Italų žemė visada garsėjo menininkais. Gal ir ne visos epochos galėjo pasigirti tokiais gigantais, kaip Leonardo da Vinci ar Michelangelo, bet ir nebuvo tokio meto, kad italai būtų iškritę iš pasaulinės dailės konteksto. Šis amžius – ne išimtis: jis irgi turi savo herojų.
Maurizio Cattelanas (g. 1960) – garsiausias šių dienų italas, tik jo šlovė kiek kontroversiška. Vyras, prieš maždaug trisdešimt metų atsiradęs iš niekur, daugelio buvo laikomas tiesiog idiotu, o vėliau „padarė karjerą“ – buvo pramintas rūmų juokdariu: pakilo iki tragiškos asmenybės, kurios pašmaikštavimai neva išreiškia universalias tiesas apie mirtį, valdžią, politiką. Juokdariu jis vadinamas ir dabar, bet jau atsargiai, nes kritikuodamas Cattelaną gali apsikvailinti. Vis dėlto, jo parodos vyko Pompidu centre ir Luvre, Niujorko moderniojo meno ir Gugenheimo muziejuose; Cattelanas šešis kartus dalyvavo Venecijos bienalėje, neskaitant kitų prestižinių vietų. O galerininkai taip svajoja jį prisivilioti, kad turbūt naktimis nemiega.
Kolekcininkams Cattelanas sukelia transą: prieš metus jo skulptūra „Him“, vaizduojanti klūpantį Hitlerį, „Christie’s“ aukcione buvo parduota už 17 189 000 JAV dolerių. O žmonių, kurių menas vertinamas milijonais, jau nepakritikuosi. Tad dabartinį Cattelaną su buvusiu idiotu sieja tik dvi grandys. Viena – primityvūs tautiečiai, kurie vis dar piktinasi jo darbais; ir – taip nuožmiai, kad kartais net priverčia juos pašalinti. Pavyzdžiui, kai Trussardi fondas paprašė Cattelano papuošti Milaną, menininkas nutarė sukurti „mažutę miesto legendą su tragiška pabaiga“. Piazza XXIV Maggio suradęs gražų medį, jame pakabino tris berniukus pakaruoklius – itin natūralistiškas skulptūras. Milaniečiai sukėlė tokį triukšmą, kad figūrėlės prakabojo vos porą valandų, kol policija ir gaisrininkai suprato, ką nuo ko reikia gelbėti.
Cattelanas panašus į poną Byną: nuolat šokiruojantis, besivaipantis, besielgiantis it nebrendila.
Antras faktorius, neleidžiantis vertinti Cattelano kaip rimtos personos, yra jis pats, panašus į poną Byną: nuolat šokiruojantis, besivaipantis, besielgiantis it nebrendila. Aišku, vyras supranta, kad pateisinti juokdario įvaizdį – jo pareiga; menininkas ne kartą sakė, kad garsus žmogus tampa tarsi animaciniu mikimauzu, kuris daro tai, ko iš jo tikimasi. Kita vertus, vyrui ta kaukė – patogi. Kai visi prievartauja: „Ką tai reiškia?“, smagu apsimesti, kad nesuvoki, ką kūrei, ir tikiesi, kad patys žiūrovai ras atsakymų.
„Kažkas kažkada pasakė, kad mūsų galvos – apskritos, tad mintys gali sklisti visomis kryptimis: nėra vienintelio darbų paaiškinimo. Kiekvienas gali rasti savo kelią, rimtą ar linksmą, jausmingą ar sukrečiantį.“
Jis – ne tik žmogus, atsiradęs tinkamu laiku tinkamoje vietoje, bet ir didelis mistifikatorius. Cattelanas yra parašęs savo autobiografiją, tik nežinia, ar ja galima tikėti. Autorius – anaiptol ne naivus ir ne kvailas, puikiai žino, ką reiktų romantizuoti, ką – nutylėti. Memuarai rodo ir tai, kad italas jau vaikystėje turėjo turtingą vaizduotę. Tad jo posūkis į meną nebuvo vien likimo pokštas.
Sunkiai gyvenantys Cattelano tėvai taip norėjo mergaitės, kad kai gimė berniukas, net nematė reikalo jį užregistruoti ir duoti jam vardą. Aišku, tai buvo padaryta (Šv. Mauricijaus dieną), kai į namus užsuko karabinierius ir paragino legalizuoti naujagimį. Bet Maurizio visą laiką jautėsi taip, lyg būtų šiai šeimai svetimas, ir net įsivaizdavo, kad tėvai rado jį, kažkieno paliktą pintinėje prie namų slenksčio. Amžinai nelaiminga mama ir „šaltas kaip tuščias šaldytuvas“ tėvas vasarą išsiųsdavo vaiką į stovyklas ir vildavosi (taip atrodydavo Maurizio), kad jis vieną kartą iš ten negrįš. Sulaukęs šešiolikos, jis nutarė išpildyti tėvų lūkesčius ir paliko namus.
Ilgą laiką jo vienintelis tikslas buvo išgyventi, nelikti gatvėje. Ta mintis tapo tokiu apsėdimu, kad net dabar, kai milijonierius Cattelanas pritrūksta idėjų, jį apima panika: negi vėl kaip gimtojoje Padujoje liksiu be darbo?! Tiesa, ten jis be darbo sėdėdavo retai, nes jokių pasiūlymų nesibaidė: buvo laiškanešiu, valytoju, virėju; net laisvalaikiu padirbėdavo, kad nuneštų stiklainiuką į spermos banką ir gautų už tai pinigėlių. Bet didžiausią poveikį vėlesnei Maurizio karjerai turėjo slaugytojo darbas. Ligoninėje jis dažnokai būdavo siunčiamas į morgą prausti lavonų. Ir ten vis bandydavo suprasti, kuo numirėliai skiriasi nuo gyvųjų ir kaip atrodys jis pats, kai iškeliaus anapilin.
Vieną gražią dieną Cattelanas suprato, kad formulė „Dirbti, kad išliktum“ nėra teisinga; kad būtų geriau gyventi be pastangų. Kaip jis ketino realizuoti savo atradimą, neaišku. O memuaruose atsiranda svaigiai graži ir seksuali Fabrizia, kuri klausia Maurizio: „Ką veiki?“ – „Aš – menininkas“, – atsako mūsų herojus, net dorai nežinodamas, ką tie menininkai daro. – „Tapai? Kuri skulptūras?“ – nerimsta gražuolė. – „Darau nereikalingus objektus. Imu seną skrybėlę ir prie jos pritaisau puodo rankenas.“ Jei tikėsime Cattelanu, jis tapo dailininku dėl to, kad Fabrizia klausinėjo tik tarp kitko, nes išties norėjo sekso, o Maurizio anuomet buvo toks drovus, kad pliurpė visokius niekus, idant to sekso išvengtų.
Jis pradėjo nuo baldų. Cattelanui pavyko susipažinti su keliais žinomais dizaineriais; jie, matyt, ir buvo vieninteliai žmonės, išaiškinę jaunikaičiui, ką veikia menininkai. Maurizio ėmė siuntinėti galerijoms savo baldų katalogus, o vėliau perėjo prie objektų. Pastarieji dažniausiai būdavo gyvūnų iškamšos, tarkim, strutis, tiesiogine prasme sukišęs galvą į grindis, ar arklys, tarsi šuoliavęs visu greičiu ir įsirėžęs į sieną.
Kiekviena nauja jo skulptūra sukeldavo skandalą. Tačiau lašas po lašo pratašo akmenį. Ilgainiui galerininkai suprato, kad Cattelanas – geras masalas, o ir kritikai tapo pakantesni jo menui: ėmė minėti juodą humorą, kandžią satyrą, komišką absurdą, vadinti jį „pasaulio veidrodžiu“, sakyti, kad niekas kitas taip nemanipuliuoja žmogaus jausmais, nepriverčia vienu metu ir juoktis, ir baisėtis.
Anksčiau Cattelanas panikavo dėl kiekvieno darbo, net porą kartų mėgino žudytis. Bet galiausiai aprimo, sukūręs savo personifikaciją „Bidibidobidiboo“: pistoletu nusišovusią voverę virtuvėje – miniatiūrinėje tėvų virtuvės kopijoje. Spauda jį net tris kartus laidojo, rašė nekrologus, kai koks nors pavėpęs žurnalistas pagalvodavo, kad „Maurizio mirė“ yra faktas, o ne parodos pavadinimas. Iš tiesų, jis „mirė“ daugybę kartų: tikrino, kaip atrodytų pakartas, kaip – karste, pagamino savo antkapinį paminklą, pomirtinių kaukių. Į kažkada morge kilusius klausimus vyras bandė atsakyti ir su kitais objektais, pradedant jau minėtais gyvūnais, baigiant pašarvotu vaškiniu J. F. Kennedy.
Dar viena jo pamėgta tema buvo ir yra garsių veikėjų nuvainikavimas. Antai „Devintoji valanda“ vaizduoja popiežių, ant kurio užkrito meteoritas. Pats Cattelanas situaciją aiškina paprastai: „Norėjau parodyti, kad net didžiausia valdžia turi galiojimo terminą – kaip pienas.“ Tačiau vaškinė skulptūra sukėlė audringus protestus – ypač Lenkijoje: čia į diskusiją įsitraukė visi dori katalikai, dvasininkija, prezidentas Aleksanderas Kwasniewskis ir galiausiai Jonas Paulius II buvo išgelbėtas: kažkas nuo jo nulupo meteoritą...
Cattelanas provokuoja visada, nepriklausomai nuo to, ką daro. Net didžiausia jo marmurinė skulptūra, stovinti Milane priešais biržos pastatą, yra plaštaka su vienu iškeltu pirštu, reiškiančiu tarptautinį fuck you. Išimčių nedaroma ir privatiems užsakymams, tarp kurių garsiausias – modelio Stephanie Seymour portretas. Apsilankęs Stephanie namuose ir pamatęs ten daugybę medžioklės trofėjų, Maurizio ir jos portretą primontavo prie sienos, kaip elnio ragus ar meškos galvą.
Amerikiečiai per naktis budėjo prie muziejaus, kad nusituštintų į auksinį puodą.
Kartą savo parodos kuratorių jis privertė vilkėti rožinį zuikio kostiumą; kitą kartą (ir kitą kuratorių) lipniąja juosta priklijavo prie sienos. Į vienos jo parodos atidarymą susirinkę svečiai rado tuščią galeriją ir raštelį ant durų „Greitai grįšiu“, o per kažkurią Venecijos bienalę išaiškėjo, kad Maurizio savo plotą perleido reklamos agentūrai. 2011 m. vyras pareiškė, kad baigia karjerą, ir Gugenheimo muziejuje surengė retrospektyvą „Viskas“: išties suvilko viską, ką kada nors buvo kūręs, ir „pakorė“ – virvėmis nuleido nuo lubų. O 2016 m., nutaręs tęsti karjerą, vėl grįžo į tą patį muziejų. Šiuokart apsiribojo vienu daiktu: Gugenheimo tualete buvo įtaisytas veikiantis 18 karatų aukso unitazas, kuriuo galėjo naudotis visi pageidaujantys, ir amerikiečiai per naktis budėjo prie muziejaus, kad nusituštintų į auksinį puodą...
Cattelanas leidžia labai savitą žurnalą „Toilet Paper“, kuria to paties ženklo baldus, kilimus, dar kažką; rašo, fotografuoja, daro bendrus projektus su dizaineriais, stilistais, kitų sričių menininkais. Tuo galima ir baigti, nes niekas nežino, koks išties yra šis žmogus, kaip gyvena, ką valgo.
Žurnalistams Maurizio sako, kad nepasakos apie save, nes bijo užmigti, – toks nuobodus jo gyvenimas ir tokie neįdomūs namai – tik sienos, be jokių baldų. Ir nuoširdžiai priduria, kad norėtų palikti vietos žmonių fantazijai, nes jos piešiami vaizdai visada gražesni už realybę. Kas dar? Su moterimis jam nesiseka. Viena jų, menininkė Vanessa Beecroft, skundėsi, kad Maurizio nuolat vogdavo jos idėjas. Kita, italų televizijos žvaigždė Victoria Cabello, nutraukė sužadėtuves, kai po ketverių bendro gyvenimo metų suprato, kad Cattelanas dėl jos nesižudys, o štai dėl meno – prašom. Taigi, jis tebeturi svajonių jaunikio statusą.