Sakoma, kad Marokas – vieta, kur susiduria skirtingos kultūros, žmonės ir stichijos. Tuo ne kartą galėjau įsitikinti lankydamasi šioje stebuklų ir paslapčių kupinoje karalystėje. Nuoširdūs ir paslaptingi vietos gyventojai, nesibaigiančios derybos turguje, vandenynas, dykuma, kalnai ir lygumos. Karališka prabanga ir skurdas. Trokštantieji pabėgti nuo europietiško santūrumo, sterilumo ir snobiškumo čia ras viską, ko reikia.
Trumpai papasakoti apie šalį labai sunku. Kaip sakoma, arba viskas, arba nieko. Vis dėlto pabandysiu perteikti bent dalelę neišdildomų įspūdžių. Taigi...
Marakešo oro uoste pasitiko ryški ir šilta vasario saulė, vienu mostelėjimu nubraukusi prisiminimą apie Lietuvoje paliktas pusnis ir speigą. Iš vietinės automobilių nuomos punkto gavę neblogą automobiliuką už gerą kainą, nėrėme į gatves. Apgaulingai tvarkingas ir rafinuotas naujamiesčio įspūdis dingo vos įlindome giliau į miestą.
Galiausiai, įžengus į mediną (senamiestį) ir souq (turgų), atsivėrė tikrasis Maroko stebuklas: nesuskaičiuojamų gatvių labirintai, minaretai ir iš jų sklindančios muedzino maldos, „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas primenanti Djemma el Fna aikštė, būrėjai, gyvačių kerėtojai, muzikantai, elgetos, įkyrūs prekeiviai, beprotiškai saldi mėtų arbata, šviežios apelsinų sultys, milžiniški indai su virtomis sraigėmis, baltai nukloti stalai... Galva tiesiog svaigsta nuo šio kiek įtartino spektaklio, tačiau jis taip įsupa, pagauna ir nebepaleidžia, kad apima noras eiti eiti eiti, nenuleisti akių nuo žvilgančių sidabro ir šviežių odos dirbinių. Sėdame su vietiniais ir turistais prie bendrų stalų, užsisakome tradicinės tirštos sriubos, tadžino (tai toks troškinys iš daržovių ir mėsos ar tik daržovių, patiekiamas specialiame moliniame inde), arbatos, saldumynų ir puotaujame. Įspūdis – kiekviena naktis yra šventė!
Kelionė per kalnus
Iš Marakešo mūsų kelias veda į Atlaso kalnus. Pasiekiame Imlilą – kaimą, iš kurio prasideda mūsų trijų dienų kelionė per kalnus į Setti Fatmą. Gamta stulbinama: snieguotos kalnų viršūnės, slėnyje vos vos pradėję skleistis medžių lapai. Dar ne turizmo sezonas – tą dieną mes vieninteliai išsirengę į žygį. Pirmąją naktį praleidžiame Tačedir kalnų kaimelyje. Svečių namų savininkas nekalba angliškai, tačiau puikiai suprantame vieni kitus. Gauname kambarį, vakarienę, o ankstyvą rytą arbatos, duonos ir marmelado. Viskas šviežia ir nuostabiai skanu. Rytą sutinkame būrį mažųjų padaužų, kurie puola prašyti saldainių ir šokolado. Pavaišiname visus, o drąsesnieji dar kurį laiką seka mus už kaimo.
Prasideda sniegas, iš toli matome į vilkus panašių gyvūnų, persiritame per perėją – šiandien laukia ilgas kelias ir nakvynė Timiči kaimelyje. Jausmą ir įspūdį, apimantį ten nuvykus, sunku nupasakoti: maži iš akmenų suręsti namukai, pro kurių langus į lauką virsta dūmai, bėgioja vištos, avys ir šunys, būrys vaikų žaidžia futbolą. Elektros nėra, vandentiekis tik keliautojams skirtame pastate. Savininkas patiekia vakarienę iš ką tik nugalabytos vištos ir kaime užaugintų daržovių. Pasidėjęs nuotraukų albumą, pasakoja apie čia apsilankiusius žmones. Pasakoja prancūziškai...
Pastebime, kad kalnuose gyvenantys žmonės visai kitokie – jie kuklūs, drovūs, dažniausiai šneka tik vietine kalba. Šiek tiek primena Nepalo ar Tibeto kalniečius. Pernakvoję toliau keliaujame slėnio šlaitais. Aplenkiame mažus kaimelius, krioklius, terasose auginamas daržoves, ožkų bandas. Oras lepina – dangaus žydrynė akinama, o nusileidus į Seti Fatmą pasitinka karštis. Po trijų dienų pėsčiomis Grand taksi (didžiuliai seni mersedesai) mus nuveža į Imlilą prie palikto automobilio.
Įstabus dykumų kraštas
Naktį kertame Atlaso kalnus. Tokia kelionė gerokai padirgina nervus ir suteikia nemažai adrenalino – serpantinai, juoda it smala naktis, miriadai žvaigždžių. Jų tokia daugybė, kad jokioje šalyje neteko pamatyti! Sėkmingai persiritę per Atlasą, ilsimės Varzazatėje (Ouarzazate). Čia prasideda pažintis su pietiniu, dykumų Maroku.
Apsilankome Taurito kasboje – bene vieninteliame išties įdomiame miesto objekte. Tiesa, čia verta nueiti į turgų, mat kainos mažesnės negu didesniuose ar populiaresniuose miestuose. Mūsų kelias suka Dades slėniu: grožimės kasbomis – apleistomis, griūvančiomis, vienišomis smėlio pilimis, taip pat palmių giraitėmis. Na, o svarbiausias mūsų tikslas – Todros tarpeklis.
Prieš pasiekdami šią Maroko įžymybę, dar pravažiuojame kraują stingdančiu serpantinu šalia Boumalne Dades, bet po kurio laiko turime grįžti į pagrindinį kelią, mat ties Msemrir kaimeliu kelias baigiasi. Apspitę vaikai šaukia, kad toliau važiuoti negalime.
Išklysti iš kelio buvo verta! Keistų formų uolos – tikri Marso kanjonai. Sunku patikėti, kad gamta galėjo ką nors panašaus sukurti. Todra sužavi ir kiek nuvilia – per daug komercijos. Tačiau į dangų šaunančios uolos iš tiesų daro įspūdį.
Nakties nuotykiai ir kelionė kupranugariais
Pasiekiame Merzūgą (Merzouga) – kaimelį, besiremiantį į įspūdingo aukščio kopas. Vidury nakties vairuoti iki šios ne sezono metu pamirštos vietos – dar vienas naujas įspūdis. Kelios valandos tiesiu tamsiu siauru (tačiau geru) asfaltu. Pakeliui nesutinkame nė gyvos dvasios, tarsi šioje atšiaurioje saulės iškankintoje žemėje būtume vieninteliai keliautojai.
Dar neįvažiavus į Merzūgą, mus pasitinka ant motociklo „raitas“ vaikinukas. Moja rankomis, kviečia važiuoti paskui jį. Esame per daug pavargę, kad atsisakytume. Ir tikrai nesigailime – viešbutukas puikus, kaina prieinama, o iš šeimininko dar nusiperkame išvyką ant kupranugarių į dykumą su nakvyne.
Iki iškylos spėjame pasivaikščioti palei Merzūgos ežerą, kuriame būriuojasi flamingai. O tas pats vaikinas vardu Sofianas nuveža mus į netoliese įsikūrusių sudaniečių kaimą Kemliją, kur juodaodžiai vyrai mums pagroja keistais instrumentais, varančiais į savotišką transo būseną. Galiausiai atsiduriame parduotuvėje, kurios savininkas berberas pavaišina arbata ir pasakoja apie rankų darbo kilimus. Žinoma, ne už dyką – perkame lauktuvių į namus.
Pirmasis kartas ant kupranugario kelia juoką ir šiek tiek baimės – kad tik neįkąstų, kad tik nenumestų. Visgi linguoti per kopas ant šių dykumų laivų nugarų išties žavu. Įdomiausia tai, kad vedlys tiksliai žino kelią per šią dykynę į už šimtų judančių kalvų ir kalvelių esančią oazę. Saulėlydis nudažo smėlį oranžiniais ir raudonais tonais. Sėdime ant kopos (lietuviškais mastais beveik ant kalno) ir žiūrime į raudoną skęstantį saulės apskritimą. Grįžę į palapinę valgome ir klausomės vedlio pasakojimų apie berberus, jų istoriją, papročius, šeimą. Anksti rytą jis išverčia mus iš miegmaišių, kad pažiūrėtume, kaip iš Alžyro pusės pateka blyški saulė.
Maroko keliais
Toliau dulkėti Maroko keliai veda į Zagorą – vietą, iš kurios senovėje kupranugarių karavanai pajudėdavo į dabar Malyje esantį Timbuktu. Iki tol dar turime įveikti nemažai kelio. Tazarine pasukame į žemėlapyje plona linija nubrėžtą kelią, tačiau ilgai juo nesidžiaugiame – niūriame miestelyje, kuriame daugiau griuvėsių negu sveikų pastatų, mus lydi nedraugiški žvilgsniai, berniūkščiai vejasi automobilį ir daužo delnais į langus. Keistas žmogėnas paaiškina, kad kelias jų miestelyje baigiasi. Sukame atgal ir sukame tolimesniu keliu. Zagorą pasiekiame važiuodami Draa slėniu. Vėl kasbos, palmės, datulių pardavėjai pakelėse, tušti saulės išdeginti plotai...
Draa slėniu riedame atgal ir prie Varzazatės užsukame į Ait Benhadou kasbą. Pastaroji įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, tačiau vietiniai labiau didžiuojasi tuo, kad čia 2000-aisiais buvo filmuojamas Ridley Scotto filmas „Gladiatorius“. Kasboje ekspozicija skurdoka, bet atsiveriantis iš viršaus vaizdas į slėnį fantastiškas.
Vandenyno link
Atlaso kalnus šį kartą perkopiame dar su šviesa ir negalime atsistebėti, kokiomis sąlygomis važiavome čia naktį. Kiek paklaidžioję vargais negalais išvažiuojame iš Marakešo ir sukame vandenyno link. Mūsų tikslas – garsioji Esavira (Essaouira), taip pat esanti UNESCO kultūros paveldo sąraše. Kelias ilgas ir varginantis, daug spūsčių.
Esavira – nepakartojama! Po raudoniu, karščiu ir dykuma alsuojančio Marakešo patekome į baltą ir ramų vandenyno skalaujamą užutėkį. Iš vienos pusės miestą supa masyvi siena, sauganti nuo pasišiaušusio Atlanto. Vaikštome ta siena, laižoma pašėlusių bangų. Vėjas nepaliaujamai kedena plaukus, virš galvų nardo žuvėdros.
Uoste pasitinka šviežių, ką tik iš laivų triumų jūrų gėrybių turgus – keistų formų, keistų spalvų, keisto skonio žuvys laukia pirkėjų. Kiek toliau įsikūrę maži restoranėliai. Viename jų paragaujame tiesiai iš Atlanto vandenyno sužvejotų skanėstų. Valgis ruošiamas mūsų akyse.
Pasistiprinę važiuojame prie vandenyno už miesto, bet čia gamta mums iškrečia pokštą – visai netikėtai prasideda smėlio audra. Visai nieko nematyti. Bet smėlio audra, kaip netikėtai prasidėjo, taip pat netikėtai ir baigiasi. Tai dar vienas Maroko stebuklas.
Atsisveikiname su vandenynu ir grįžtame į Marakešą. Paskutinį kartą atsigeriame apelsinų sulčių, metame kiek liūdną žvilgsnį į medinos labirintą ir išsirengiame į oro uostą. Lietuvoje mus ir vėl sveikina pūga...
Tekstas D. Smagurauskaitės