką pradėjau.

Kai mokiausi profesinėje mokykloje, susipažinau su šauniu ir talentingu jaunimu. Su jais subūriau komandą ir kartu pradėjome taisyti sportines mašinas. Bandėme lenktyniauti lietuvių pamėgtose raliuose, bet pritrūkę įgūdžių grįžome prie širdžiai mielesnio darbo – mechanikos.

Sakoma: „Dirbk mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti.“ Taigi aš praktiškai nedirbu! Toliau su savo komanda prisidedame prie sportinių lenktynių nematomų užkulisių. Ar aš esu darboholikas? Tik iš dalies, nes žinau, kada sustoti ir atsipūsti.

Gyvenime mačiau daug šilto ir šalto. Tikiu, kad be jokių nuopuolių neturėčiau gražios šiandienos. Visi nukritimai, paklydimai, sunkumai vedė tikslo link. Kartais pagalvoju, o jeigu nebūčiau studijavęs? Tada turbūt toliau būčiau dirbęs tėvų ūkyje ir nežinojęs, kas yra studento duona. O jeigu nebūčiau išvykęs į Angliją? Nebūčiau supratęs, kad tikslo reikia siekti dabar. O jeigu nebūčiau grįžęs? Neturėčiau gražaus gyvenimo šiandien.

Ar vis dėlto galiu pavadinti savo gyvenimą tobulu? Taip, nes mano dabartinis gyvenimas neturi trūkumų: esu sveikas, mane ryte pažadina sūnus ir dukra, nedirbu (bent nepavadinčiau to darbu), o prieš miegą apsikabinu tobulą žmoną. Ar gali būti geriau? Jums gal ir taip, o man užtenka ir savojo tobulumo...

Dalyvauk SMARTHIT rengiamame konkurse SIEKIANTIEMS TOBULYBĖS: papasakok istoriją, kas tau yra tobulybė ir kaip jos sieki. Siųsk savo istoriją, fotosesiją ar vaizdo įrašą el. p. siekiantiems.tobulybes@zmones.lt iki gegužės 23 d.

Tavo gauta istorija bus patikrinta zmones.lt portalo kalbos redaktorių komandos ir jei nepažeis konkurso sąlygų bus publikuota zmones.lt portale per 24 val. nuo jos gavimo el. p. siekiantiems.tobulybes@zmones.lt ir už ją nuo gegužės 24 d. iki birželio 3 d. galės balsuoti portalo zmones.lt skaitytojai.

Pagrindinis konkurso prizas – Apple smart watch Series 3 38mm Silver Aluminum Case with Fog Sport Ban, kuri bus įteikta konkurso nugalėtojui.

Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, už teksto turinį atsakingas partneris.

Naujausi straipsniai