„Aš nusprendžiau mokytis groti pianinu“, – kartą taikiai pusryčiaujant savaitgalį su šeima, kai buvau visiškai tam nepasiruošęs, išgirdau sakant savo žmoną. Pakėliau galvą nuo lėkštės.
Ji atrodė kaip visuomet graži, rami, užtikrinta, žodžiuose nebuvo nė trupinio abejonės. Lyg būtų kalbėjusi apie vieną iš sąraše esančių pirkinių einant į parduotuvę maisto. Neva „manau, paimsim daugiau šio pyrago, ateis sesuo su vaikais, jiems jis patinka“. Aišku, suklusau. Valgiau toliau, bet lėčiau, nerimo sėkla jau buvo pasėta. Kas dabar bus? Kai gyvensime toliau? Viskas griūva!
Visų pirma reikės pasitikrinti, ar nejuokauja. Taip. Pradėkime nuo to. Tas humoras, vyrų ir moterų, kiek skiriasi, sutinkat? Jokiu būdu nesakau, kam sekasi geriau, nes kita pusė vis vien manys atvirkščiai. Tiesiog yra niuansų, ir tiek. Nors ne, nejuokauja. Visiškai neatrodo, kad būtų kitaip. Kaip Dievą myliu, nejuokauja.
Arba labai gerai tai slepia. Laukiu. Nieko nesakau. Bandau susivokti. O ką sakyti?
Šią akimirką staiga labai aiškiai pamačiau savo tėtį, kuris turėjo panašiai jaustis, kai mano mama savo septyniasdešimtmečio išvakarėse po eilinės „Puaro“ serijos per LRT pareiškė, kad... ne, netaps detektyve. Tai būtų normalu. Ji nusprendė laikyti vairavimo egzaminą! Ir nieko. Išlaikė. Dabar puikiausiai važinėja per Vilniaus kamščius, į kitus miestus nurieda, net į pajūrį su draugais vasarą lekia. Aišku, tėvui reikėjo laiko, kad mažiau niurnėtų dėl tokio sprendimo, pradėtų suprasti, kas čia vyksta, kad tai tikra ir veikia. Nors net praėjus penkeriems metams sėdėdamas automobilyje šalia mamos jis nelabai gali patikėti, kad ji tai padarė. Ir toliau, pats nevairuodamas, duoda krūvą patarimų. Bet čia jau kitos istorijos.
O aš, štai, bandau sugromuliuoti informaciją apie pianiną. Gal užtrukau su tais prisiminimais, nes prieš mane sėdinčios moters žvilgsnis tapo toks, kad nebekeltų abejonių net dar nesupratingesniam už mane (o toks bent vienas, tikiu, kažkur tikrai yra. Gal...), – reikia reakcijos. Išveblenu:
– Tu rimtai?
– Na, taip! – pavydėtinas ryžtas ir narsa. Aukščiausias lygis. Supakuotas į geležinius šarvus sprendimas skamba taip, lyg šiuo metu sėdėčiau šalia Cristiano Ronaldo, kuris komandos draugams prieš varžybas rūbinėj žada šiandien aikštės nepalikti be įvarčio. Gal net kokio hat trick’o – nes nuotaika tokia, tinkama. O ką?
Čia jau klasta, bičiuli. Kad ir koks nesupratingas būčiau, tokius dalykus atpažįstu. Ir nereikia man jokių papildomų problemų, todėl šiuo atveju laukti ir ilgiau svarstyti neketinau.
– Labai gerai, manau, pavyks, – patyliu, paskui lyg ir sau, lyg ir žmonai vėl sakau: – Juk tikrai, kas čia tokio? Aišku, laisvai. Pirmyn! Tikrai sugebėsi.
Tiesa, žiauriai rizikuodamas, po akimirkos, kai darbas buvo atliktas beveik tobulai, vos visko nesugadinau (velnias traukė už liežuvio, žinau, bet man taip dažnai nutinka, nesuprantu, kaip taip. Ar čia man vienam taip visada...):
– Juk supranti, kad teks padirbėti nemažai?
– Žinoma, – čia man jau akivaizdžiai palengvėjo, praslydau. – Aš net su kaimynu apie tai jau kalbėjausi. Sakė: „Pirmyn, niekada ne vėlu. Tik jamahą reiks nusipirkti.“
Niekada ne vėlu. Taip kalba mūsų muzikinės scenos korifėjus, maestro, gerbiamas žmogus. Išties. Kada atsiranda ta riba, kai mokytis nebegali? Ar ji yra? Gal tai tik išankstinis nusistatymas, stereotipai? Savęs pateisinimas nepradėti? Nes „niekas taip nedaro?“ Taip tiesiog įprasta – pirmą kartą klavišus dar neklusniais piršteliais maigyti turi pradėti vaikas muzikos mokykloje, o kiek vėliau augdamas jis tęsia mokslus, dalyvauja pirmame nedrąsiame pasirodyme, konkurse su ašarojančiais iš laimės tėvais. Ir taip toliau. Nes taip yra. Nuoseklumas.
Tačiau kaip dažnai iš suaugusio, jau nemažai gyvenime pasiekusio žmogaus mes išgirstame apie ryžtą ko nors išmokti? Žengti naujos patirties link? Ir kiek iš mūsų susilaiko neištarę: „Ką, tu rimtai? Nejuokauk, nejuokink žmonių! Nesąmonė, neturi ką daugiau veikti? O sugebėsi?“
Taip, sugebės.
Štai mano draugas. Na, tas, kuris namų spintoje teritorijas praranda, bejėgis prieš žmonos daiktų imperines užmačias. Jis pradėjo žaisti tenisą. Staiga.
– O ką – futbolas nebepatinka? – paklausiau jo, kai kartą vėl buvome susitikę padūsauti.
– Patinka. Bet ten man jau kažkaip vietos nebėra. Norėjau ko nors daugiau. Norėjau išmokti žaisti tenisą. Ir pavyko, manau, visai neblogai. Jau net laimėjau kelis kartus.
Gerai. Tuomet aš irgi galiu. Žinot ką? Man šiemet bus keturiasdešimt ketveri. Ir aš pradėjau lankyti boksą. Taip, nieko tokio, visi irgi pradžioje šypteli, būtinai paklausia: „Tu rimtai?“ Bet tai normalu. Man visą gyvenimą šis sportas patiko. Ir ką sau galvojate? Susikaupiau, spalio mėnesį paskambinau į pirmą pasitaikiusį bokso klubą ir dabar sėkmingai kelis kartus per savaitę vargstu. Tą valandą vargstu. O paskui esu labai laimingas.
Nes niekada ne vėlu.
P. S. Gal kas nebrangiai dar gerą „Yamaha“ parduodate?..