Martynas Levickis: „Artėjant Kalėdoms laikausi tradicijos šventinės vakarienės sukviesti draugus“

Martynas Levickis / Aigos Ozolinos nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-12-21 12:00
Gruodžio mėnuo populiariausiam Lietuvos akordeonistui Martynui Levickiui įtemptas, nes koncertas veja koncertą. Tačiau Lietuvos ir pasaulio miestuose muzikos mylėtojus džiuginantis atlikėjas skubėjimui taria griežtą NE – net turėdamas virtinę darbų jis geba pasimėgauti jaudinančiu švenčių laukimu.

Kam sako TAIP

Artėjant Kalėdoms jau penkerius metus laikausi tradicijos draugus sukviesti šventinei vakarienei į savo namus. Stengiuosi sukurti puikų vakarą su geru maistu.

  • Ypatingoms koncertų akimirkoms. Būna, kad koncertuodamas didelei auditorijai pagaunu akimirką, kai salėje įsivyrauja mirtina tyla. Tada suprantu, kad klausytojai yra mano. Atlikėjui nuščiuvusi publika – didžiausias įvertinimas ir pamaloninimas. Žinoma, ne visada nuo manęs šie procesai priklauso. Kartais ir klausytojai būna išsiblaškę. Pasitaiko net ir tokių, kurie tiksliai nežino, kur atėję... Man labiausiai patinka koncertuoti vidutinio dydžio auditorijai – apie 500 klausytojų. Sunkiausia – mažai auditorijai, kai žiūrovai sėdi visai šalia. Kartais specialiai darau tokias muzikines laboratorijas. Vienas ar su kitais muzikantais įsikuriu rato viduryje, klausytojai sėdi aplinkui. Sukuriame tokį intymų ryšį, kad jie gali pastebėti menkiausią klaidelę. Didingas jausmas apima ir grojant milžiniškoje arenoje. Ten negali neišgyventi tam tikros euforijos, ypač tomis ypatingomis tylos akimirkomis.
  • Milanui. Daug keliauju po pasaulį. Neturiu vieno mėgstamiausio miesto. Nors šešerius metus praleidau gyvendamas ir studijuodamas Londone, bet tai nėra tas miestas, kuriame norėčiau nuolat gyventi. O sugrįžti visada labai gera į Milaną, kur apsilankau kelis kartus per metus. Negalėčiau pasakyti, kad šį miestą pažįstu kuo puikiausiai, tačiau jo aura man labai tinka. Mėgstu nuvažiuoti ir į Berlyną, kuriame turiu daug draugų. Šiame mieste galėčiau ir ilgesnį laiką gyventi.

TAIP PAT SKAITYKITE: Ką Kalėdoms dovanoti Liūtams, Mergelėms, Svarstyklėms ir Skorpionams (2)

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

  • Šventinėms vakarienėms su draugais. Artėjant Kalėdoms jau penkerius metus laikausi tradicijos draugus sukviesti šventinei vakarienei į savo namus. Stengiuosi sukurti puikų vakarą su geru maistu. Žinoma, jei tik man pavysta (šypsosi). Gaminu pats. Tam skiriu visą dieną. Draugai net stebisi pamatę popieriaus lapą, ant kurio tiksliai susirašau, ką kurią valandą nuo ryto gaminsiu. Jaukus pabuvimas su draugais visada suteikia begalę pačių geriausių emocijų.
  • Nematerialioms dovanoms. Manau, kad dovanų vertė priklauso ne nuo kainos, bet nuo dovanojančiojo dėmesio. Galiu jaustis be galo pamalonintas gavęs kad ir segtuką į švarko atlapą. Svarbiausia – nuoširdumas ir nuotaika! Visgi labiau mėgstu kitiems dovanoti dovanas nei jas gauti. Tik labai ilgai kankinuosi galvodamas, kuo žmogų nustebinti. Man labai svarbu, kad dovana kitam tiktų, patiktų, ilgai džiugintų, todėl šiam procesui skiriu daug savo laiko ir dėmesio.
  • Meistrystei. Mėgstu savomis rankomis kurti įvairias interjero puošmenas. Pats esu pagaminęs keletą šviestuvų, kurie kabo mano namuose. Šiems darbams norėčiau skirti ir daugiau laiko, bet laiko vis pritrūksta. Vaikystėje labai žavėjausi juvelyrika, kurdavau žiedus. Potraukis šiai meno rūšiai išliko iki šių dienų.

Kam sako NE

Laisvalaikio turiu labai mažai ir norėčiau jo turėti kur kas daugiau. Esu įpratęs bėgti, skubėti, todėl išgyvenu daug streso, tad mokausi sulėtinti tempą.

  • Skubėjimui. Laisvalaikio turiu labai mažai ir norėčiau jo turėti kur kas daugiau. Esu įpratęs bėgti, skubėti, todėl išgyvenu daug streso, tad mokausi sulėtinti tempą. Tai iš tikrųjų labai padeda gyventi. Net kai būna labai daug darbų, specialiai stengiuosi juos atlikti lėtai, o tai suteikia laisvės kvėpuoti ir jaustis žmogumi. Kartais sąmoningai pasirenku nieko neveikti. Tokiomis akimirkomis susitinku su savimi (šypsosi).
  • Lietuviškiems serialams. Kai pastato naują lietuvišką filmą, visada nueinu jo pažiūrėti. Deja, kaskart tenka nusivilti. Bet eisiu ir ateityje, nes tikiu, kad bus sukurtas tikrai geras filmas, – toks, kaip man patinkantis filmas „Jaunystė“, kurį esu žiūrėjęs gal penkis kartus. Ko niekada nežiūriu per televiziją, tai serialų. Juos mėgsta mano mama ir mane tai tikrai labai erzina (juokiasi).
  • Bendrystės stygiui. Mes, lietuviai, deja, nemokame būti vienas su kitu. Vos išėję į gatvę imame vienas kitą ignoruoti. Nemokame eilėse, kamščiuose stovėti, būti kantrūs. Kalbu ir apie save. Tikrai daugelio dalykų dar turiu mokytis. Dažniausiai moralizuojame, kitus mokome, tačiau užėję už kampo patys darome tas pačias klaidas.
  • Mažiems automobiliams. Vairuoju labai komfortišką, nors visuomenėje dviprasmiškai vertinamą, BMW automobilį. Tačiau šios markės automobiliai išties puikūs, tik bėda, kad už jų vairo dažnai sėda neatsakingi ir neprotingai besielgiantys žmonės. Kadangi pats važinėju dideliu automobiliu, prastai jausčiausi sėdėdamas mažoje mašinytėje. Nors važinėdamas tokia turėčiau vieną didelį pranašumą – galėčiau lengvai ją statyti geidžiamoje vietoje.
  • Rožių aromatui. Kvapas man labai svarbus. Tiek kvepalus, tiek namų kvėpiklius renkuosi labai atidžiai. Aromatas – emocija. Kvapai pažadina prisiminimus, svarbius gyvenimo įvykius. Turiu mėgstamus kvepalus, tačiau išbandau ir naujus. Mėgstu aštresnius, gilesnius kvapus, tik visiškai pakęsti negaliu rožių kvapo. Jis man per saldus, per glotnus. Yra už jį kur kas malonesnių.

TAIP PAT SKAITYKITE: Kristupas Krivickas: „Tradicijos padeda būti geresniais žmonėmis“

Naujausi straipsniai