– Kaip gyveni? – paklausiau seno savo draugo, sutikęs po ilgesnės pertraukos. Mes vis rečiau susitinkame. Gaila, nes juk tokiame amžiuje naujų draugų jau neatsiranda, o su senesniais dėl nuolatinio gyvenimo tempo ir aklo įsitikinimo, kad be tavęs pasaulis sugrius, mataisi vis rečiau ir rečiau. O pakalbėti su tave suprantančiu juk taip norisi.
– Neblogai gyvenu. Viskas gerai. Tik va – teritorijas prarandu.
Ir jis pradėjo pasakoti apie tai, kad pastaruoju metu jo daiktai spintoje turi vis mažiau vietos, užleidžia ją įvairiausiems žmonos dalykams. Ne savo noru, žinoma. Bet reguliariai ir užtikrintai.
– Traukiuosi lyg tik senamadiškais ginklais apsirūpinusi čiabuvių kariuomenė, spaudžiama gerai aprūpintos, šiuolaikinės užkariautojų armijos, pranokstančios tave ne tik ginklais, bet ir karių skaičiumi. Jos kažkaip kitaip supranta erdvę, – kalbėjo toliau mano bičiulis. Ne taip, lyg besiskųsdamas. Jokiu būdu. Kažkaip, sakyčiau, net filosofiškai, lyg bylodamas apie neišvengiamybę, kažką, su kuo negali kovoti, nes niekada neįstengsi nugalėti. – Matai, jos ketverios kelnaitės užima visą stalčių. Nes turi būti dailiai padėtos, jokiu būdu ne susuktos, perlenktos ar kaip kitaip paniekintos. Juo labiau neįsivaizduojama, kad jos galėtų liestis su kitomis, esančiomis šalia. Jos pagerbtos lyg deimantų vėriniai, lyg olimpiniai medaliai ar seni vienuolių rankraščiai. Viena paguoda, kad tie daiktai kažkokie maži, iš nedaug medžiagos. Tai dar kažkaip išsitenkam. Tik nežinau, ar ilgam. Jaučiu spaudimą.
Jos ketverios kelnaitės užima visą stalčių. Nes turi būti dailiai padėtos, jokiu būdu ne susuktos, perlenktos ar kaip kitaip paniekintos. Juo labiau neįsivaizduojama, kad jos galėtų liestis su kitomis, esančiomis šalia.
O kažkada jis didžiavosi savo dideliu ir erdviu butu. Viengungystės laikais, tiesa.
Mes su juo dar šnektelėjome apie politiką. Bet nedaug. Nes pasijutome nieko naujo negalintys pasakyti, ko nebūtume perskaitę antraštėse. Supratome, kad ši tema mus vargina, jos mūsų gyvenime labai daug, esame panašių įsitikinimų, tad žengėme prie smagesnių dalykų. Pakalbėjome apie futbolą, paspėliojome, kas laimės Anglijos čempionatą, vėliau kelis sakinius skyrėme žvejybai. Bet, kadangi aš meškerės jau nelaikiau dvejus metus, naujų istorijų nesukaupiau, senas jis žino, o ir pats didesniais laimikiais pastaruoju metu nežibėjo, perėjome prie kalbos apie naują „Metallica“ albumą.
– Tu man pasakyk, – paklausiau aš savo bičiulio, su kuriuo per pastarąjį ketvirtį amžiaus turėjome daugybę bendrų nuotykių. Žinoma, ankstyvoje pažinties stadijoje jų buvo nepalyginamai daugiau nei per pastaruosius dešimt metų. Bet vis vien. Jis kažkiek muzikantas, išmano tuos reikalus. – Žiūrėk. Juk jie pinigų turi daugybę, išleido jau dešimt albumų, groja daugiau kaip trisdešimt metų ir vis tiek turina kaip išprotėję. Kodėl? A? Ką, jiems dar neatsibodo?
– Gal jie irgi namie vietos nebeturi? – atsiduso draugas.
Mes grįžome ten, kur mūsų susitikimas ir prasidėjo. Aš pasiguodžiau, kad prieš savaitę vos išgelbėjau savo šaulio uniformą, nes žmona sugalvojo spintoje prikabinėti kažkokių levandomis kvepiančių pakabukų. Papasakojau, kad grįžęs po paskutinės kelionės radau savo marškinėlius išdėliotus griežtai pagal spalvas, o kojinės buvo susuktos naudojant kažkokią neįkandamą techniką ir klasifikuotos išmatavus jų ilgio, nusidėvėjimo lygio ir sezoniškumo konstantą. Vis dar jų neliečiu. Bijau. Jaučiu – gali kažkas siaubingo nutikti, jei tik pajudinsiu šią tobulybę. Naudoju atsargines, liko nuo kelionės dar keletas, paskui reikės kažkaip suktis, gal kokią slaptavietę įsirengti. Dar nenusprendžiau.
Toks atviravimas akivaizdžiai pradžiugino ir dar labiau pramušė mano bičiulį. Bandė klausti, kaip tie maži kūdikėliai gali turėti tiek daug daiktų ir visi jie – gyvybiškai svarbūs. Jau susitaikė, kad jo sportinis krepšys bejėgis prieš keturis žmonos rankinukus, ir dar stebėjosi, kad jo iškovotos visokios sportinės taurės ir garbės raštai, liudijantys, koks nuostabus atletas besąs, yra ženkliai mažiau vertingi už trimečio piešimo eksperimentus ant popieriaus.
– Tas trijų atsainių brūkštelėjimų ir vieno apskritimo keverzones ji fotografuoja ir rodo visoms savo draugėms, tėvams ir visi alpsta iš susižavėjimo. Šaukia, koks dailininkas auga, Dali, Rembrantas ir Pikaso viename. Bet nė vienam ji iki šiol nedemonstravo mano medalio, kurį prieš savaitę laimėjau su komanda labai rimtame mėgėjų futbolo turnyre.
Kurį laiką nieko nekalbėjome. Tikrinome feisbuką. Nes priklausomi. Tada, užsirovę ant kažkokios kalėdinės reklaminės nuolaidos, grįžome dūsauti. Pastebėjau, kad tai mums geriausiai sekasi ir šiame žanre jaučiamės itin patogiai. Dar prieš kelerius metus vis prisimindavom vieną kitą nuotykį iš praeities, pasijuokdavom. Dabar vis daugiau dūsaujam.
– Laukia sunkus mėnuo, – žvelgdamas kažkur į niekur, ramiai, pasiruošęs stojiškai sutikti neišvengiamas negandas tarė mano bičiulis. Jis tą akimirką atrodė labai gražus. Lyg Džonas Snou iš „Sostų karų“, tardamas savo garsiąją, įspėjančią ir grėsmingą frazę „Winter is coming!“ („Žiema artėja!“).
Po pauzės, kuri buvo reikalinga dar aiškiau suvokti visam metų pabaigos tragizmui, grįžome prie telefonų. Patylėjom. Dar kelis kartus atsidusom. Viską jau buvome pasakę.
Sutarėme susitikti dažniau. Juk taip gerai pakalbėjom.