Marius Stanevičius: svajoju pasiūti batus iš agurkų Kėdainių kunigaikščiui

Marius Stanevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2012-05-21 20:13
Vis dažniau minimą prekės ženklą „Boc'caro“ sukūręs 24 metų batų dizaineris Marius Stanevičius skinasi kelią į sėkmę kurdamas vienetinę ir dar nematytų formų avalynę.

Dizaineris batus puošia irgi neįprastai – tai aplieja juos rūgštimi, tai palieka neišbaigtų detalių.

– Kaip pradėjote kurti batus? – paklausė savaitraštis „15min“ M.Stanevičiaus.

– Viskas prasidėjo nuo to, kad vaikystėje piešdavau tik batus. Labai keista, bet daugiau nieko kito nemokėjau nupiešti. O visai neseniai paaiškėjo, kad pomėgis batams – kone užkoduotas mano genuose.

Pasirodo, kad ir mano pusbrolis, ir krikšto motina taip pat buvo susiję su avalynės kūrimu ir gaminimu. Mane prie to traukė jau nuo mažens, bet buvau padaręs didelę pertrauką, nes įstojau mokytis visai su tuo nesusijusios specialybės. Tačiau dabar viskas, ko siekiau, pildosi. Nespėju siūti batų, vykdyti užsakymų. Be to, gerokai anksčiau, nei pats tikėjausi, mano sukurti batai išplaukė į plačiuosius vandenis, juos nusipirko mergina iš Londono.

– Jei pašaukimą pajutote dar vaikystėje, kodėl mokėtės su batais nesusijusių dalykų?

– Gimiau ir augau teisininkų šeimoje, menas joje nebuvo prioritetas. Tėtis norėjo, kad užaugtų dar vienas teisininkas, bet aš vis dėlto pasirinkau miestų inžineriją ir urbanistiką. Tik prieš gerus metus pradėjau kurti avalynę. Nors šeimoje didelio palaikymo neturėjau, mama, pamačiusi pirmuosius mano sukurtus batus, net susigraudino.

– Kaip atsiranda batų eskizai, kas jus įkvepia kurti?

– Daug kūrybinių minčių semiuosi iš kasdienio miesto ritmo. Geriausias metas, kai darbo dieną, penkios po dvyliktos, iš ofisų išlenda masė žmonių, jie bėga, skuba. Tada stengiuosi pilkoje masėje pastebėti detales – vieno įdomus kirpimas, kito įdomi rankinė, kažkieno per ryškūs batai.

Nuotr. iš asmeninio albumo
Nuotr. iš asmeninio albumo

Įkvėpimo šaltiniai būna ir meno kryptis, pavyzdžiui, kubizmas. Taip pat kyla ir novatoriškų minčių – vintažinę odą derinti su moderniomis spalvomis ir faktūromis. Eskizai atsiranda iš netikėčiausių objektų – pačiūžų, urbanistikos, paveikslų, tradicinių genčių apavų ar iš mados istorijos.

– Koks išskirtinis jūsų kūrybos bruožas?

– Yra dvi mano kūrybinės pusės – ekstravagantiškumas ir minimalizmas. Nuo švarių ir išgrynintų linijų iki apkritusios, rūgštyje nudegintos odos batų.

Batų vidų dažnai darau ryškios odos arba išryškinu vieną kitą detalę. Sakyčiau, kad išskirtinis braižas – batas bate.

– Ar turėjote mokytoją? Kaip viso to išmokote?

– Mokytoju negalėčiau įvardyti nieko, tačiau pagrindus suteikė dizainerė Kristina Kruopienytė. Ji ir buvo tas žmogus, kuris pastūmėjo pradėti kurti avalynę. Batų kūryboje esu savamokslis, tik eskizą paversti ne meno kūriniu, o techniniu brėžiniu išmokau jaunojo architekto mokykloje.

– Kiek kainuoja sukurti batus ir ko reikia, kad Lietuvoje galėtumėte iš to pragyventi?

– Reikia pradinio kapitalo ir investicijų. Galėtų koks Viktoras Uspaskichas investuoti į mano batus, už tai sukurčiau jam žalios spalvos batus iš agurkų arba agurko formos batus iš žalios odos. Juokauju, žinoma!

Kalbant rimtai, investicijos labai svarbu, jeigu nori viską daryti kokybiškai ir pradėti gamybos procesą. Didžiausią bato kainos dalį sudaro kokybiškai išdirbta oda ir kailis. Su dirbtine oda nedirbu, mano nuomone, jau geriau batai iš popieriaus nei iš dirbtinės odos.

– Sakėte, kad visi pagaminti batai iškart keliauja pas žmogų. O koks tas procesas – nuo bendravimo su klientu iki gatavos batų poros?

– Viskas prasideda nuo pokalbio apie tai, kokio stiliaus batų klientas norėtų, kokiai progai jų reikės ir koks jo gyvenimo būdas. Kartais išgirstu keistų prašymų, pavyzdžiui, sukurti tokius batus, kad niekas nesuprastų, kaip juos apsiauti. Taip pat dažnai prašo, kad atrodytų nelietuviškai arba nori tokių aukštų kulnų, ant kurių neįmanoma paeiti.

Bet svarbiausia yra tikėti tuo, ką darai, ir mokėti klientui įrodyti, kad tai dizaineriški batai ir kad viena ar kita detalė yra pasirinkta motyvuotai.

– Kiek laiko skiriate batų kūrimui? Kuo dar užsiimate?

– Batų dizainas nėra pagrindinė mano veikla gyvenime. Iš tiesų vos spėju suktis, nes dirbu viename žurnale mados redaktoriumi, tad darbo – nuo galvos iki kojų.

– Ar batus kuriate ir sau? Ar laikotės taisyklės – šiaučius be batų?

– Pagaliau! Pagaliau po tiek sukurtų batų atėjo laikas ir man. Tačiau, kaip visada, sunkiausia sumąstyti kažką sau, tad savęs nenustebinau, nes pasisiuvau beveik tokius pat batus, kaip mano sukurti patys pirmieji.

Sau batus pasisiūti sunkiausia, nes norisi ir to, ir šio, o visko sulipdyti į vieną negali.

Bet patarlė, kuri dažnai virsta ir stereotipu, turėtų būti paneigta, nes ir pats kūrėjas turi reprezentuoti savo kūrybą. Tačiau aš tik po dešimtos sukurtos batų poros sugebėjau sukurti batus ir sau. Tik sau juos pasisiūti sunkiausia, nes norisi ir to, ir šio, o visko sulipdyti į vieną negali ir šimto porų batų sau pasigaminti irgi negali.

– Kokios avalynės nemėgstate, o gal kas nors kelia ir siaubą?

– Pasakysiu paprastai ir aiškiai: UGG, „Crocs“, MBT. Niekada nesuprasiu, kodėl žmonės juos avėdami mina gatvėmis ir jaučiasi gerai. Man tai batai, daugiau skirti darbui nei kasdieniam avėjimui. O ypač tokie, kurie numindyti, susidėvėję ir praradę formą.

Be abejo, siaubą kelia vyrų avimi sandalai ar šlepetės su kojinėmis ir  moterų avimi bateliai su „swarovskiais“ arba balti it korektorius batai su juodais kulnais ir raganiško smailumo noselėmis. Jie man siejasi su neskoninga praėjusio amžiaus Lietuvos estrada.

– Kas yra jūsų mados ir kūrybos autoritetai, ką laikote stiliaus ikona Lietuvoje ar užsienyje?

– Negaliu išskirti vieno autoriteto, tad išvardysiu favoritus – Muccia Prada, Damiras Doma, Rafas Simonsas. Man jie – mados genijai.

Stiliaus ikona užsienyje – amerikietiškojo „Vogue“ žurnalo redaktorė Anna Wintour, jai jau per šešiasdešimt, o ji taip stilingai atrodo. Dar man patinka dizainerė Viviene Westwood. Apibendrinant, man patinka moterys, turinčios rokenrolo. O Lietuvoje per mažai mados istorijos, kultūros ir mados rinkos, kad būtų galima kažką įvardyti kaip ikoną.

Tačiau Lietuvoje yra nemažai skoningai ir netgi labai stilingai besirengiančių žmonių. Man patinka, kaip atrodo Daiva Bakutienė, Aistė Paulauskienė, Ramunė Piekautaitė. Dar mane labai žavi vyresnės moterys, kurios po penkiasdešimties tarsi atgimsta iš naujo ir, nepaisant amžiaus, yra tokios stilingos, žavios ir savimi pasitikinčios.

– Ką reiškia „Boc'caro“? Kokia šio prekės ženklo filosofija?

– „Boc'caro“, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „kvepianti žemė“. Reikšmė pasirinkta neatsitiktinai. Turiu galvoje tai, kad grindinys, kuriuo judame kasdien, dažnai tampa ne toks jau svarbus, o ir vaikščiojimo gatvėmis mes nesureikšminame. Tačiau avėdami išskirtinius batus būname pakylėti, pasitikintys savimi. Tad „Boc'caro“ filosofija neapsiriboja vien tik tuo, kokiam žmogui tai skirta. Siekiama parodyti tai, kad kasdienis apavas gali būti išskirtinis ir pastebimas.

– Koks didžiausias košmaras batų kūrėjui?

– Manau, nesuklysiu pasakęs, jog apskritai sunkiausia kūrėjui būti „barbe devyndarbe“. Turiu galvoje tai, kad tampi ne tik dizaineriu, kūrybiniu žmogumi, bet ir vadybininku, pardavėju, konsultantu, rinkodaros atstovu, finansininku. Sunkiausia tada, kai kiti niuansai užgožia ir iš dalies užgožia tavo kūrybinę pusę.

Naujausi straipsniai