Martynas Starkus: „Nepažįstu nė vieno, kuris būtų toks pat gyvenime ir ekrane“

Martynas Starkus / Viganto Ovadnevo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2012-02-28 07:01
Jei kaskart išgirdęs klausimą, ar galima drauge su juo išsiruošti į kelionę, Martynas Starkus (38) linktelėtų galvą, bendrakeleiviams tektų prikabinti porą vagonų. Visada ištaria „ne“ ir paaiškina, kad smagūs kelionių reportažai per televiziją nėra realus gyvenimas: „Mes keikiamės, mes nemiegame, kartais nenusiprausiame ir nespėjame išsivalyti dantų. Nesame tokie jau patrauklūs žmonės.“

– Viską žinančioje „Vikipedijoje“ pirmiausia esi įvardijamas kaip keliautojas. O kaip pats prisistatai, kai to už tūkstančių kilometrų paklausia naujas pažįstamas?

– Žurnalistas. Tokios profesijos kaip laidų vedėjas nėra. Keliautojas? Juokinga, mes nesame profesionalūs keliautojai, nes iš to negyvename. Rašytojas? Tai tik priedas prie to, ką darau. Mano veikla susidėlioja iš gabaliukų.

– Kelionių pasakojimuose esi tiesiog suaugęs su nuolatiniu bendrakeleiviu Vytaru Radzevičiumi. Pameni, kaip užsimezgė jūsų draugystė?

– Kartu dirbome radijo stotyje „M-1“. Suartėjimas įvyko per krepšinio varžybas su „Radiocentru“. Buvo didžiulis susidomėjimas, pedagoginio salė lūžo nuo žmonių. Nors mes ir nebuvome labai geri pažįstami ar draugai, Vytaras davė man skutimosi mašinėlę ir paprašė: „Nuskusk man plaukus šonuose.“ Matyt, tai sėkmingai padariau... Net neįsivaizduoju, su kuo dar galėčiau keliauti. Kelionėje bendrakeleiviu turi absoliučiai pasitikėti, jį gerbti ir jaustis patogiai. Diena iš dienos trintis petys į petį su tuo pačiu žmogumi nėra lengva. Tokiose kelionėse būtina tolerancija ir humoro jausmas.

Šeimai tenka kęsti pilką televizinės žvaigždės pusę. Blizga viskas tik televizijoje.

– Stebint jus ekrane susidaro įspūdis, kad kelionės – tai nesibaigiantis nuotykis...

– Tokiais atvejais prisimenu garsiojo keliautojo Antano Poškos žodžius, kad kelionė yra katorga, o didžiausias atpildas – prisiminimai. Kai grįžti namo ir sumontuoji laidas, tuomet viskas tampa taip gražu... istorijos apauga gal net nebūtomis detalėmis.

– Televizijos ekrane atrodo, kad net sudėtingą akimirką tavo veidas spinduliuoja ramybe ir tvirtai žinai, kur nuves pasirinktas kelias. Visada esi toks viskuo užtikrintas?

– Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų toks pat ekrane, kaip ir gyvenime. Dažniausiai energijos pliūpsnį išleidi dirbdamas savo darbą, o gyvenime esi ramesnis ir gerokai nuobodesnis. Šeimai tenka kęsti pilką televizinės žvaigždės pusę. Blizga viskas tik televizijoje.

– Kaip į keliones reaguoja antroji pusė?

– Kotryna yra mano žmona, todėl ir didžiausia mano palaikytoja. Geriausias pavyzdys būtų jos pačios atsakymas vienam giminaičiui. Jis mestelėjo, kad tikriausiai labai sunku, nes manęs vis nėra ir nėra namuose, – kai kartoja tai vieną, tai kitą mūsų kelionių reportažų filmą, daugelis neabejoja, kad mes nuolat išvykę. Kotryna atsakė, kad sunku tik dviem atvejais: tada, kai ruošiuosi kelionei, nes visa galva esu į tai paniręs, ir kai grįžtu, nes niekaip negaliu grįžti. „O kai išvažiavęs – jokių problemų...“

Su savo mergaitėmis ir žmona taip pat keliaujame, bet renkamės ramias poilsines keliones. Visų pirma noriu joms parodyti Lietuvą, kai paaugs, bus galima ir kur nors toliau išsiruošti. Galbūt ateis ir toks laikas, kai jos veš mane senuką supakuotą kur nors, o aš tik vapėsiu: „Kai aš čia važiavau prieš keturiasdešimt metų...“

– Dirbi prodiuserių kompanijoje, dalyvauji kuriant populiarius televizijos projektus „Lietuvos talentai“, „Tu gali šokti“, „X faktorius“, pamatai tūkstančius žmonių, kurie bet kokia kaina veržiasi į pramogų pasaulį. Tuomet neprisimeni savęs prieš dvidešimt metų, kai buvai tas, kuris norėjo prožektorių šviesos?

– Tai nelyginami pasauliai. Sietų tik jaunatviškas maksimalizmas ir noras būti pastebėtam. Man viskas vyko tarytum savaime. Mokykloje buvau iš tų aktyviųjų, kuriems viskas įdomu, vedžiau renginius, diskotekas. Baigęs mokyklą į žurnalistiką neįstojau, nes elementariai pramiegojau egzaminą. Ir pagalvojau: ai, aukštasis mokslas nėra privalomas.

Dirbau per tris darbus, mažai miegojau, siaučiau. Atsidūriau „M-1“ kaip fonotekos darbuotojas. Kartą kažkas neatėjo į darbą, atsirado vieta prie mikrofono, pabandžiau. Taip viskas ir užsisuko. Iš pradžių radijas, paskui – televizija. Tai buvo ne darbas, tai buvo daugiau: gyvenai tuo, ką darei, tryneisi, baliavojai. Ir pinigai tuo metu buvo antrame plane. Mes buvome jauni. Ką reiškė pinigai? Priemonę pasilinksminti. O kam jų daugiau reikia? Benzino kainos tuo metu nežinojome... Buvo lengva, audringa ir daug visko vienu metu.

Tai, kad mano veidas atpažįstamas, netrukdė ir netrukdo. Gal todėl, kad niekada nebuvau ryškiausia žvaigždė, paskui kurią sekiotų tuntais. Gerai, kad visada šalia turime Mikutavičių, kurį leidžiame į priekį ir kuris už mus visus atidirba. O mes kur nors šalia galime gyventi savo gyvenimus...

Iš pradžių radijas, paskui – televizija. Tai buvo ne darbas, tai buvo daugiau: gyvenai tuo, ką darei, tryneisi, baliavojai.

– Nuostata, kad aukštasis mokslas nėra privalomas, ilgainiui pasikeitė?

– Vėliau Vilniaus universitete baigiau žurnalistiką. Studijos nebuvo sklandžios: mokiausi, mečiau, vėl grįžau. Tęsėsi ilgai, bet ne taip ilgai, kaip, tarkim, vienu metu mano kursioku buvusiam Henrikui Vaitiekūnui. Jis sakydavo, kad kartais atėjus į universitetą reikia susivokti: turi pats eiti klausytis paskaitos ar kur nors laukia jo paskaitos. Būna žmonių, kurie baigia mokyklą, paskui vieną aukštąją, paskui kitą... Aš buvau iš tų, kuriems studijos – papildomas dalykas.

– Praeis keliolika metų ir dukra pakartos: „Tėvai, juk aukštasis mokslas nėra privalomas...“ Remdamasis savo patirtimi tik paplosi per petį?

– Kiekvieno žmogaus istorija yra unikali. Jei ką nors nutaria daryti ir tuo tiki, galima tik palaikyti. Vaikai gyvena savo gyvenimą, gal ir daro tų pačių klaidų, bet tai jau jų klaidos.

– Ir širdis nesudrebėtų?

– Aišku, bijočiau, nes tai mano vaikai, o aš, kaip kiekvienas tėvas, noriu kuo geriausio. Bet dar turiu laiko. Vytarui blogiau, jo dukrai atėjo metas pasirinkti. Atrodo, tik vakar pramiegojai tą nelemtą egzaminą, o dabar sėdi su bičiuliu ir klausaisi, su kokiais rūpesčiais susiduria suaugusi jo dukra...

Atsimenu, kaip Vytarui gimė Augustė, kaip drauge laukėme tos žinios ir tai paminėjome. O paskui jam teko išspręsti problemą, kaip nupirkti skalbimo mašiną už pinigus, kuriuos mes jau prašventėme. Linksmų istorijų buvo daug.

– Kartais apima jausmas, kaip greitai bėga metai?

– Mano amžius dar neleidžia apie tai daug galvoti. Dar pats esu pakankamai pašėlęs, bent jau man taip atrodo. Gal jau lėtas, gal daug bambantis, nebe toks kaip anksčiau. Bet turintis teisę sakyti, kad viskas dar prieš akis. Taip, mūsų kartai priklausantys jau tampa tais, kurie pradeda kartoti: „Mūsų laikais buvo kitaip.“ Kai tai girdėdavome iš savo tėvų, prisiekinėdavome, kad niekada užaugę taip nesakysime. Tai tik įrodo, kad pasaulis sukasi ratu, viskas kartojasi ir mes pradedame kartoti šią frazę.

Naujausi straipsniai