Marselis – miestas, turintis charakterį ir tris šimtus saulėtų dienų per metus

Marselis / Vida Press nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-06-02 20:57
Miestas iš Alexandre’o Dumas romano, kurį turistai neretai vis dar išbraukia iš lankytinų vietų sąrašo, o jo gyventojai, kalbantys savitu prancūzų kalbos dialektu, vadina „Marso planeta“, turi daug veidų. Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regiono centras ir antras pagal dydį Prancūzijos miestas žavesiu Paryžiui nė kiek nenusileidžia. O ir kaip galėtų, kai vien saulėtų dienų Marselyje suskaičiuojama bent trys šimtai...

Miestas, turintis charakterį

„Tie, kurie galvoja, kad Marselis yra graži vieta, labai klysta“, – prieš kelionę perskaičiau kelionių vadove. Tuo nesunku patikėti į miestą vykstant autobusu iš oro uosto. Moderniojo Marselio niūrios prieigos slegia. Architektūra, tiesa, gniaužia kvapą – bet tik dėl to, kad yra neįtikėtai... neįnoringa. Neįsivaizduojamo aukščio blokiniai monolitai, aplipdyti palydovinėmis antenomis, langus dengiančios metalinės žaliuzės, čia pat, pro tuos pačius langus, kadaruojantys rūbai... Pirmas įspūdis kalba apie miestą ne iš atvirukų. Visai kitas Marselis atsiveria nuo kalno, ant kurio įsikūrusi Saint Charles stotis – vartai į miestą. Įspūdingi XIX amžiaus stoties laiptai, sergėjami dviejų liūtų, – didinga kelionės po didmiestį pradžia... jei tik neturi sunkaus lagamino.

Darbo klasės miestas, „mažasis brolis iš Pietų“, ilgus šimtmečius atverdavo glėbį imigrantams, ypač – jūreiviams ir žvejams. Marselis, užimantis strategiškai patogią vietą prie jūros, visada buvo viliojantis ir neretai pavojingas. Ilgus šimtmečius jį valdė kariaujančios gaujos. Marselio įvaizdis daugeliui prancūzų išlieka nepakitęs: tai mafijos, tinginių ir vagių miestas. Šį – nusikaltėlių miesto – įvaizdį visuomenės akyse vis dar nesunkiai pateisina dėl tokių filmų, kaip šeštojo dešimtmečio „Prancūzų ryšininkas“ („The French Connection“), kurio siužetas grįstas tikra istorija apie heroino prekybos tinklą, ar jį įkvėpusio mūsų dienų „Prancūziško tranzito“ („The Connection“). Patys prancūzai miestą vadina le petit Chicago (pranc. „mažąja Čikaga“), ir nesunku suprasti, kodėl.

Kai Marselis priklausė graikams ir buvo vadinamas Massalia (iš jos jūreiviai pasiekė ir Baltijos jūros pakrantes), senamiesčio Le Panier kvartalas buvo turgavietė – iš čia kilo ir pavadinimas (pranc. le panier – „krepšys“). Ir jis – žavingas. Siauros gatvelės dažnai prasideda ir pasibaigia kylančiais ir besileidžiančiais laiptais, iš abiejų pusių įrėmintais keliaaukščių spalvingų pastatų su grakščiomis langinėmis. Karščiausiomis dienos valandomis miestas apsnūdęs ir tylus, sandariai užvertomis namų langinėmis, Marselis gyventi pradeda vakarop. Miestas glosto akį nesugadinta dangoraižių panorama, žavi ir stebina moterimis, susisupusiomis nuo galvos iki kojų į čadras, po alyvmedžiais į ūsą pučiančiais darbininkais.

Prancūzai sako, kad Marselis nėra Prancūzija. Kitaip tariant, jis pernelyg arabiškas, pernelyg itališkas, jame gyvena per daug kitataučių.

Prancūzai sako, kad Marselis nėra Prancūzija. Kitaip tariant, jis pernelyg arabiškas, pernelyg itališkas, jame gyvena per daug kitataučių, kad jis galėtų vadintis prancūzišku. Čia aplanko dvejopi jausmai. Viena vertus, Marselis nenudailintas. Jo pakraščiai apraizgyti grafičiais, gatvėse nėra preciziškos tvarkos, pastatai kartais atrodo byrantys it smėliniai pyragaičiai. Smulkūs vagišiai, tykantys neapdairių turistų, primena, kad Marselyje net per atostogas neverta prarasti budrumo. Vis dėlto, pažvelgęs giliau, apčiuopsi miestą, apdovanotą kunkuliuojančiu charakteriu ir energija. Turistai vis dar mieliau renkasi greta esančius miestelius, aplenkdami daugiakultūrį, chaotišką, alyvuogių giraičių ir idiliškų vaizdų negausų Marselį, kurio gyventojai mieliau žodžius beria provansališka greitakalbe. Gal ir gerai. Kuo mažiau turistų, tuo miestas tikresnis.

Jį geriausia pažinti pėsčiomis. Ir per dieną galima nuveikti labai daug: apsilankyti miesto pliaže Plage des Catalans, pasivaikščioti madingoje šopingo gatvėje Saint Ferreol ar La Canebiere, vadinamoje Pietų Prancūzijos Eliziejaus Laukais, apvaikščioti senąjį kvartalą, stabtelint išgerti kavos ar suvalgyti rytietiško deserto. Le Panier širdis – La Vieille Charite. Įkurtas XVII amžiuje kaip prieglauda vargstantiems, dailus rausvas kompleksas atgimė kaip mokslo ir kultūros centras. Keturi pastatai, akį traukiantys atviromis galerijomis, sudaro vidinį kiemą, kuriame yra koplyčia. Ieškantieji kultūros čia gali praleisti gerą pusdienį – La Vieille Charite rengiamos parodos, įsikūrę keli muziejai.

Bouillabaisse ir kuskusas

Jūra Marselyje kvepia kaip niekur kitur. Ji dosni − šviežios žuvies pasirinkimas kasdien veikiančiame žuvų turguje senajame uoste gausus, o žvejai žuvis pasiruošę ne tik pasverti: kol krapštysi piniginę, jie jas išvalys, sudės į čežančius maišelius ir, pasitrynę rankas į šonus, iš anksto palinkės bon appetit. Aplinkinių restoranų šefai čia perka laimikį garsiajai žuvienei − šafranais gardintai bouillabaisse.

Francois, arba Sissou, kaip jį vadina draugai, į Londoną atsikėlęs prieš dvidešimt metų, laikė maisto ir delikatesų krautuvę madingame Pietų Kensingtono rajone, o Marselyje atostogavo ir buvo mūsų gidas. Gimęs ir augęs šiame mieste, kaip tikras prancūzas, išmanė sūrius ir vynus, o kaip marselietis – ir žuvis.

„Geriausios bouillabaisse prie senojo uosto net nesitikėkit, – mokė mus, vesdamasis gilyn į senamiestį, tiksliau, į tai, kas iš jo liko per Antrąjį pasaulinį karą miestą nusiaubus vokiečiams. – Ta vieta – spąstai turistams. Šimtą kartų galite suklysti, lėkštėje gavę sriubos iš skardinės, pagamintos kur nors gamykloje Roterdame.“ Išties – situacija buvo tokia įtempta, kad keliolika restoranų Marselyje savininkų suformavo sąjungą, turinčią ginti tikrąjį patiekalą nuo minios imitatorių. Sissou juokiasi, kad bouillabaisse jo vaikystėje visada buvo tiesiog soti sriuba, kurią mama ruošdavo sekmadieniais, kai tėtis su draugais grįždavo iš žvejybos. Į restoranus kelią ji prasiskynė gerokai vėliau – kaip tik tada, kai į Marselį ėmė traukti pirmieji turistai.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Marselio apylinkėse žuvienė neįsivaizduojama be bulvių. Marselyje už bulves būtum sudegintas ant laužo. Žuvienei žuvys turi būti pagautos šiukštu tik Viduržemio jūroje.

Sriuba verta atskiros istorijos. Marselio apylinkėse, Tulono mieste, žuvienė neįsivaizduojama be bulvių. Marselyje už bulves būtum sudegintas ant laužo. Žuvienei žuvys turi būti pagautos šiukštu tik Viduržemio jūroje. Jų gali būti įvairių, tačiau bouillabaisse neįsivaizduojama be vienos rūšies − skorpionžuvės. Ne pačios dailiausios išvaizdos žuvis tradiciškai verdama ir serviruojama su visa galva. Mat ji − ar, tiksliau, pažandė – skaniausia žuvies dalis. Žuvys ir sriuba ant stalo atkeliauja atskirai: sriuba patiekiama su skrebučiais, žuvys − su rouille, aštriu raudonų plytų spalvos užtepu, pagamintu iš aliejaus, aitriųjų paprikų ir gausybės česnakų. Lėkštėje neatpažįstu nieko. Jūrų pasaulis, neretai toks svetimas lietuviui, čia pražysta visomis spalvomis. Padavėjas vardija jūrų velnią, raudonąją keftą, skorpionžuvę ir prieš mūsų akis supjausto žuvis į gabalėlius.

Po vakarienės Sissou pasiūlo užsukti į greta esantį kvartalą – taurelės pastis (anyžinės degtinės) ir... kuskuso. „Kodėl kuskuso?“ – klausiu, o jis, kaip dažnas marselietis, tik gūžteli pečiais. „Marselis nebėra vien žuvienė. Galbūt nuskambės kontroversiškai, bet miestas keičiasi. Senosios tradicijos grimzta į praeitį, jas išstumia picų kepėjai ir greitojo maisto restoranai, imigrantai, daugiausia iš buvusių šalies kolonijų Šiaurės Afrikoje, keičia ir gastronominį miesto veidą.“

Užsisakome didelį dubenį kuskuso trims – su aštriomis ėrienos dešrelėmis, avinžirniais ir dosniu šaukštu pragariškai aštrios harisos. Šiandien Marselio virtuvėje karaliauja jau nebe bouillabaisse. Tai marokietiškas kuskusas.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Automobilis kaip aksesuaras

Aukštai ant kalno – tarsi balansuojanti ant 149 m aukščio viršūnės – Notre Dame de la Garde bazilika, arba La Bonne Mere („Geroji Motina“), kaip ją meiliai vadina vietos gyventojai, papuošta milžiniška paauksuota Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi rankose statula, yra miesto simbolis ir bemaž daugiausia turistų sutraukiantis objektas regione. Baziliką, statytą protestanto architekto, pasiekti galima keliais būdais: ilguoju – laiptais, ir greituoju – autobusu (arba taksi). Kopiame į viršų vis sustodami atgauti kvapo – karštą dieną buteliuką vandens neštis būtina.

Neobizantiško stiliaus statinys – mylimas vietos gyventojų. Sakoma, kad visi – ir Marselio futbolo klubo fanai, ir žvejai, ir vietiniai nusikaltėliai, ir valkatos ateina pasimelsti, prašydami Gerosios Motinos užtarimo. Net jei bažnytinis menas ir nedomina, pasiekti baziliką verta vien dėl atsiveriančio reginio į miestą iš šalia jos esančios aikštės. Tiesa, Sissou perspėja, kad vakare šios vietos verčiau vengti, – narkotikų prekeiviams ir laisvo elgesio mergelėms vaizdas po kojomis taip pat prie širdies.

Antrojo pasaulinio karo metais buvo sugriauta per 1500 Le Panier pastatų. Tikrojo senamiesčio teliko saujelė susiraizgiusių siauručių gatvelių, kuriose vargiai prasilenktų automobiliai, − matyt, dėl to jų čia vos vienas kitas. Patogiausia susisiekimo priemonė – motoroleris arba nuosavos kojos, o ilgesnėms kelionėms – modernus metro. Gatvių raizgalynėje, rodos, paklysti neįmanoma – visi keliai anksčiau ar vėliau nuveda prie jūros ar senojo uosto.

Marselio muziejus
Marselio muziejus

Beje, apie automobilius. Klaidžiodama gatvelių labirintais prisiminiau šypseną keliančią istoriją iš vieno keliautojo po Marselį knygos. Sako, vaikšto jis vingiuotomis Marselio gatvelėmis, automobilius gali suskaičiuoti ant rankų pirštų. Priėjęs siaurą, ne platesnį už kambarį, namą, žvilgt pro pravirą langą. Kambarys būtų atrodęs įprastai – vienoje jo pusėje patiestas kilimas, stovi stalas ir kėdės, ant jų sėdi namiškiai ir žiūri televizorių. Tačiau kitoje kambario pusėje buvo... priparkuotas nedidelis išblizgintas citroenas. Nežinia, kokią funkciją jis atliko, kaip pateko į kambarį ir ar apskritai juo kada nors buvo važinėjama. Šeimos vertybė? Senelio palikimas? Dailus aksesuaras? Ar laikomas saugumo sumetimais? Marseliečių nesupaisysi.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Grafo Montekristo sala

„Pamirškit miestą. Šiandien trauksim į salas“, – mūsų dieną planuoja Sissou. Šeštadienio rytas gražus, tik baisiai vėjuota. Senajame uoste prie kasos namelio būriuojasi nemenka grupė. Dauguma – su krepšeliais, iš kurių kyšo prancūziški batonai ir vyno butelių galvos. Turistų, ilgokai pasidairę, aptinkame tik du – pačius save. Sissou juokiasi, kad mes ne Paryžiuje ir ne greta esančiame Aix en Provence ar Luberone, į kuriuos nusitaikę amerikiečiai ir britai, – Marselį pasaulis atranda pamažu.

Prie kasos langelio jaunuolis atsisako parduoti bilietą į Ifo salą – esą pernelyg vėjuota. Sissou paaiškina, kad sala – akmenuota, todėl prisišvartuoti gali būti pavojinga. Užtat kelionei į Frioul salas – atviras kelias. Ir labai šlapias, suprantame pajudėję iš senojo uosto į atvirą jūrą. Sėdime viršutiniame denyje, bangos kyla ir daužo keleivius. Dabar suvokiame, kodėl aplink mus – vien paauglių porelės! Visi kiti, tarp jų ir Sissou, apdairiai renkasi ne tokią vaizdingą – bet sausą – kelionę apatiniame denyje. Krikštas sūriu Viduržemio jūros vandeniu? Užsidedame varnelę.

Vaizdas gniaužia kvapą. Vanduo ir dangus dalijasi tą pačią spalvą, žuvėdros suka ratus aplink laivą ir gaudo batono gabalėlius. Laivas pašonėje – ir jau kitam kartui – palieka Ifo salą ir pilį. Mažutėje saulės nubalintų akmenų saloje XVI amžiuje pastatyta pilis buvo kalėjimas, o dabar čia gyvena tik driežai ir žuvėdros. Atsigręžiu į miestą: menka paguoda kaliniams buvo grynas oras, o kasdienė kančia – vaizdas į čia pat kylantį miestą – ir į laisvę. Sala ir pilis atrodo sukurtos romano siužetui – ir nieko keista, kad jas „Grafui Montekristui“ pasirinko Alexandre᾽as Dumas. Žymiausi jos gyventojai ir pagrindiniai knygos herojai Edmonas Dantesas ir abatas Farija niekada neegzistavo. Tik vėliau gudrūs miesto valdytojai įkūrė Danteso celę ir ėmė vilioti į salą turistus.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Frioul archipelagas – tai keturios salos. Laivas plukdo į dvi iš jų, esančias greta viena kitos ir sujungtas pylimo. Po dvidešimties minučių keliautojai, išlipę iš laivo, pasklinda po salas. Praeiname pro kavinę ir kopiame aukštyn – Sissou sako, kad už tos kalvos slepiasi puikus Saint Esteve pliažas. Prieš akis – tik akmenys, smėlis, rozmarinų bei čiobrelių kupetos ir anapus jūros žibanti Geroji Motina. Salose niekas negyvena: yra kelios kavinės, restoranėlis ir saujelė atostogų vilų – tai vieta, skirta poilsiui.

Vėjas nerimsta, bet saulė kaitina kaip reikiant. Ant šalia kylančios kalvos matyti Hopital Caroline – karantino ligoninė, kurios paskirtis iki 1941 metų buvo saugoti Marselį nuo epidemijų. Iki jos, pailsėjus prie vandens, verta užkilti vien dėl apgobiančio iš visų pusių gaivaus jūros oro ir vėjo – juk visada gali grįžti atgal vandens malonumų. Per kelias valandas nusvylame nosis ir pietų traukiame į greta prieplaukos esančią kavinę. Šviežias maistas, šaltas rožinis vynas ir rozmarinų ledų porcija – gerai dienai, rodos, reikia nedaug.

Plaukdama atgal į žemyną (tikrai taip, ir vėl – viršutiniame denyje) pagalvoju, kad šįkart laiko užteko tik paragauti Marseliui. Tai miestas, kuriame gali palikti širdį. Arba kelias monetas per petį švystelėti į jūrą – lyg burtažodį, paliekantį atvirus vartus kitiems kartams.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai